Kai kalbame apie XX amžiaus Europos diktatūras, išvardinti Hitlerį, Musolinį ir Staliną jau beveik tapo kliše. Tačiau Vakarų Europa išvydo kitą diktatūrą, kuri, nors ir neturėjo tokio poveikio kaip kitos trys, iš esmės paveikė šalies evoliuciją.

Gimęs 1889 m. Portugalijos kaime gana turtingoje šeimoje, jaunasis Salazaras lankė katalikų seminariją ir planavo prisijungti prie dvasininkų, tačiau persigalvojo ir Koimbros universitete studijavo teisę. Jo įsitraukimas į politiką gimė iš koncepcijų, stipriai persmelktų katalikybės, Pirmosios Portugalijos Respublikos (1910–1926) propaguojamos antiklerikalinės srovės kontekste. Jis oficialiai įsitraukė į politiką XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, tačiau iš pradžių daugiau atsidėjo teisės profesoriaus karjerai.

„Geresnis“ diktatorius?

António de Oliveira Salazaras buvo Portugalijos ministras pirmininkas 1932–1968 m. Jis yra „Naujosios valstybės“ (Estado Novo) – autoritarinio dešiniojo režimo, valdžiusio šalį iki 1974 m., įkūrėjas. Režimas priešinosi ne tik komunizmui ir socializmui, bet ir liberalizmui. „Naujoji valstybė“ rėmėsi konservatyviais, nacionalistiniais ir, galiausiai, dvasininiais principais. Salazaras iš Portugalijos turėjo sukurti imperiją, kuri būtų tikras civilizacijos ir stabilumo šaltinis Afrikoje ir Azijoje.

Po 1926 m. perversmo, kuris užbaigė Pirmąją Portugalijos respubliką, jis tapo finansų ministru režimo, vadinamo Ditadura Nacional (Nacionaline diktatūra), kurį 1928 m. inicijavo prezidentas Carmona, metu.

1932 m. Salazaras tapo ministru pirmininku ir įgavo sąžiningo ir labai efektyvus ministro įvaizdį. Jį palaikė ir prezidentas, ir daugelis politinių frakcijų, iš kurių jam ištikimiausi buvo katalikai konservatoriai.

„Naujoji valstybė“

Pats naujojo režimo pavadinimui pasirinktas terminas reiškia pagrindinius XX amžiaus totalitarinių ideologijų principus. Kaip ir fašizmas, nacizmas ar komunizmas, Salazaro samprata buvo paremta visiškų pokyčių, naujos valstybės kūrimo ir, netiesiogiai, naujo žmogaus idėja, siekiant skatinti absoliučiomis laikomų vertybių sampratą.

1933 m. Salazaras pristatė naują konstituciją, kuri suteikė jam daug platesnes galias, leidžiančias sukurti autoritarinį ir antiparlamentinį režimą. Nors ir dešinysis, jo režimas skiriasi nuo vokiečių ar italų fasištinių diktatūrų.

Labai svarbią vietą teorijoje, kuria buvo paremta „Naujoji valstybė“, užėmė Salazaro katalikiškasis tradicionalizmas. Jis tikėjo, kad norint apginti šalies religines ir kaimo vertybes, reikia kontroliuoti šalies ekonomikos modernizaciją.

Viena iš daugelio kritikos strėlių jo režimui yra tai, kad jis neskyrė jokio dėmesio švietimui. Tuo metu Portugalija buvo šalis su labai žemu raštingumo lygiu, o vyriausybė ėmėsi per mažai žingsnių, kad jį pagerintų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()