Mįslingiausia II-ojo pasaulinio karo mirtis – kas nutiko Bulgarijos carui Borisui III po vizito į Vokietiją 1943 metais: tarp įtariamųjų Hitleris ir Čerčilis (Foto, Video)  ()

Staigi Bulgarijos caro Boriso III mirtis po vizito sąjungininkėje nacių Vokietijoje, tapo vienu mįslingiausių Antrojo pasaulinio karo įvykių – taigi, kas nutiko Bulgarijos valdovui?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kelias į sostą

Bulgarijos caras Borisas III (1894 m. sausio 30 d. – 1943 m. rugpjūčio 28 d.), iš pradžių Borisas Klemensas Robertas Marija Pijus Liudvikas Stanislovas Ksaveris (vėliau Borisas Klemensas Robertas Marija Pijus Liudvikas Ksaveris), Ferdinando I sūnus, atėjo į sostą 1918 m. po jo tėvo sosto atsisakymo Bulgarijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare.

Tai buvo antras didelis šalies pralaimėjimas per penkerius metus po pragaištingo Antrojo Balkanų karo (1913). Pagal Neuilly sutartį Bulgarija buvo priversta perleisti naujas teritorijas ir mokėti žalingas kompensacijas savo kaimynėms, taip kėsinantis į politinį ir ekonominį stabilumą. Dvi politinės jėgos – Agrarinė sąjunga ir Komunistų partija – ragino nuversti monarchiją ir pakeisti valdžią. Būtent tokiomis aplinkybėmis Borisas atsisėdo į sostą.

1923 m. perversmu nuvertus premjerą Aleksandrą Stambolijskį (partijos Agrarinė sąjunga narys), Borisas pripažino naują Aleksandro Tsankovo vyriausybę, kuri griežtai numalšino Bulgarijos komunistų partiją ir vedė tautą per trumpą pasienio karą su Graikija (1925).

Tsankovas buvo pašalintas iš valdžios 1926 m., o iki 1934 m. sekė eilė ministrų pirmininkų, kai Zveno (bulgariškai Звено) judėjimas surengė perversmą ir uždraudė visas politines partijas. Borisas priešinosi Zveno vyriausybei ir nuvertė ją 1935 m., galiausiai paskyrė Georgiją Kyoseivanovą ministru pirmininku. Likusį savo valdymo laikotarpį Borisas valdė kaip de facto absoliutus monarchas, o jo ministrai pirmininkai didžiąja dalimi pakluso jo valiai.

Bulgarija stoja į nacių Vokietijos pusę

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Bulgarija iš pradžių liko neutrali. 1940 m. Bogdanas Filovas pakeitė Kioseivanovą ministro pirmininko poste ir tapo paskutiniu ministru pirmininku, ėjusiu pareigas vadovaujant Borisui.

Vėliau tais pačiais metais, remiama nacistinės Vokietijos, Bulgarija gavo Pietų Dobrudžos regioną iš Rumunijos pagal Krajovos sutartį. 1941 m. sausio mėn. Borisas patvirtino antisemitinį tautos apsaugos įstatymą, kuris neleido Bulgarijos žydams suteikti pilietybę ir nustatė jiems daugybę apribojimų.

1941 m. kovo mėnesį Bulgarija prisijungė prie Ašies. Mainais Bulgarija gavo didelę dalį Makedonijos ir Trakijos iš nukariautų Jugoslavijos ir Graikijos, kurios abi buvo pagrindiniai bulgarų teritorinių pretenzijų taikiniai.

Tačiau, nepaisant aljanso au Ašimi, Borisas nenorėjo visapusiškai ir besąlygiškai bendradarbiauti su Vokietija. Borisas atsisakė dalyvauti Vokietijos invazijoje į Sovietų Sąjungą ir iš esmės priešinosi vokiečių bandymams deportuoti Bulgarijos žydus kaip Holokausto dalį.

