1966 metų rugsėjį Sovietų Sąjungos ministrų tarybos sprendimu išleistas įsakas dėl atominių elektrinių statybos. Buvo nustatytas 11,9 mln. kW elektros energijos poreikis. Užduotys išdalintos visoms Sovietų Sąjungos respublikoms. Prioritetu pasirinkta būtent atominė elektrinė dėl jos gaminamos energijos pigumo. Naudojant 1 kg urano pagaminama tiek pat energijos, kaip deginant 3 mln. kg anglies.

1967 sausį Ukrainos ministrų tarybos sprendimu elektrinės vieta buvo parinkta mažai derlingose žemėse Kopači kaime, 16 km nuo Černobylio miesto, 104 km atstumu nuo sostinės Kijevo, kairiame Pripetės upės krante. Vieta parinkta iš 16 kitų siūlomų dėl mažai gyvenamų teritorijų ir palankaus, aušinimui reikalingo vandens, tiekiamo iš upės.

1967 vasarį komunistų partijos centrinis komitetas patvirtino Ukrainos „Gosplano“ rekomendacijas dėl elektrinės statymo vietos.

1970 gegužę buvo pradėti pamatų rengimo darbai ir 1975 paleistas pirmasis reaktorius. 1978-1979 m. paleistas antrasis blokas. 1981 gruodžio 3 dieną paleistas trečiasis blokas. 1984 kovo 28 d., trim mėnesiais ankščiau numatyto laiko paleistas į darbą 4 elektrinės blokas.

1986 balandžio 26 per avariją 4 blokas sprogo, likusi elektrinė veikė iki 2000 metų.

Kodėl įvyko Černobylio avarija?

Valstybinė komisija, tyrusi 1986 metų balandžio 26-osios katastrofos priežastis, turėjo tris pagrindines versijas.

1 versija. Pagal vieną jų, avarijos priežastis buvo diversija. Esą kažkas, prasmukęs į 4-ojo bloko reaktoriaus centrinę salę, padėjo sprogmenis. Ši versija greitai buvo atmesta dėl įrodymų trūkumo.

2 versija. Kalčiausia, ko gero, nesėkminga Černobylio atominės jėgainės konstrukcija ir apsaugos priemonių stygius. Pagal šiuos kriterijus užsienio mokslininkai paskelbė nesaugiais ir kitus SSRS atominius reaktorius. Juos nustebino tai, kad virš reaktorių nebuvo pastatytas apsauginis skydas, kuris, kaip sarkofagas turėjo palaidoti reaktorių katastrofos atveju.

3 versija. Pastaruoju metu imama vis drąsiau kalbėti apie dar vieną sprogimo versiją. Anuomet niekur, net oficialiame pranešime Tarptautinei atominės energijos agentūrai (TATENA), nebuvo nė žodžiu užsiminta apie tai, kad avariją lydėjo anomaliniai geofiziniai reiškiniai.

Kad tokių reiškinių buvo, įsitikinęs Maskvos aviacijos instituto narys korespondentas Valerijus Vasiljevas. Mokslininkas, 1984-1988 metais dirbęs TATENA ir daugiau nei 30 metų – Sovietų Sąjungos branduolinės energetikos ministerijoje – laikosi nuomonės, kad 1986-aisiais stengtasi padaryti viską, kad informacijos apie tai būtų kuo mažiau ir ji nenutekėtų, kur nereikia.

4 versija. Pagal ketvirtąją versiją kalti buvo tą pamainą budėję bloko operatoriai, leidę reaktoriui nekontroliuojamai įsibėgėti. Ši versija tapo oficialia. Netgi žinynuose apie Černobylio avariją galima aptikti tokį sprogimo paaiškinimą. Tačiau niekur nėra paaiškinimo, kodėl buvo tiek daug žmogiškų klaidų, kokios galimos jų priežastys.

Knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ įvardytos priežastys

Georgijaus Kopčinskio (Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas) ir Nikolajaus Steinbergo (Černobylio AE vyriausiasis inžinierius) knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ Pateikiamos šios avarija lėmusios priežastys ir personalo klaidos:

Eksperimento metu reaktoriaus galiai esant 1500 MW, operatyvinė reaktyvumo atsarga buvo sumažinta iki 15 valdymo strypų. Tokiu atveju, vadovaujantis techninio reglamento 9 skyriaus nurodymais, reaktorius privalėjo būti užgesintas. Bet tai nebuvo padaryta. Be to, dirbti su mažesne kaip 26 strypų atsarga apskritai buvo draudžiama. Personalas dėl nenustatytų priežasčių iš reaktoriaus ištraukė per daug kontrolinių strypų, kurių vėliau dėl gedimo, negalėjo įstatyti atgal į reaktorių.

