Karas Ukrainoje, kurį Rusijos Federacija pradėjo 2022 metų vasario 24 dieną, paveikė geopolitinius procesus įvairiose planetos vietose, įskaitant tūkstančius kilometrų nuo Ukrainos. „Fokus“ išanalizavo, kaip karas paveikė Taivano žmonių motyvaciją, Japonijos gynybos doktriną ir su kokiais pasirinkimais susidūrė Afrikos šalys.

Kodėl Ukraina nėra Taivanas: kaip karas atbaido Pekino karo vanagus ir Taivano paprastus žmones

Dažniausiai situacija Ukrainoje lyginama su Taivanu. Iš pirmo žvilgsnio yra tikrai gana reikšmingų analogijų – galinga šalis siekia absorbuoti savo daug mažesnę kaimynę, apeliuoja į „istorinį teisingumą“. Tačiau jei pažvelgsite į situaciją giliau, pamatysite, kad skirtumų yra daug daugiau nei bendrumų. Juk Taivano kaip atskiros valstybės beveik niekas nepripažįsta. Net JAV tai laiko neatsiejama Kinijos dalimi. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dauguma Taivano žmonių laiko save kinų dalimi. Jei brėžtume analogiją su Rusija, tai tarsi admirolo Kolčako respublika sugebėjo atsiskirti nuo bolševikų.

Kitas situacijos su Taivanu analizės rezultatas – Rusijos ir Ukrainos karo šalių reakcijos projektavimas tik į Pekiną. Iš tiesų, Rytų komunistinė valdžia atsižvelgė į Maskvos klaidas. Ir atrodo, kad tai sumažina karinės invazijos riziką. Tačiau mažai žmonių atsižvelgia į galimą Taivano piliečių reakciją. Ar jie pasirengę už savo laisvę mokėti tokią pat kainą kaip ukrainiečiai? Šiuo požiūriu rusų teroristiniai išpuoliai prieš Ukrainos infrastruktūrą įgauna naują prasmę.

Filmuota medžiaga, kurioje užfiksuoti šąlantys ukrainiečiai, padarytų tikrą meškos paslaugą Kinijos drakonui, viliojant į savo pusę paprastus žmones. O sociologinės apklausos saloje rodo, kad tarp taivaniečių populiariausias yra bendrosios teisės požiūris – dauguma tiesiog nori išlaikyti status quo santykinai pasiturinčioje visuomenėje.

Putinas, kurdamas savo „specialiąją operaciją“, statė ant civilinės inercijos, ir panašu, kad to tikisi ir Pekinas. BBC apžvalgininkas apie Taivaną Francis Mao pažymi, kad dabar saloje iš esmės veikia dviejų partijų sistema (nacionalistinė Kuomintango partija ir Demokratinė pažangos partija). Įdomu tai, kad nors Kinijos Respubliką Taivane įkūrė Kuomintango atstovai dar 1949 m., pastaraisiais metais jie pasisakė už bendradarbiavimą su žemynine Kinija, o pažangūs demokratai (saloje valdžioje nuo 2016 m.) laikosi idėjos judėti link visiškos salos nepriklausomybės. Tolesnė „kinų“ politika saloje priklausys nuo to, kas laimės prezidento rinkimus 2024 m.

2022 m. lapkritį Kuomintangas laimėjo savivaldos rinkimus, įskaitant sostinėje Taipėjuje. Vietos žurnalistas Hiltonas Ipas tokius rinkimų rezultatus pavadino ženklu, kad rinkėjams rūpi ne tik sąveika su žemynine Kinija. Dabar raktas į tolesnį salos likimą yra prezidento rinkimai.

Dabartinė prezidentė Tsai Ing-wen nacionalistinę retoriką pavertė savo partijos kampanijos pagrindu, iš esmės siekdama 2024 m. rinkimus paversti referendumu dėl Taivano nepriklausomybės, kuris galėtų su ja žiauriai pajuokauti (nes dauguma taivaniečių nepasirengę radikaliems pokyčiams).

