Nepaisant silpnos Kremliaus reakcijos į Skandinavijos šalių įstojimą į NATO, mokslininkai įsitikinę, kad Maskva vis tiek sužais savo korta. Aljanso plėtrą jie suvokia kaip grėsmę savo pačių saugumui.

Kai pernai pavasarį Suomija ir Švedija pateikė paraiškas stoti į NATO, Rusijos reakcija buvo neigiama, bet santūri. Ją sudarė tik žodžiai, o ne veiksmai – greičiausiai dėl to, kad Rusija buvo užsiėmusi karu prieš Ukrainą. Tačiau nereikėtų manyti, kad Rusijos Federacija ateityje susilaikys nuo atsakomųjų veiksmų.

Kremlius savo poziciją aiškiai išdėstė prieš daugelį metų: Suomijos ir Švedijos narystė NATO turės pasekmių. Suomijos prezidentas Sauli Niinisto 2022 metų vasarį duodamas interviu iliustravo Rusijos požiūrį, primindamas 2016-ųjų Vladimiro Putino perspėjimą: „Kai dabar žiūrime už sienos, kitoje pusėje matome suomį. Jei Suomija įstos į NATO, pamatysime priešą“.

Pateikiame Nicholaso ​​Lockerio ir Heli Hautal straipsnį apie padėties regione pasikeitimą dėl Suomijos ir Švedijos įstojimo į NATO.

Kaip teigiame neseniai paskelbtoje Naujojo Amerikos saugumo centro ataskaitoje, artėjanti NATO plėtra amžiams pakeis Europos saugumo architektūrą ir pakenks Rusijos geopolitinei pozicijai. Maskva šiuos pokyčius suvoks kaip grėsmę savo saugumui ir greičiausiai į juos reaguos taip, kad sukeltų problemų NATO tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu.

Artimiausiu metu sąjungininkėms reikės atremti Maskvos bandymus pakenkti NATO pozicijai Šiaurės regione, Baltijos šalyse ir Arktyje, visų pirma taikant įvairias „pilkosios zonos“ taktikas ir agresyvesnę branduolinę padėtį, kuria siekiama kompensuoti nuostolius įprastiniuose kariniuose pajėgumuose.

Ilgalaikėje perspektyvoje NATO turi planuoti atgimstančią Rusiją, nes ji ilgainiui atkuria savo įprastines pajėgas šiaurėje ir pritaiko savo karinę poziciją, reaguodama į NATO buvimą Suomijoje ir Švedijoje.

Nauja siena, naujos baimės

Suomijai ir Švedijai įstojus į NATO, Rusijos šiaurės vakarinis flangas tampa labiau pažeidžiamas. Jos siena su aljansu drieksis nuo Arkties vandenyno iki Baltijos jūros, kurią beveik visiškai apsups NATO šalys. Maskva nerimauja, kad aljanso teritorija plėsis prie strategiškai svarbaus Kolos pusiasalio šiaurėje ir priartės prie antro pagal dydį Rusijos miesto Sankt Peterburgo, esančio Baltijos jūros pakrantėje.

Rusija gali įtarti, kad aljansas daugiau karinių išteklių sutelks prie Suomijos ir Rusijos sienos. Be to, Rusija manys, kad rizikingiau vykdyti savo karinio jūrų laivyno operacijas Baltijos jūroje arba gali pradėti nerimauti dėl grėsmių savo Kaliningrado eksklavui, kurį netrukus apsups NATO valstybės narės.

Padidėjęs Rusijos karinių objektų Kolos pusiasalyje pažeidžiamumas yra ypač svarbus Rusijos grėsmės suvokimui. Į rytus nuo Šiaurės Norvegijos ir Suomijos esantis Kolos pusiasalis yra labai svarbus Rusijos nacionaliniam saugumui.

Jame yra Rusijos šiaurinis laivynas, kurį sudaro balistinių raketų povandeniniai laivai, užtikrinantys šalies branduolinį pajėgumą antrajam smūgiui, taip pat atakod povandeniniai laivai ir antvandeniniai laivai, aprūpinti sparnuotinėmis raketomis, kurie padės Rusijai perimti amerikiečių pastiprinimo kolonas pakeliui į Europą.

Dėl Rusijos konvencinių pajėgų aukų Ukrainoje padidėtų Maskvos priklausomybė nuo branduolinių pajėgų ir dėl to padidėtų Kolos pusiasalio svarba Rusijos kariniams planuotojams. Be to, dėl Kolos pusiasalio išsidėstymo netoli atgimstančio Šiaurės jūros kelio vakarinio galo, regiono saugumas ateinančiais metais taps gyvybiškai svarbiu Rusijos interesu.

Vieną iš Rusijos kariuomenės požiūrio į Suomijos ir Švedijos narystę NATO pavyzdžių galima rasti Rusijos Federacijos gynybos ministerijos leidinio 2022 m. gruodžio mėn straipsnyje, skirtame dabartiniams iššūkiams Rusijos kariniam saugumui Arktyje.