Pažeistas 2.15 reglamento punktas, kuomet personalas dėl neaiškių priežasčių išjungė avarinės aušinimo sistemos automatiką.

Reaktoriaus būgne-separatoriuje vandens lygis buvo žemiau avarinės ribos, tačiau personalas į tai ne tik kad nereagavo, bet netgi garo slėgio žemiausią avarinę ribą perkėlė iki žemesnės reikšmės.

Bandymo metu kažkodėl imta atlikinėti dar vieną bandymą – dėl vibracijų išjungtas 8 turbogeneratorius, nors beveik prieš parą šis bandymas jau buvo atliktas ir po jo liko neįjungtas septintasis turbogeneratorius. Tai yra nukrypimas nuo bandymo programos.

Turbogeneratoriaus darbo iš inercijos bandymas buvo atliekamas esant per mažai reaktoriaus galiai. Esant 200 MW šiluminiam lygiui reaktorius yra itin nestabilus. Bloko reikmėms užtikrinti reikalingas 200-300 MW šiluminis galingumas. O bandymus galima atlikti kai reaktoriaus šiluminis galingumas ne mažiau kaip 700 MW. Tai taip pat yra nukrypimas nuo bandymo programos.

Kai kurie cirkuliaciniai siurbliai, nepaisant technologinio reglamento 5.8 punkto, viršijo debitus, o tai galėjo sukelti siurblių kavitaciją. T.y. dėl per didelio slėgio aušinimo sistemoje galėjo atsirasti oro burbuliukų, dėl to staiga krenta siurblio sukuriamas slėgis. Be to, per didelis aušinimas trukdė normaliam reaktoriaus galios didėjimui.

Kas galėjo lemti šias, pagrindines, avarijos priežastis? Kodėl personalas ignoravo prietaisų rodmenis? O gal prietaisai pateikė neteisingus duomenis? Kodėl nebuvo laikomasi bandymo reglamento?

Šaltojo karo šmėkla

Grįžkim šiek tiek anksčiau, į 1978 metų gruodžio 11 dieną. „Daily Mail“ laikraštyje, pirmame puslapyje, pasirodė straipsnis apie paslaptingą radijo signalą iš Sovietų sąjungos teritorijos. Signalas transliuojamas trumpųjų bangų diapazone, dažnis – 10 kartų per sekundę.

Signalas buvo toks galingas, kad ne tik blokuoja radijo ryšį, trukdo televizijos ir radijo transliacijom, bet netgi girdimas laidiniuose telefonuose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Signalas buvo girdimas visoje planetoje nuo 3 iki 30 MHz dažnių diapazone.

Ekspertai nustatė, kad signalas sklinda iš Sovietų sąjungos teritorijos. Dėl jam būdingo kalimo, signalas gavo „Rusiško genio“ vardą.

Pasaulis spėlioja, kad tai galbūt yra psichotropinis, pasąmonę kontroliuojantis naujas sovietų ginklas, tačiau tiesos niekas nežino.

Kas tai yra „Rusiškas genys“?

Sovietų Sąjunga, be jokios abejonės, tuo metu viską neigė. Tik gerokai veliau, 1988 metais, užsienio ekspertai nustatė, kad tai buvo 10 milijonų vatų galingumo antžeminis jonosferos radaras, skirtas apsaugoti Sovietų Sąjungos teritoriją nuo balistinių raketų.

Jis buvo pakankamai jautrus. Tad 1986 metais užfiksavo JAV kosminio laivo „Challenger“ katastrofą, praėjus mažiau nei minutei po sprogimo, už 9000 km. Tik tiek užsienio ekspertams buvo leista sužinoti.

„Genio“ istorija

1946 metais konstruktorius N.Kabanovas pasiūlė efektyvią tolimojo, iki 3000 km atstumo, oro erdves stebėjimo sistemą.

1949 metais buvo surinktas pirmasis lokatorių sistemos modelis, kuris sėkmingai fiksavo iš už 2500 km esančio Baikonūro raketinio aerodromo kylančias raketas.

Sistema sudaryta iš dviejų modulių – siųstuvo ir imtuvo. Imtuvas priimdavo iš siųstuvo skleidžiamas bangas ir pagal jų nuokrypius fiksuodavo jonosferos pokyčius, kuriuos sukelia raketinių variklių išmetama plazma.

Sistemos tikslas buvo kaip galima ankščiau nustatyti iš JAV paleistas raketas, kad Sovietų sąjungos vakaruose – Lietuvoje ir Latvijoje – įrengtos raketinės bazės pasiruoštu atsakomajam smūgiui.