Tačiau ką darys taivaniečiai, jei kita sąsiaurio pusė įtikinamai supras, kad vienintelis būdas išvengti karo yra laipsniškas susijungimas su KLR? Atskirų miestų įėjimas į KLR sudėtį yra laikomas galimu pasirinkimu, kurį Kuomintangas teoriškai gali paskatinti net ir pralaimėjęs prezidento rinkimus.

Ar nepaaiškės, kad JAV, kuri metų metus rėmė Taivaną visais įmanomais būdais (taip pat ir ginklais), Ukraina yra vienintelis tikras Vašingtono „turtas“ po vadinamosios „istorijos pabaigos“? Juk Rusijos ir Ukrainos karas, viena vertus, iš tiesų tapo įspėjimu Pekino karo vanagams, bet, kita vertus, tai siaubas kasdienei Taivano visuomenės daliai, kuri visai realiai gali nenorėti to daryti. Atkreipkite dėmesį į šliaužiančią salos aneksiją draugiškose KLR rankose kaip alternatyvą aštriam karui, kuriame Taivanas gali sumokėti didelių aukų ir sunaikinimo kainą.

Naujasis samurajus. Kodėl Japonija atgaivina kariuomenę dėl karo Ukrainoje

Ne mažiau reikšmingi, tektoniniai pokyčiai vyksta į šiaurę nuo maištingos salos. Japonija visu greičiu skuba atkurti savo kariuomenę. Šiuo metu jos kariai formaliai turi savisaugos pajėgų, tai yra praktiškai policijos, statusą. Tai nesutrukdė jiems apsirūpinti modernia ginkluote, pavyzdžiui, 5 kartos koviniais lėktuvais F-35, taip pat užimti aukštas vietas pasaulio kariuomenių reitinguose ir karinių biudžetų dydžiu.

Tiesiog nėra geresnio laiko ir progos nei dabar. Pasak Temple universiteto (JAV) tarptautinių santykių eksperto Jameso Browno, Japonijos viešoji nuomonė vis dar palankiai vertina šalies pacifistinį statusą. Tai yra, japonai mano, kad jų kariuomenė turi turėti pakankamai priemonių savigynai, bet ne pulti kitų valstybių teritoriją. Būtent viešoji nuomonė sutrukdė velioniui buvusiam ministrui pirmininkui Šinzo Abe militarizuoti Japoniją.

Tačiau dabar Japonijoje viešoji nuomonė jau ruošiama gynybos pajėgų statuso pokyčiams, skleidžiant gandus, kad Ukrainą turėtų pakeisti Japonija. Tokiu būdu Tekančios saulės šalies vyriausybė planuoja pakartoti savo kolegų švedų patirtį, atsisakiusių du šimtus metų trukusių neutraliteto tradicijų. Japonijoje gyvenimo patirtis be visavertės kariuomenės yra daug trumpesnė. Ir naujausios apklausos rodo, kad šia kryptimi yra poslinkis. Juk daugiau nei 60 % žmonių palaiko suverenių ginkluotųjų pajėgų stiprinimą.

Japonijos militarizavimas sukels tektoninius pokyčius regiono saugumo sistemoje, nes JAV nustos būti vienintele šio pasaulio kampelio saugumo garante. Ir klausimas, kaip į tai turėtų reaguoti Šiaurės ir Pietų Korėjos, kurios prieš karą buvo Japonijos agresijos aukos, lieka atviras.

Tačiau priešingai nei problemos su Korėjomis, vidutiniu laikotarpiu Japonijos karinės galios augimas yra naudingas JAV, nes tai sustiprins „keturių krypčių dialogą“ (Quad), į kurį įeina ir Indija – viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios yra draugiškos Maskvai, bet atvirai priešiškos Pekinui.