Bulgarija 1941 m. paskelbė „simbolinį“ karą tolimajai Jungtinei Karalystei ir Jungtinėms Valstijoms. Tačiau „simbolinis“ karas prieš Vakarų sąjungininkus 1943 ir 1944 m. Sofijos piliečiams virto katastrofa, nes miestas buvo smarkiai bombarduojamas Jungtinių Valstijų oro pajėgų ir Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų.

1942 m. Zveno, Agrarinė nacionalinė sąjunga, Bulgarijos komunistų partija ir įvairios kitos kraštutinių kairiųjų grupės susivienijo į pasipriešinimo judėjimą, žinomą kaip Tėvynės frontas, kuris vėliau 1944 m. nuvers vyriausybę. 1943 m. rugpjūčio mėn. netrukus grįžęs iš vizito Vokietijoje, Borisas mirė sulaukęs 49 metų. Jo įpėdiniu caru tapo šešerių metų sūnus Simeonas II.

 

Borisas nepaklūsta Hitleriui

1943 m. pradžioje nacių pareigūnai paprašė Bulgarijos išsiųsti savo žydus į vokiečių okupuotą Lenkiją. Prašymas sukėlė visuomenės pasipiktinimą ir buvo surengta kampanija, kurios ryškiausi lyderiai buvo parlamento vicepirmininkas Dimitaras Peševas ir Bulgarijos ortodoksų bažnyčios vadovas arkivyskupas Stefanas.

Po šios kampanijos Borisas atsisakė leisti išduoti 50 000 Bulgarijos žydų. Nepaisant to, jis patvirtino Vokietijos reikalavimą išduoti 11 343 žydus iš tų teritorijų, kurias vėl okupavo Bulgarija. Dėl šių dviejų sprendimų daugelis žmonių Borisą laikė Bulgarijos žydų „gelbėjimo“ didvyriu, bet daugelis jį smerkia už okupuotų teritorijų žydų pasmerkimą. Tai, kiek caras galėjo paveikti įvykius bet kuriuo atveju, tebėra diskusijų objektas.

Vis dėlto labiausiai Hitlerį erzino caro atsisakymas paskelbti karą Sovietų Sąjungai ar siųsti bulgarų kariuomenę į Rytų frontą. 1943 m. rugpjūčio 9 d. Hitleris iškvietė Borisą į audringą susitikimą Rastenburge, Rytų Prūsijoje, kur caras Borisas lėktuvu atvyko iš Vrajdebnos šeštadienį, rugpjūčio 14 d.

Tame susitikime Borisas dar kartą atsisakė įsitraukti į karą prieš Sovietų Sąjungą. Borisas nenorėjo siųsti kariuomenės į SSRS, nes daugelis paprastų bulgarų turėjo stiprių rusofilų jausmų savo broliams slavams, o Turkijos politinė ir karinė padėtis liko neaiški.

Sunki padėtis Rytų fronte

1943 m. vasarą Rytų Europoje Antrasis pasaulinis karas pasiekė savo zenitą. Trečiasis Reichas patyrė didžiulius dvigubus pralaimėjimus Rusijos fronte Stalingrado ir Kursko mūšiuose. Tai negrįžtamai pasuko karo eigą prieš nacistinę Vokietiją.

 

Jau dabar blogos žinios iš Rytų padėjo nuversti pagrindinį Adolfo Hitlerio Ašies pakto sąjungininką, fašistinės Italijos vadovą Benito Mussolini, o fiureris labiausiai bijojo, kad įvairūs jo sąjungininkai Balkanuose – Vengrija, Rumunija ir Bulgarija, gali jį išduoti ir galbūt išgelbėti savo šalis ir, beje, savo režimus nuo Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino Raudonosios armijos mašinos.

Fiureris taip pat turėjo problemų su vienu iš nedaugelio vyrų – ir vieninteliu karaliaujančiu monarchu, kuriuo jis žavėjosi – mažos Balkanų karalystės lyderiu. Nors kiekviena kita Ašies paktą pasirašiusi šalis buvo priversta siųsti kovines pajėgas, kad padėtų vokiečiams visapusiškai šturmuoti SSRS, to nepadarė tik mažytė Bulgarija.

