Česlovas Šimkevičius. Nesuvokiama tyla (67)
Šiuo metu sukanka 50 metų vienam iš primirštų, bet labai reikšmingų, žmonijos mokslinės ir technologinės raidos įvykiui. Tada, 1960 m. balandžio 8 d. anksti ryte Gryn Benko (Green Bank) observatorijoje Vakarų Virdžinijoje, JAV mokslininkų grupė, vadovaujama F. Dreiko (Frank Drake), nukreipė 26 m diametro radijo teleskopo imtuvą Banginio Tau žvaigždės kryptimi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Visgi, gal reikėtų sustoti ir pabandyti paanalizuoti, kodėl kosmosas tyli. Šį klausimą pirmasis uždavė garsusis fizikas E. Fermis (Enrico Fermi) dar 1950 m. Jei Galaktikoje yra daug išsivysčiusių civilizacijų, tai kodėl mes nematome jokių jų veiklos pėdsakų?
Pirmoji prielaida – nemokame ieškoti. Iš tiesų taip gali būti, nes nėra aišku, kokiame elektromagnetinių bangų dažnių ruože reikia ieškoti signalų. Minėtas 1,42 GHz dažnis (bangos ilgis – 21 cm), kurį pasiūlė Dž. Kokonis ir P. Morisonas, yra vandenilio, labiausiai paplitusio elemento visatoje, radijo linijos dažnis. Tačiau visai nebūtina, kad radijo ryšys būtų palaikomas šiuo dažniu. Naujausios NC paieškos sistemos dirba plačiame dažnių ruože, bet vis tiek, jei signalas turi labai siaurą spektrą, tai jį užfiksuoti, nežinant konkretaus dažnio, yra ganėtinai sunku. O gal radijo bangos nėra tinkamiausios tokiam ryšiui? Galbūt kitos civilizacijos naudoja gravitacines bangas ar neutrinų srautus? O be to, ir SETI projekto galimybės yra gerokai perdėtos. Iš tikrųjų šiuo metu tiesiogiai projekte dirba tik 30 mokslininkų ir inžinierių, o svarbiausių radioteleskopų, dalyvaujančių SETI projekte, darbo laikas projekto tikslams sudaro mažiau negu 5 %.
Antroji tylos priežastis – civilizacijų yra labai mažai, todėl jos yra labai toli viena nuo kitos. Dar pačioje SETI projekto pradžioje buvo paskelbta garsioji Dreiko formulė, kuri leido apskaičiuoti civilizacijų skaičių galaktikoje. Toje formulėje žvaigždžių skaičius galaktikoje buvo dauginamas iš kelių koeficientų, kurie galėjo kisti nuo nulio iki vieneto. Tačiau ta formulė praktiškai neturi jokios vertės, nes visi joje esantys koeficientai yra labai sunkiai apskaičiuojami. Vienas iš koeficientų yra tinkamų gyvybei planetų dalis. Šiuo metu jau yra atrasta daugiau nei 400 planetų prie kitų žvaigždžių, bet nėra atrasta nė vienos planetos, panašios į Žemę. Yra keletas kandidačių būti „antrąja Žeme“, bet sąlygos jose gerokai skiriasi nuo žemiškųjų. Atsirado net hipotezių, kad Saulės sistemos planetų išsidėstymas yra unikalus (gal net dirbtinis) reiškinys, labai retai sutinkamas kosmose. Kitas koeficientas yra gyvybės išsivystymo iki technologinės civilizacijos tikimybė. Kaip rodo paleontologiniai duomenys, gyvybė Žemėje kelis kartus buvo ant išnykimo ribos, ir kai jinai atgydavo, tai išsivystydavo naujos jos formos (dinozaurų ir žinduolių atvejis). Todėl manyti, kad evoliucija būtinai sukurs protingas būtybes, yra niekuo nepagrįsta prielaida.