Rusija, Indija ir naftos karalystės: draugystė mainais už išteklius

Indija atsisakė įvesti sankcijas Rusijos Federacijai. Rusijos agresija jai suteikė daug ekonominių galimybių. Pasaulinės energetikos krizės metu Indija gauna naftą iš Rusijos Federacijos su didele nuolaida. Ją galima arba perparduoti, uždirbant beveik iš oro, arba prisotinti savo ekonomiką pigiais naftos produktais, o tai suteiks jai labai reikalingą konkurencinį pranašumą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Naftos turtingos Artimųjų Rytų monarchijos atsidūrė panašioje situacijoje. Jos gauna perteklinį pelną iš žaliavų, kurių kaina yra daug kartų mažesnė už dabartinę rinkos vertę. Be to, jos, kaip ir Indija, bando derėtis su JAV ir globaliais Vakarais dėl vietos geopolitinėje planetos struktūroje, stengdamosis gauti kuo daugiau politinio lojalumo. Laikai, kai Vašingtonas galėjo tiesiog paskambinti Rijadui (Saudo Arabijai), kad sukurtų reikiamą konjunktūrą naftos rinkoje, jau praėjo, o OPEC+ viršūnių susitikimas, įvykęs 2022 metų spalį, tai pademonstravo.

Kita problema yra ta, kad arabai ir indai turi skirtingus tikslus. Jei Saudo Arabija siekia įsitvirtinti kaip regiono lyderė, tai branduolinį ginklą turinti Indija siekia daug daugiau – vietos JT Saugumo Taryboje, tai yra patekimo į viso pasaulio elitą. Argi tokie ambicingi tikslai nesukirs Naujojo Delio prieš jo tvirtus priešus – Pekiną ir Vašingtoną. Atsižvelgiant į tai, kad JAV ir Kinijos konkurencija ir taip yra per aštri, Vašingtonas greičiausiai bus labiau linkęs išlaikyti pusiausvyrą santykiuose su Indija arabų šalių – konkurentų dėl lyderystės regione – sąskaita. Juolab, kad indai konfliktuoja su musulmonišku Pakistanu, kuris neprisideda prie draugiškų santykių su musulmonais arabais.

Rusijos ir Ukrainos karas padidino visus šiuos prieštaravimus, o Pietryčių Azija jau yra ant didelio karo tarp Irano ir Saudo Arabijos/Izraelio slenksčio. O toliau į Rytus padėtis netampa stabilesnė ir taikesnė.

Afrikietiški karo Ukrainoje atgarsiai: ginklai, grūdų koridoriai, „demokratija“

Afrika jau patyrė didžiausią tiesioginį karo poveikį tolimiems regionams. Gyvenimo paradoksas – geopolitikoje mažiausiai reikšmingas, ir niekaip negalintis daryti įtakos sprendimui dėl karo ar taikos, regionas dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą patyrė tiesioginių materialinių nuostolių.

Verta paminėti, kad Kremlius savo pasakojimuose Afriką dažnai vadino draugišku regionu ir pozicionavo save kaip buvusių nuskriaustų kolonijų gynėją nuo buvusių metropolių, kurios neva norėjo toliau išnaudoti jau nepriklausomų valstybių. Tačiau praktiškai Maskva prisidėjo prie maisto kainų kilimo (kurią pati Rusija aktyviai eksportuoja) ir tam tikrą laiką praktiškai paėmė Afrikos valstybes įkaitėmis, vilkindama grūdų sutarties pasirašymą.

Tiesą sakant, Afrika ilgą laiką buvo segmentuota, ir jei ji buvo priešiška Vakarams, tai jos vektorius buvo nukreiptas ne į Rusijos Federaciją, o į Kinijos Liaudies Respubliką ir asmeninę Xi Jinpingo iniciatyvą – „Vieno kelio juostą“ (BRI). Bendradarbiavimo mastai aiškiai atspindi bendrų projektų sąmatas. Kinija į Afrikos projektus investuoja apie 40 mlrd. USD, o Rusija beveik keturis kartus mažiau – 12,5 mlrd. USD.