1971 metais, lapkričio 7 dieną buvo paleista jau nebe eksperimentinė, o tikroji sistema. Siųstuvas buvo įrengtas miškuose, netoli Liubeč miesto, 50 km į šiaurės rytus nuo Černobylio, netoli nuo sienos su Baltarusija. Vadinosi Liubeč-1.

Siųstuvo dydis buvo 85x210 metrų. Imtuvas buvo įrengtas 9 km į pietvakarius nuo Černobylio elektrinės ir turėjo pavadinimą Černobylis-2. Jis buvo sudarytas iš dviejų antenų. Pirmoji, skirta aukšto dažnio signalų sekimui buvo 100x250 m ir antroji, didesnė – 150×500 m. Bendras imtuvo antenos ilgis sudarė beveik 1 km.

Žemėlapiuose „Genys“ pažymėta kaip pionierių stovykla

Liubečio antenos buvo matomos nuo Slavutič miesto devynaukščių stogų, o Černobylis-2 imtuvo antenos buvo matomos keliasdešimt kilometrų aplink. 2 km atstumu nuo imtuvo buvo įrengta ryšio suderinimo sistema – 300 m skersmens ir 10 m aukščio 240 vertikalių radijo antenų kompleksas, vadinamas „Krug“. Sistemai veikti buvo reikalinga iki 10 MW elektros energijos, todėl ji buvo statoma kuo arčiau elektrines. Neatmetama versija, kad elektrinė buvo statoma tam, kad užtikrintų radiolokacinės sistemos energijos tiekimą. Oficialiai tai vadinosi tolimojo ryšio radio centras. O žemėlapiuose buvo pažymėtas kaip pionierių stovykla. Visas kompleksas gavo kodinį pavadinimą Duga-2.

Signalas buvo toks galingas, kad vietiniai gyventojai sakydavo, jog jis būdavo girdimas įsmeigus virbalą į arbūzą, o radijo centre dirbantys žmones signalą jausdavo vidaus organais. Kai kurie kaimų gyventojai, turėję metalines tvoras, tiesiai prie jų jungdavo elektros laidus ir elektrą naudodavo buityje. Mat elektromagnetines bangos indukuodavosi į metalines tvoros konstrukcijas.

Kai trūksta galios

Pirmoji signalų serija buvo pradėta transliuoti 1976 m. liepos 4 dieną.

2004 metais išleistoje knygoje apie sovietų sąjungos sekimo sistemas, autorius M.Pervovas (Leidyklos „Stoličnaja Enciklopedija“ vyr. redaktorius, knygos „Radiolokacija Rossiji“ autorius teigia, kad 1981 sovietų vyriausybė priėmė sprendimą numeris 5N32 – modernizuoti sistemą.

Tai buvo reikalinga, nes dabartinės sistemos efektyvumas aplink poliarinį Sovietų Sąjungos regioną buvo nepakankamai aukštas. Be to, buvo norima užtikrinti jonosferos kontrolę virš Australijos žemyno, siekiant apsisaugoti nuo galimo tolimųjų raketų puolimo iš šios pusės.

1982 metų gruodį projekto vadovas Francas Aleksandrovičius Kuzminskis surinko komisiją, kuri dirbo be pertraukos 12 valandų ir buvo pateiktas modernizavimo planas. „Poliarines programos“ skaičiavimų rezultatai parodė, kad efektyvumą galima padidinti iki 50 proc..

1985 metais buvo atlikti pirmieji modernizavimo darbai ir radiolokacinis kompleksas buvo kovinėje parengtyje. Tiesa kai kurie transliuojami dažniai sutapo su civilines aviacijos dažniais, bet ši problema 1986 metais buvo išspręsta.

1986 metais sistemos modernizavimo darbai buvo pabaigti galutinai ir prasidėjo valstybines reikšmės darbų priėmimo darbai, atliekami maksimalios galios (!) bandymai.

Nikola Tesla bandymai: „mirties spindulių“ mašina

Grįžkime dar anksčiau, į 1900-uosius.

Devynioliktojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje serbų kilmės mokslininkas Nikola Tesla buvo apsėstas minties sukurti pasaulinį belaidžio elektros perdavimo elektromagnetinėmis bangomis tinklą. 1899 metais jis žurnalistams pademonstravo sumažintą šios teorijos modelį. Laboratorijoje mokslininkas žaibo pagalba elektros energiją perdavė 135 pėdų (daugiau nei 30 metrų) atstumu.

Šio modelio pagrindu toliau buvo plėtojama elektros impulso ginklo teorija, pagal kurią eksperimentuojama iki šiol.

Komentarai ()