Priežastis buvo asmeniniai abipusės pagarbos ir tvirtumo santykiai tarp dviejų labai skirtingų vyrų – žiauraus Hitlerio ir tylaus, drovaus, bet nepajudinamo Bulgarijos karaliaus Boriso III. Tačiau po netikėtai atšiauraus susitikimo su fiureriu, pastarojo Rytų Prūsijos karinėje būstinėje Vilko guolyje Rastenburge, susirūpinęs monarchas grįžo į Bulgariją ir netrukus staiga mirė.

Tęsinys kitame puslapyje:




Staigi mirtis ir sąmokslo teorijos

Netrukus po grįžimo į Sofiją Borisas mirė nuo akivaizdaus širdies nepakankamumo 1943 m. rugpjūčio 28 d. Keletą mėnesių jis skundėsi krūtinės skausmais ir susirgo krūtinės angina.

Po staigios caro mirties akimirksniu atsirado sąmokslo teorijos; daugelis tikėjo, kad jį nunuodijo Hitleris, bandydamas įvesti klusnesnę vyriausybę. Vakare prieš susirgimą Borisas oficialiai vakarieniavo Italijos ambasadoje.

Kiti teigia, kad jo mirtis buvo komunistų sąmokslas destabilizuoti monarchiją, o Borisas buvo nunuodytas lankydamasis Rilos vienuolyne.

 

Klausimas niekada nebuvo išspręstas ir daugelis žmonių tebetiki, kad Borisas buvo nužudytas, nepaisant jokių patvirtinančių įrodymų. Borisą pakeitė jo šešerių metų sūnus Simeonas II, vadovaujamas Regencijos tarybos, kuriai vadovavo jo brolis Bulgarijos princas Kirilas.

Po didelių ir įspūdingų valstybinių laidotuvių Aleksandro Nevskio katedroje, Sofijoje, kur gatvėse rikiavosi verkiančios minios, caro Boriso III karstas traukiniu buvo nuvežtas į kalnus ir palaidotas didžiausiame ir svarbiausiame Bulgarijos vienuolyne – Rilos vienuolyne.

Mirties tyrimas

Remiantis tuo metu buvusio Vokietijos atašė Sofijoje Carlo Augusto von Schoenebecko dienoraščiu, du karalių lankę gydytojai vokiečiai – Sajitzas ir Hansas Eppingeris – abu manė, kad jis mirė nuo tų pačių nuodų, kuriuos daktaras Eppingeris aptiko prieš dvejus metus, atlikus Graikijos ministro pirmininko Ioannis Metaxas pomirtinę apžiūrą.

Ekspertizės metu buvo rastas lėtai veikaintis nuodas, kurio žudomasis poveikis trunka kelias savaites ir dėl kurio prieš mirtį ant aukos odos atsiranda dėmių.

Gandai apie Boriso III mirtį rodo, kad caras buvo nunuodytas Hitlerio įsakymu, kuris po paskutinio susitikimo su Bulgarijos valdovu buvo labai susierzinęs dėl to, kad jis atsisakė perduoti Bulgarijos žydus ir siųsti kariuomenę prieš SSRS.

Pasak ministro pirmininko prof. Bogdano Filovo, paskutiniame susitikime Hitleris ir Borisas III aptarė tik papildomų Bulgarijos karių siuntimą į Vakarų Balkanus, bet ne prieš SSRS.

Savo asmeniniame dienoraštyje Vokietijos švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas išreiškė abejones, kad Italijos vyriausybė yra atsakinga už Boriso III mirtį. Anot Goebbelso, Hitleris buvo įsitikinęs, kad Boriso III apnuodijimo organizatorius buvo Italijos karališkasis dvaras, nes Savojos princesė Mafalda, Bulgarijos carienės Joanos sesuo, likus keturioms savaitėms iki monarcho mirties lankėsi Bulgarijoje ir jos vizitas sutapo su 1943 m. liepos 25 d. įvykiais, kai buvo nuverstas Italijos fašistų diktatorius Benito Mussolini, remiamas karaliaus Viktoro Emanuelio III.

