Vakarai vis dar yra „geriausi“ jei kalbama apie turtus, stiprybę ir išradingumą. Tiesa, pagal ekonominius rodiklius Kinija šiuo metu yra antra pasaulyje, Japonija – trečia, tačiau Europa ir Šiaurės Amerika vis dar generuoja du trečdalius pasaulio turtų, joms priklauso du trečdaliai pasaulio ginklų, jų moksliniams tyrimams ir plėtrai išleidžiama suma sudaro daugiau nei du trečdalius pasaulyje šiai sričiai išleidžiamų pinigų – ir visa tai yra tiesa nepaisant to, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje gyvena viso labo septintadalis pasaulio gyventojų. Vakarai vis dar valdo.
Tačiau ar tai tęsis? Ne. Tą galime sakyti atsižvelgdami į istoriją. Winston Churchill yra pasakęs: „Į kuo gilesnę praeitį žvelgsi, tuo tolesnę ateitį pamatysi“. Jei žvelgsime pakankamai toli atgal (į paskutinįjį ledynmetį) plačiu mastu (visós planetos), išties galime identifikuoti varomąsias jėgas, kurių dėka istorija eina pirmyn, ir kur šios jėgos mus veda.
Vakarai dominuoja pasaulyje ne todėl, kad žmonės čia būtų biologiškai pranašesni, kultūra geresnė ar lyderiai protingesni, o dėl geografinės padėties. Kai po paskutiniojo ledynmečio pasaulis sušilo ir žemdirbystė tapo įmanoma, pirmieji augalai ir gyvūnai buvo prijaukinti būtent vakarinėje Eurazijos dalyje. Proto-vakariečiai nebuvo gudresni ar darbštesni, jie tiesiog gyveno regione, kur buvo geografiškai didžiausia koncentracija potencialiai prijaukinamų augalų bei gyvūnų. Kitose pasaulio dalyse, kur ištekliai nebuvo tokie gausūs, prijaukinimas prasidėjo tik praėjus dviems tūkstantmečiams. Nuo pat pradžių pirmavę, vakariečiai pirmieji pradėjo statyti miestus, kurti valstybes, užkariauti imperijas. Ne-vakariečiai nuo Persijos iki Peru irgi ėjo tuo pačiu keliu, tačiau atsilikdami laiko atžvilgiu.
Vis dėlto, vakariečių žemdirbystės pradžia prieš 12 tūkstančių metų atskleidžia toli gražu ne viską. Nors geografija ir paaiškina, kaip klostėsi istorija, tačiau tai nėra taip elementaru. Geografinė padėtis lemia, kaip vystosi visuomenės, kita vertus – tai, kaip visuomenės vystosi, lemia, kiek svarbi tampa geografija.
Paimkime, pavyzdžiui, karštų ir drėgnų pietinės Kinijos slėnių atvejį. Han dinastijos laikais (206 m. pr. Kr. – 220 m.) šios žemės už Jangdzės upės Kinijos valdovams atrodė atsilikusios, kadangi trūko įgūdžių, reikalingų padaryti šias žemes produktyviomis. Vis dėlto, po Han dinastijos žlugimo, siekdami išvengti chaoso, žemdirbiai migravo į pietus ir ten iki 400 m. įtvirtino suvešėjusią ryžių kultūrą. Jie pakeitė geografijos reikšmę: pietūs tapo ryžių kraitimi, davusia postūmį Rytų kultūros aukso amžiui. Vakarai, neturėję tokio ryžių kraities atitikmens, prarado savo dešimties tūkstančių metų pirmavimo poziciją. Taigi daugiau nei tūkstantį metų, bent jau iki 1700 m., Kinija buvo turtingiausia, stipriausia ir išradingiausia vieta Žemėje.
Azijai einant pirmyn, jos išradėjai sugalvodavo kaskart vis naujų persilaužimą lėmusių išradimų. Iki 1300 m. Kinija jau turėjo laivus, galėjusius įveikti vandenynus, magnetinius kompasus, galėjusius laivavedžiams parodyti kryptį, ir ginklus, kuriais jie galėjo nužudyti žmones žemėse, į kurias atvykdavo. Tačiau vėliau, paradokso, kurių istorijos puslapiuose apstu, dėka, Rytų persilaužimai ir išradimai dar kartą pakeitė geografijos reikšmę.
