Praeitų metų rudenį Lenkijoje, Sokulkoje, 20 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje netoli Suvalkų, bažnyčioje dalijant komuniją pašventinta ostija nukrito ant grindų. Kaip reikalauja liturgija, ji buvo įdėta į indą su vandeniu ir uždaryta bažnyčios seife.

Per kelias dienas gležnas paplotėlis vandenyje ištirpsta, nustoja būti Kristaus kūnu, ir skystis supilamas į mažą šulinuką po altoriumi.

Tačiau tą kartą po kelių dienų vanduo iš indo išgaravo, paplotėlis neištirpo, o ant jo atsirado raudonų dėmių, panašių į kraujo krešulį. Sausį arkivyskupas Michalas Ozorowskis perdavė tuos raudonus mėginius dviem tarpusavyje nesusijusiems Balstogės universiteto ekspertams, kurie nežinojo, ką turi ištirti.

Ekpertų išvada pritrenkė: tie raudoni krešuliai tai – širdies raumenų skaidulos. Pasklido gandas, kad vienas tyrėjas staigiai atvirto į katalikybę. Profesorius Michalas Chyczewskis, universiteto klinikų vadovas, religingas žmogus, suabejojo, ar tikrai Viešpačiui Dievui tokiais būdais reikia įrodinėti, kad jis yra, ir pasiūlė arkivyskupui ištirti mėginius moderniais molekulinės genetikos būdais, kuriais galima nustatyti net žmogus rasę. Tačiau arkivyskupas paprašė palikti mėginį ramybėje, o į labai dievobaimingą Sokulkos kraštą ėmė plaukti maldininkai iš visos Lenkijos, laikydami jį šventa vieta.

Lenkijoje yra įvykę daugiau stebuklų negu bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Mūsų kaimynus lenkia tik Italija ir kelios musulmonų šalys. Prieš aštuonerius metus pajūryje privataus namo lango stikle buvo pasirodęs neryškus Švenčiausiosios Mergelės Marijos siluetas. Po langu buvo pastatytas altorius, o atėję ir išnuomotais autobusais atvažiavę žmonės giedojo giesmes. Langas buvo parodytas ir per televiziją. Tačiau tai neatnešė namo šeimininkui laimės – po poros savaičių mirė jo bobutė, paskui autoavarijoje žuvo brolis. Po kurio laiko ažiotažas aprimo, nors kiek išblukęs Švenčiausiosios Mergelės vaizdas lange tebėra iki šiol.

Po karo Lenkijoje net 50 vietų vyko apsireiškimai ir stebuklai, neskaičiuojant languose atsirandančių paveikslų. Ir Lenkija šioje srityje nėra monopolininkė. Vien tik XX amžiuje pasaulyje 386 įvykiai laikomi Dievo Motinos apsireiškimais. Europoje dažniausiai tai atsitikdavo Viduramžiais, kai mokslas dar buvo vystykluose, o pasaulis ir tikyba suprantami primityviai: dangus virš debesų, pragaras žemės gelmėse, mūsų gyvenimą tvarko Dievas arba šventieji. XVII amžiuje Ispanijos ūkininkas Miquelis Juanas Pelliceras pakliuvo po vežimu ir prarado koją, ją teko amputuoti. Jis karštai meldėsi Dievo Motinai Pilarai ir koja vėl ataugo, visiškai sveika. Ispanijos gydytojai ir dvasininkai pripažino, kad įvyko stebuklas.

