[Išsami tema] Pamiršta Britų imperijos valda Europoje – kaip Jungtinei Karalystei beveik 150 metų priklausė gabalas Vokietijos (Foto, Video) ()
Nepaisant to, kad beveik 150 metų buvo Didžiosios Britanijos dalis, šiandien mažai žmonių žino apie jos egzistavimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Britų imperija buvo didžiausia kada nors egzistavusi imperija ir savo viršūnėje apėmė beveik ketvirtadalį pasaulio sausumos ploto. Šiandien beveik visi žino bent kai kurias jos istorijos dalis, nesvarbu, ar tai būtų Šiaurės Amerikos, Australazijos kolonizacija, ar prieštaringai vertinamas jos dalyvavimas Afrikos dalybose.
Tačiau yra viena jos istorijos dalis, apie kurią mažai žino. Istorija, prasidėjusi dar prieš imperijos gimimą, ir istorija, kai nereikia lieti kraujo.
Tai istorijos dalis, kuri apėmė beveik 200 metų ir palietė pusės milijono žmonių gyvenimus. Ir vis dėlto ši, atrodytų, nereikšminga kolonizacija įvyko ne kokiame nors tolimame žemyne, o tiesiai už Didžiosios Britanijos kiemo, dabar žinomame kaip Vokietija.
Grįžimas į XVIII amžių
1714 m., kai mirė karalienė Ana, ji neturėjo įpėdinių, o jos mirtis privedė prie kadaise buvusios didžiosios Stiuartų dinastijos pabaigos. Tačiau klausimas, kam atiteks sostas, buvo ginčytinas. Pagal Atsiskaitymo aktą tik protestantas galėjo tapti Didžiosios Britanijos suverenu, ir ne visi šeimos nariai atitiko šiuos reikalavimus.
Būtent tuo metu Vigų vyriausybė Londone iškvietė vyrą, vardu George'as. Kaip artimas Anos giminaitis ir protestantas, buvo nuspręsta, kad jis yra pats verčiausias kandidatas, todėl jis pakilo į sostą kaip George'as I.
Vienintelė problema buvo ta, kad jis nebuvo britas. Jis niekada nebuvo Anglijoje ir net nemokėjo kalbos. Tačiau jis buvo ypatingas tuo, kad jis jau buvo savarankiškas suverenas. Jis buvo Hanoverio, Vokietijos valstybės, besidriekiančios Šventosios Romos imperijos širdyje, princas.
Neilgai trukus George'as I persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur savarankiškai valdė abi valstybes. Tačiau jo noras turėti Vokietijos ministrus ir laikytis vienos užsienio politikos nebuvo vienintelė problema.
Tarp dviejų valstybių nebuvo vieningos kalbos, kultūros ar istorijos.
Hanoverio gyventojams, matant išvykstantį savo valdovą, jie pasijuto tarsi taptų britų marionetine valstybe. Didžiajai Britanijai taip pat nepatiko Hanoveris, nes tai reiškė, kad ji bus įtraukta į ginčus su kitomis valstybėmis, tokiomis kaip Prancūzija ir Prūsija.
Tai buvo „nepatogumų santuoka“, kuri tęsis daugelį kartų.
Auganti įtampa
1742 m. gruodį britų politikas Williamas Pittas paskelbė, kad „ši didžioji, ši galinga, ši didžiulė karalystė laikoma tik niekingo elektorato provincija“.
George'as I ir jo sūnus George'as II buvo laikomi svetimais ir per daug skirtingais Britanijoje. Ir nors George'as III kalbėjo angliškai, savo valdymo metais jis net nesilankė Hanoveryje, o tai sukėlė ten esančių subjektų nepasitenkinimą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Įtampa augo ir tik tada, kai Napoleonas įsiveržė ir sugriovė Šventąją Romos imperiją, kilo mintis atkurti Hanoverio nepriklausomybę. Tačiau George'as III sugebėjo įtikti abiem pusėms, paversdamas buvusį elektoratą karalyste. Nors dabar teoriškai ji buvo atskirta nuo Didžiosios Britanijos, sąjunga tęsėsi su vienu suverenu.
Kai jis netrukus mirė, valdžią perėmė kitas George'as, šį kartą George'as IV, tęsdamas tendenciją, kad vienas monarchas valdytų dvi karalystes. Tačiau vis tiek nebuvo bandoma suvienyti dvi valstybes. Hanoveris buvo labai vokiškas, su maža britų naujakurių populiacija, o Britanija neketino skirti vokiečių ministrų.
Taip pat buvo kultūros problema. George'o IV valdymo laikais Didžiojoje Britanijoje vyko liberalizavimo procesas. Tai reiškė mažinti didikų galią ir įgyvendinti religijos bei spaudos laisvę. Nors tai buvo laikoma progresyvumu, daugelis Europos šalių, įskaitant Hanoverį, griežtai priešinosi bet kokiai liberalizavimo idėjai.
Sąjunga ėmė trūkinėti ir ją išlaikė tik didžiulis George'ų atėjimas į valdžią. Tačiau tai netrukus turėjo pasikeisti.
Daugiau jokių Džordžų
Kai mirė George'as IV, atsitiko kažkas netikėto. Naujasis valdovas nebuvo vadinamas George'u V, o tapo Viljamu IV ir šis nedidelis, tačiau reikšmingas momentas pakeitė istorijos eigą.
Viljamas IV jokiu būdu nebuvo drovus žmogus. Jis susilaukė dešimt nesantuokinių vaikų ir, nepaisant vėliau dvidešimties metų trukusios laimingos santuokos, mirė nepalikęs įpėdinių.
Hanoveriečiams pagaliau pasisekė. Įvykis, kuris kadaise sujungė abi tautas, dabar grasino jį sugriauti.
Kadangi Didžioji Britanija ir Hanoveris buvo abi karalystės, jose galiojo skirtingi paveldėjimo įstatymai. Didžioji Britanija laikėsi liberalesnio požiūrio, pagal kurį moterys galėjo paveldėti, jei nebuvo tinkamų įpėdinių vyrų, tačiau žemyninėje Europos dalyje tokios valstybės kaip Hanoveris laikėsi senovinio Salijų įstatymo, kuris numatė, kad tik vyrai gali paveldėti sostą.
Taigi, 1837 m., po 123 metų, Didžiosios Britanijos ir Hanoverio sąjunga baigėsi, kai karalienė Viktorija ir Ernestas Augustas užėmė atitinkamas vietas kaip naujieji suverenai. Abi valstybės buvo patenkintos šiuo susitarimu, Britanijai palengvėjo, kad ji nebus įtraukta į Europos problemas, o Hanoveris džiaugėsi, kad pagaliau bus išlaisvintas nuo savo britų šeimininkų.
Nors Britanija klestėjo valdant Viktorijai, to negalima pasakyti apie Hanoverį. 1866 metais, po Austrijos-Prūsijos karo, karalystę užkariavo Prūsija ir vėliau ji buvo įtraukta į kylančią naują jėgą, kuri netrukus taps Vokietija.
Galbūt, jei soste būtų kitas George'as, viskas būtų kitaip.
Didžiosios Britanijos istorija su žemynine Europa visada buvo sudėtinga. Ir kad ir kaip ji bandytų pabėgti nuo savo praeities, yra begalė istorijų, kaip ji kadaise buvo ir tebėra susijusi su Europa.