Iki tol, Europa Vakaruose – kyšanti šaltuose šiaurės Atlanto vandenyse, toli nuo pagrindinio veiksmo vietos – buvo užkampis. Bet kuomet po maždaug šimtmečio europiečiai pritaikė rytiečių laivus, kompasus ir pabūklus savo reikmėms, jų lokacija greta Atlanto staiga tapo geografiniu pranašumu. Kai vandenynai buvo neįveikiami, visiškai neturėjo reikšmės tai, kad Europa buvo dvigubai arčiau plačių ir turtingų Amerikos žemių nei Kinija; tačiau dabar, kuomet atsirado galimybė perskrosti vandenyną, tai tapo daugiau nei svarbu. Geografija paaiškina, kodėl būtent vakarų europiečiai, o ne XV amžiaus puikieji jūreiviai kinai, atrado, užgrobė ir kolonizavo Amerikos žemyną. Kinų jūreiviai buvo tokie pat drąsūs kaip ispanai, kinų naujakuriai buvo tokie pat bebaimiai kaip britai, tačiau Ameriką atrado Kristupas Kolumbas, o ne šaunusis kinų admirolas Zheng, ir tai buvo tik todėl, kad Kolumbui reikėjo įveikti dvigubai mažesnį atstumą.
Būtent tokių geografiškai nulemtų aplinkybių dėka europiečiai (o ne kinai) sukūrė naują jūrininkystės rinką XVII amžiuje, pasinaudodami kontinentiniu pranašumu. Europos mąstytojai (vėlgi – ne kinų) numatė, kokią naudą galima gauti išsiaiškinus, kaip veikia vėjai, potvyniai ir atoslūgiai, vis geriau apskaičiuodami bei išaiškindami fizikos, chemijos ir biologijos dėsnius. Europiečiai, o ne kinai stačia galva nėrė į šių užduočių vykdymą; Europoje, o ne Kinijoje, įvyko mokslinė revoliucija; europiečiai, o ne kinai XVIII amžiuje pritaikė mokslo įžvalgas visuomenei ir paskatino tai, ką dabar vadiname Švietimo arba Apšvietos amžiumi.
Iki 1800 m. ši mokslo ir Atlanto rinkos ekonomikos kombinacija davė postūmį europiečiams mechanizuoti produkciją ir pažaboti iškastinį kurą. Taigi Britanijoje, o ne Kinijoje ar Japonijoje, įvyko pramonės revoliucija, o iki XIX a. vidurio Britanija jau buvo „apžergusi“ pasaulį lyg milžinas.
Europiečiams patiko manyti, kad visus šiuos laimėjimus paaiškina jų pačių pranašumas, tačiau jų laukė staigus smūgis. Paslėpti istorijos dėsniai vis dar veikė ir iki 1900 m. geografija dar kartą viską pakeitė. Britų dominuojama globali ekonomika patraukė link Šiaurės Amerikos resursų ir pavertė Jungtines Valstijas iš periferijos (kokia prieš penkis šimtmečius buvo Europa) į naują globalų centrą. Vėlgi, tai nebuvo pabaiga: XX a. Amerikos dominuojama pasaulio ekonomika atsigręžė į Azijos išteklius, transformuodama Japoniją, vėliau – „Azijos tigrus“ ir galiausiai – Kiniją ir Indiją iš periferijų į dar naujesnius globalius centrus. „Rytų pakilimas“, toks šokiruojantis daugeliui vakariečių, buvo absoliučiai nuspėjamas.
Tad ką gi visa tai reiškia mūsų ateičiai? Remiantis šiais istoriniais modeliais, be abejo galime padaryti tam tikras išvadas. Jei kaitos procesai XXI a. vyks tokiu pačiu greičiu kaip XX a., Rytai pralenks Vakarus iki 2100 m. Bet jei pokyčių tempas nesiliaus didėjęs – kaip buvo nuo pat XV a. – rytiečių dominavimo turėtume sulaukti dar iki 2050 m.
Vis dėlto, pasikeis ne vien tai. Kaip rodo praeitis, nors geografija ir įtakoja visuomenių vystymąsi, pats vystymasis taip pat apibrėžia, kiek svarbios yra geografinės aplinkybės, o visi rodikliai rodo, kad XXI a. geografijos reikšmė keičiasi greičiau nei bet kada. Galima netgi teigti, jog geografija praranda reikšmę. Pasaulis traukiasi, o patys didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriame – branduoliniai ginklai, klimato kaita, masinė migracija, epidemijos, maisto bei vandens trūkumas – yra globalios problemos. Tad galbūt tikroji istorijos pamoka yra tai, kad kai Vakarai nebebus svarbiausi, pats klausimas apskritai taip labai neberūpės.