Atvirai prorusiškais galima laikyti tik su „Wagner“ samdiniais bendradarbiaujančius režimus. Tai jau gana autoritarinės valstybės, kurioms daugiausia taikomos tarptautinės sankcijos (pavyzdžiui, Centrinės Afrikos Respublika, Kongo Demokratinė Respublika, Burkina Fasas, Libija), todėl jų pasirinkimas nėra didelis. Dalis jų iš dalies praktiškai užimtos Rusijos karinių grupuočių – tos pačios „Wagner“.

Demokratinę socialinę sistemą turinčios šalys tradiciškai stovi JAV pusėje. Buvęs JAV ambasadorius Tanzanijoje R. Stittas regione suskaičiavo 16 valstybių, kuriose gyvena apie milijardą žmonių, kuriose veikia demokratinių rinkimų ir laisvosios rinkos institucijos. Tarp jų yra Gana, Pietų Afrika, Kenija, Tanzanija, Nigerija ir kt. Jo nuomone, šių valstybių gyvenimo būdas rodo, kad demokratija Afrikoje veikia.

Tačiau išlieka klausimas, ar šiose šalyse tvarios demokratinės institucijos. Juk ką tik Malyje įvyko karinis perversmas, o ten jau keliauja kariniai „Wagner“ instruktoriai ir niekas netrukdo demokratinei Pietų Afrikos vyriausybei užmegzti glaudžius ekonominius ryšius su KLR ir net planuoti bendrų karinių pratybų, kuriose dalyvaus ir Rusijos kariai. Kita vertus, 28 Afrikos šalys balsavo už JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos.

Kitos Afrikos valstybės turi aiškiai nuspręsti, į kurią pusę stoti. Siekdamos palengvinti pasirinkimą, JAV surengė pirmąjį per aštuonerius metus JAV ir Afrikos viršūnių susitikimą, kuriame Afrikos valstybės buvo pakviestos prisijungti prie JAV finansinių, humanitarinių ir infrastruktūros projektų, kurie Afrikos valstybėms turėtų tapti alternatyva Kinijos BRI. O JAV savo projektams pasiruošusi skirti apie 55 mlrd. USD.

JAV Tarptautinės plėtros agentūros ekspertė Whitney Shneidman pažymi, kad JAV iniciatyvos regione yra skirtos skubių Afrikos problemų sprendimui: demokratinių institucijų funkcionavimo, socialinės sferos, sveikatos apsaugos ir kovos su klimato kaita užtikrinimui.

Tačiau tai aktualu atvirų Vakarų visuomenių atstovų požiūriu. Tačiau su kuo vietiniam elitui patogiau dirbti? Taikos metu atsakymas būtų vienareikšmis – Kinija. Karas sukėlė papildomų klaustukų. Juk net Pekinas dar nėra pasiruošęs tiesioginei konfrontacijai su JAV, o Afrikos lyderiai tam tikrai nėra taip pasiruošę.

Būtent pagal šį vektorių ateinančiais dešimtmečiais praeis takoskyra tarp Afrikos valstybių. Ukrainos įėjimas į Afrikos politiką taip pat buvo reikšmingas poslinkis. Tikimasi, kad tai vyksta per „grūdų koridorių“.

Taip Ukraina užmegs bendradarbiavimą su valstybėmis, kurios taps grūdų ir kitų maisto produktų tiekimo žemynui centrais. Iki šiol Senegalas pasisiūlė tapti tokia valstybe. Ateityje Afrika gali būti aiškiau susiskaldžiusi integracinių asociacijų forma, kai kurios iš jų prekiaus ir bendradarbiaus su JAV (ir, aišku, su Ukraina kaip jaunesne partnere), kitos su Kinija ir išlaikys tam tikrą integracijos lygį su Rusijos Federacija. O procesai šia kryptimi buvo paspartinti (o kai kuriais atvejais net pradėti) 2022 m. vasario 24 d.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()