Italas Giuseppe iš Cupertino, kai melsdavosi, pakildavo į orą. Tai atsitiko daugiau nei šimtą kartų. XVIII amžiuje Italijos mieste Lanciane užfiksuotas įvykis, panašus į Sokulkos. Per mišias, kurias atnašavo tikėjimo krizę išgyvenantis vienuolis, dalis ostijos pavirto kūnu, o vynas krauju. Įvykį ilgai ir visapusiškai tyrė dvasininkai bei mokslininkai. Paskutiniai tyrimai atlikti XX amžiaus antroje pusėje. Stebuklas buvo patvirtintas - ostija pavirto širdies audiniu, o vynas krauju. Regėjimai Lurde arba Fatimoje žinomi dar geriau. Ne visai aišku, kad vyko Medžiugorjėje, buvusios Jugoslavijos Bosnijos ir Hercegovinos respublikos dalyje, kur gyvena katalikai kroatai. 1981-ųjų birželį šeši vaikai pasakė, kad ant kalvos jiems pasirodė Švenčiausioji Mergelė. Medžiugorjė tapo lankomiausia piligrimų vieta pasaulyje - į ją atvyko 30 mln. žmonių, tarp jų 45 tūkst. kunigų, beveik 200 vyskupų ir 10 kardinolų iš visos planetos.

Tačiau Bažnyčia nepripažįsta Medžiugorjės šventa ar stebuklinga vieta. Vietos vyskupai apsireiškimus pavadino apgavyste. O Bažnyčios hierarchai – labai gerai informuoti. Yra tokia išpažinties paslaptis. Jos atskleisti negalima, bet niekas nedraudžia jos atsiminti. Medžiugorjės Dievo Motina neva rodėsi kas dieną kelerius metus, neva kalbėjo apie buitinius dalykus, net apie politiką. O tai jau nerimta.

Tačiau reiškinių, kurių nei mokslas, nei religija paaiškinti negali, labai daug. Katalikų bažnyčios vadai ir teologai primena, kad susidūrus su nepaaiškinamu reiškiniu nebūtina iškart jo sieti su Dievu. 1995 metais, kai popiežius Jonas Paulius II dalijo komuniją Vatikane, savo privačioje koplyčioje, ją duodant katalikei iš Korėjos Julijai Youn Hong Son ostija pavirto kūno gabalėliu. 1999-aisiais per mišias Lurde, kurias atnašavo Liono arkivyskupas ir kuriose dalyvavo kardinolas Jeanas Marie Lustigeris, ostija pakilo ir kelias minutes kybojo ore. Tai užfiksavo televizijos stoties „Antena 2“ kameros.

Šių reiškinių Bažnyčia ne tik nepripažino stebuklais, bet iki šiol apie juos nėra pasakiusi nė žodžio. Kodėl?

Todėl, kad tikrasis tikėjimas nesiejamas su antgamtiniais reiškiniais. Teologai sako, kad mūsų kasdienis gyvenimas yra nuolatinis stebuklas. Be to, pamatę stebuklą vieni gal taptų karštai tikintys. Tačiau kuo kalti tie, kurie jo nematė? Ir ką daryti su tais milijonais maldininkų, tarp kurių yra ir kunigų, vyskupų bei kardinolų, keliaujančių į nepripažintą Medžiugorję ir kitas panašias vietas?

Oficialiai Vatikanas draudžia tokias maldininkų keliones, bet... liepia kunigams globoti ten vykstančiuosius ir jiems vadovauti. Bažnyčia nenori įžeisti tikinčiųjų. Jeigu ji imtų kritikuoti juos už įsivaizduojamus stebuklus, karščiausiai tikintiems parapijiečiams prikištų polinkį į prietarus, į magiją ar net stabmeldystę, kiltų skilimo grėsmė. Vienoje pusėje būtų „geresnė“, intelektualioji katalikybė, kitoje – „blogesnė“, liaudiškoji, kuriai trobos lange rodosi Dievo Motina. „Geriau tegul tos dvi katalikybės dalys taikiai sugyvena“, – sako teologai.

Beje, žinių agentūros pranešė, kad Sokulkos ostija vis dėlto buvo nugabenta į laboratoriją. Ten nustatyta, kad raudonos dėmės – tai sporos. Tačiau oficialiai nieko neskelbiama.

Komentarai (35)