Trečioji tylos priežastis – civilizacijos nenori apie save pranešti. Jau beveik šimtas metų mūsų planetos technologinio išsivystymo įrodymas – radijo signalai – sklinda šviesos greičiu galaktikoje. Taigi, civilizacija, esanti už 50 šviesmečių nuo mūsų, galėjo priimti mūsų signalus ir pasiusti atsakymą mums, kuris jau galėjo mus pasiekti. Tačiau neaišku, ar tas atsakomasis signalas yra naudingas mums ir neša daug svarbios informacijos, ar jis gali mums pakenkti. Yra pareikšta daug nuogąstavimų, jog SETI problemą reikia spręsti atsargiai. Kai kas tvirtina, kad yra pavojus, jog priėmę kažkokį nesuprantamą signalą ir pabandę jį iššifruoti kompiuteriu, galime jame įdiegti pavojingą kompiuterinį virusą, kuris užvaldys mūsų kompiuterines sistemas ir netgi sugebės susisiekti su jį sukūrusia civilizacija. K. Sagano (Carl Sagan) romane „Kontaktas“ (pagal šį romaną yra sukurtas ir to paties pavadinimo filmas) yra aprašyta panaši situacija. Ten mums atsiunčiami paslaptingos mašinos, su kuria galima keliauti greičiau už šviesą, brėžiniai. Nors ir nesuprasdami mašinos veikimo principo, žmonės nusprendžia ją pagaminti. O kas būtų, jei ta mašina skirta ne kelionėms, o mūsų planetos užkariavimui? Taigi, klausimas, ar verta pranešti apie savo egzistavimą, yra visai ne retorinis.
Šiuo metu yra uždrausta iš JAV teritorijos siusti galingus signalus į kosmosą. Iš viso buvo pasiusti tik keli tokie žemiečių pranešimai. Pats stipriausias iš jų buvo pasiųstas 1974 m. iš Puerto-Rike esančios Aresibo radioastronominės observatorijos žvaigždžių spiečiaus M13 kryptimi (atstumas iki jo 26 tūkstančiai šviesmečių). Pranešime buvo užkoduota informacija apie gyvybę Žemėje ir mūsų civilizaciją. Be to, informacija apie Žemę ir gyvybę joje yra pateikta kosminiuose aparatuose „Pionierius-10“ (įdėtas auksinis diskas su įrašais) bei „Vojadžeris-1 ir 2“ (informacija pateikta specialiuose konteineriuose). Šiuo metu toliausiai nuo Žemės yra nutolęs „Vojadžeris-1“ (Voyager-1), paleistas 1977 m. Atstumas iki jo dabar sudaro apie 17 milijardų kilometrų, t.y. apie 115 kartų daugiau negu Žemė nutolusi nuo Saulės, bet tai yra tik 0,00178 šviesmečio. Taigi, kitoms civilizacijoms gauti informaciją apie mus nėra taip paprasta. Susidaro paradoksali situacija – mes norime sužinoti apie kitas civilizacijas, bet patys apie save pranešti nenorime. Žinoma, ne visi mokslininkai laikosi tylėjimo pozicijos. Pvz., akademikas A. Sacharovas siūlė būtinai apie save periodiškai pranešti ir net nurodė įdomų būdų – labai galingus radijo žybsnius kosmose, kurių generavimui būtų panaudojami termobranduolinių įtaisų sprogimai.
Ketvirtoji tylos priežastis – civilizacija praranda susidomėjimą kosmosu ir savotiškai užsidaro savyje. Galima prisiminti 1961–1970 metų euforiją, kai buvo manoma, kad iki 1985-ųjų žmonės pasieks Marsą, o vėliau skris ir dar toliau. Bet, deja, mes niekur nenuskridome, o visai nesenai, 2010 m. vasario pradžioje, sužinojome, kad JAV prezidentas B. Obama nusprendė uždaryti naują savo pirmtako Dž. Bušo-jaunesniojo projektą „Žvaigždynas“ (Constellation), kuriame buvo numatyta iki 2024 m. išsilaipinti Marse. Matome, kad susidomėjimas kosmosu tikrai smunka, žinoma, jei neskaitytume Kinijos ir Indijos kosminių ambicijų. Reikia prisiminti ir tai, kad mūsų planetos skleidžiamas į kosmosą radijo triukšmas nuolat mažėja, nes vis labiau naudojamos modernios kabelinės ar šviesolaidinės sistemos. Dėl to ateityje mus pastebėti iš kosmoso bus vis sunkiau. Galimas ir kraštutinis šio varianto atvejis – technologinės civilizacijos žuvimas kosminėje katastrofoje arba susinaikinimas globaliniame temobranduoliniame kare. Beje, Dreiko formulėje šis variantas buvo numatytas įvedant koeficientą, kuris yra proporcingas civilizacijos gyvavimo trukmei.