Autoriai atkreipia dėmesį, kad net jei Suomijos ir Švedijos įstojimas į NATO dažniausiai yra teisinis formalumas, kadangi jų santykiai su NATO jau yra susiklostę, tai turėtų būti laikomas tiesioginiu iššūkiu Rusijai. Jie pateikia dvi tokio vertinimo priežastis.

Pirma, NATO kariai, ginklai ir įranga gali būti dislokuoti Suomijos ir Švedijos teritorijoje. Antra, NATO gali pastatyti Suomijoje „operacinius-taktinius raketų kompleksus“, kurie sukels grėsmę tiek Archangelsko srities kariniam-pramoniniam kompleksui, tiek transporto infrastruktūrai.

Straipsnyje teigiama, kad Rusija turėtų pasiruošti tokioms galimoms rizikoms telkdama savo pajėgas rajone, taip pat planuodama ilgalaikius tikslius smūgius į Suomijos ir Švedijos taikinius.

Rusijos reakcija į NATO plėtrą

Jau dabar matome atitinkamų Rusijos veiksmų požymius. Rusijos politikai ir aukšti pareigūnai jau seniai grasina imtis „tinkamų karinių-techninių priemonių“, jei Suomija ir Švedija bandys įstoti į NATO.

2022 m. gruodį, o vėliau ir sausio viduryje, gynybos ministras Sergegus Šoigu nurodė, kokie pokyčiai gali įvykti. 2023–2026 metais planuojamos reformos apims kariuomenės korpuso sukūrimą Karelijos Respublikoje prie sienos su Suomija, taip pat Maskvos ir Leningrado karinių rajonų sukūrimą išformuojant dabartinę Vakarų karinę apygardą.

Šoigu gruodį pabrėžė, kad šių pokyčių priežastis – „NATO noras padidinti savo karinį potencialą prie Rusijos sienų, taip pat plėsti aljansą dėl Suomijos ir Švedijos prisijungimo“, o tai verčia Maskvą „imtis atsakomųjų priemonių“. ir sukurti atitinkamą karių grupę Rusijos šiaurės vakaruose.

Nors Suomijos analitikai šių įvykių nelaiko dramatiškais, jie demonstruoja, kad nepaisant Rusijos dėmesio Ukrainai, ji nenustoja reaguoti į Šiaurės Europos saugumo aplinkos pokyčius.

Nors šie pasiūlymai rodo ketinimą reaguoti į Suomijos ir Švedijos stojimo į NATO keliamą grėsmę, Rusijos galimybės tai padaryti įprastomis karinėmis priemonėmis trumpuoju laikotarpiu yra ribotos. Atsižvelgiant į nuolatinį poreikį kariauti prieš Ukrainą, kaip rodo naujausi pranešimai apie karių perkėlimą iš kitų karo zonų, įskaitant teritorijas netoli Suomijos, Maskva kol kas pasikliaus „pilkosios zonos“ taktika, kad pakenktų NATO pozicijoms šiauriniame Europos, Baltijos ir Arktis regione.

Naujausi įvykiai rodo, kad tai gali būti išpuoliai prieš svarbiausią infrastruktūrą, pavyzdžiui, vamzdynus, povandeninius kabelius arba naftos ir dujų telkinius, taip pat teroristiniai išpuoliai prieš Vakarų pareigūnus. Baimės, kad Maskva vėl panaudos ginklus prieš prieglobsčio prašytojus, kaip tai padarė 2015 ir 2016 m., Suomiją jau paskatino pradėti statyti tvoras prie sienos su Rusija. Taip pat negalima atmesti kibernetinių atakų ir dezinformacijos kampanijų, nukreiptų į Švediją, Suomiją ir kitas NATO įtvirtintame šiaurės rytų flange esančias šalis.

Branduoliniai ginklai taip pat bus svarbi Rusijos strategijos dalis, kol šalis galės atstatyti savo pajėgas, o tai užtruks dešimtmetį ar daugiau. Su Putino vis agresyvėjančia branduoline retorika po konvencinių ginkluotųjų pajėgų pralaimėjimo Ukrainoje, Rusija sustiprino savo branduolinę poziciją Tolimojoje Šiaurėje. Pranešama, kad Maskva į Kolos pusiasalį perdislokavo kelis bombonešius su branduolinėmis galvutėmis prieš branduolines pratybas, kurių metu buvo išbandyti visi trys Rusijos branduolinės triados ramsčiai Arktyje praėjusį spalį. Kadangi Rusija stengiasi atremti akivaizdžią grėsmę Šiaurės Europoje, o jos kariuomenė yra suvaržyta kitur, tikėtina, kad ji padvigubins agresyvius branduolinius signalus regione.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)