 

Nunuodijimu buvo įtariami ir Vakarų sąjungininkai, tarp jų Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, kuris netrukus po paslaptingos karaliaus mirties savo kalboje paskelbė: „Tai, kas atsitiko karaliui Borisui, nutiks ir kitiems, kurie stovi Vokietijos pusėje! Anglai taip pat turėjo motyvą trokšti ankstyvos karaliaus mirties ir tolesnės Ašies pakto erozijos Balkanuose“.

SSRS taip pat buvo suinteresuota caro mirtimi – tokiu atveju įsikišti galėjo NKVD. Bulgarijos princesė Marie Louise viename interviu pareiškė, kad nėra aiškios versijos, kas nutiko, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad jos tėvą nunuodijo ne naciai ar britai, o sovietai. Tuo tarpu Amerikos naujienų pranešimuose buvo rašoma, kad Hitleris bandė jį užsipulti, o caras susitikimo metu patyrė širdies smūgį; pastarasis po trijų savaičių mirė.

Bet kuriuo atveju rezultatas buvo labai nepalankus Bulgarijos karališkajai šeimai, nes viskas, ko karalius nuoširdžiai stengėsi išvengti, dabar iš tikrųjų įvyko. Didelės Vokietijos ginkluotosios pajėgos jau buvo šalyje, kai Boriso laidotuvių kortežas lėtai judėjo per gedinčiųjų jūrą Bulgarijos sostinės Sofijos gatvėse, todėl nebuvo jokios perspektyvos vienašališkai pasitraukti iš Ašies be išorinės sąjungininkų pagalbos – o sąjungininkai Bulgarija nesidomėjo.

 

Borisą pakeitė jo šešerių metų sūnus Simeonas II, vadovaujamas Regencijos tarybos, kuriai vadovavo Boriso brolis Bulgarijos princas Kirilas.

Sovietų invazija į Bulariją

Naujasis režimas – šešerių metų Boriso sūnaus karaliaus Simeono II regentas – nesugebėjo sustabdyti sovietų invazijos 1944 m. rugpjūčio mėn., praėjus metams po karaliaus Boriso mirties, o karališkoji valdžia buvo nuversta. Senajam karaliaus broliui princui Kirilui 1945 m. vasarį komunistai įvykdė mirties bausmę, o Boriso našlė ir įpėdinis pabėgo į tremtį užsienyje.

Monarchija oficialiai buvo panaikinta 1946 metų rugsėjo 15 dieną, ir Bulgarija buvo paskelbta Liaudies respublika.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Boriso mylimą Bulgariją už dabar buvusios geležinės uždangos valdė komunistinis režimas; taigi atrodytų, kad tiek sovietų, tiek bulgarų raudonieji turėjo motyvą, kodėl iš politinės scenos dingo karalius Borisas III – žmogus, kuris nuolat ieškojo vidurio kelio tarp Rytų ir Vakarų, nepaisant jo pasirašyto pakto su Hitleriu.

Pomirtinės klajonės

1944 m. rugsėjį perėmusi valdžią komunistų dominuojama vyriausybė ekshumavo Boriso kūną ir slapta palaidojo Vranos rūmų kieme netoli Sofijos. Vėliau komunistų valdžia cinko karstą išvežė iš Vranos ir perkėlė į slaptą vietą, kuri iki šiol nežinoma.

Žlugus komunizmui, Vranos rūmuose buvo bandoma kasinėti, kur buvo rasta tik Boriso širdis, nes ji buvo įdėta į stiklinį cilindrą už karsto. Širdį jo našlė 1993 m. nuvežė į Rilos vienuolyną, kur ji vėl buvo palaidota.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Technologijos.lt
(6)
(0)
(6)

Komentarai ()