Paskutinė, pati įdomiausia, priežastis – mes esame vieni Galaktikoje, o gal ir Visatoje. Nenoriu dabar kalbėti apie visokius realybės modelius, kuriuose egzistuoja paralelinės visatos, bet akivaizdu, kad jei mes esame vieni Galaktikoje, tai neverta tikėtis užfiksuoti kažkokius radijo signalus iš kitų galaktikų. Atrodo, pirmasis šią idėją po keliolikos metų dalyvavimo NC paieškos projektuose pateikė tarybinis astrofizikas I. Šklovskis savo knygos „Visata, gyvybė, protas“ penktajame leidime 1980 m. Gali būti, kad gyvybė yra paplitusi gana plačiai, bet protas – ne. Bet įmanomas variantas yra ir bet kokios gyvybės unikalumas. Vieną dieną, gal net artimiausiais metais, mokslininkai gali atrasti kažką fundamentalaus biologijoje, galbūt apie tai, kaip gyvybė ar mūsų protas atsirado ir veikia, kas patvirtins, kad gyvybė Žemėje yra unikali. Toks atradimas beveik niekais paverstų visus SETI projekto rezultatus, bet jis turėtų dabar sunkai įsivaizduojamą poveikį mokslui, filosofijai, religijoms ir kitoms gyvenimo sritims.
Šis mūsų gyvybės ir proto unikalumo variantas turėtų net kažkokią mistinę ar net teologinę prasmę įvertinus vadinamąjį „antropinį principą“. Šis principas teigia, kad fizikinės sąlygos atsirasti gyvybei nuo pat visatos pradžios yra maksimaliai palankios, nes, pvz., jei pagrindinės fizikinės konstantos (elektrono krūvis, šviesos greitis, Planko konstanta ir t. t.) pakistų bent 5 %, tai sunkesnieji už helį elementai negalėtų stabiliai egzistuoti, o tai reiškia, kad ir mums žinoma gyvybės forma atsirasti negalėtų. Antropinio principo silpnesnis variantas, B. Karterio (Brandon Carter) suformuluotas 1973 m. Krokuvoje minint N. Koperniko 500-ąsias gimimo metines, skamba taip: „Pagrindinių fizikos konstantų vertės yra būtent tokios, kokias stebime, todėl, kad kitokios jų vertės nesudarytų sąlygų gyvybei atsirasti“. Stiprusis šio principo variantas dar griežtesnis: „Visata privalo būti tokia, kad tam tikroje jos evoliucijos stadijoje galėtų egzistuoti stebėtojas." Įvertinus paskutinį kosmoso tylos aspektą išeitų, kad tas stebėtojas turėtų būti vienas. Labai keista, kodėl? Čia jau slypi Dievo ar kažkokios pirminės sąmonės įsikišimo idėja.
Žinoma, tikrovė gali būti gerokai sudėtingesnė ir keistesnė, negu galime įsivaizduoti. Spėliojimai apie NC yra uždaryti antropocentrizmo spąstuose – tendencijoje panaudoti XXI šimtmečio žmogaus civilizaciją kaip modelį tam, į ką nežemiška civilizacija panėšėtų. Bet kelių milijonų metų technologijų apibūdinimas dabartinio žmogaus kategorijomis yra tikrai klaidinantis ir bergždžias reikalas. Dauguma tyrinėtojų nejučiomis daro prielaidą, kad mes būtinai turėtume turėti reikalų su „mėsos-ir-kraujo“ būtybėmis. Tikėtina, kad biologinis intelektas yra praeinanti NC vystymosi fazė. Net Žemėje mes matome „dirbtinio" intelekto kilimą ir, žiūrėdami į ateitį, galime numatyti, kad bus suprojektuotos informacijos apdorojimo sistemos ir genetiškai modifikuoti nervų tinklai, kurie sukurs naujų „galvojančių sistemų", toli pralenksiančių žmogaus intelektualųjį meistriškumą. Kokie būtų tokio subjekto prioritetai ar technologiniai pasiekimai, mes negalime žinoti. Gali būti, kad galingiausios intelektualinės sistemos visatoje yra instaliuotos kvantiniuose kompiuteriuose – ką Nobelio premijos laureatas fizikas F. Vilčekas (Frank Wilczek) pavadino „kvantintelektu” (quintelligence). Šie kompiuteriai dėl kvantinio supainiojimo (entanglement) efekto galėtų būti vienu metu visoje visatoje. Toks objektas galėtų būti fiziškai mažas, labai mažai vartoti energijos ir veiktų tarpgalaktinėje erdvėje žemoje temperatūroje. Tokiu atveju technologinis „kvantintelekto” pėdsakas būtų labai silpnas, ir mes tikriausiai niekada net neieškotume jo.
Rašytojas fantastas ir futuristas A. Klarkas (Arthur C. Clarke) vieną kartą pastebėjo, kad pakankamai pažangi technologija bus mūsų dabartiniu požiūriu neatskiriama nuo magijos (įsivaizduokite senovės graiką, persikėlusį į 2010-uosius metus). Todėl svarbu, kad plėstume ir tobulintume savo apmąstymus apie galimas NC technologijas, o ne vien tik ekstrapoliuotume dabartinių technologijų raidos tendencijas.
