Šiemet – liūdnos metinės: prieš 75 metus, 1940-06-15, Sovietų Sąjunga įsiveržė į Lietuvą ir ją okupavo. Iki šiol nerimsta aistros apie neišautą nors vieną simbolinį šūvį. Bet ar tikrai neiššovė? Rusijos istorikas M. Meltiuchovas naujausioje savo knygoje „Pabaltijo placdarmas (1939-1940)“ mini dokumentą, kuriame teigiama, kad lietuvių kariai vis dėlto bandė priešintis ir iššovė ne vieną šūvį.

Štai kaip aprašo tą įvykį M. Meltiuchovas: „Tačiau po to, kai tik 27-oji tankų brigada perėjo sieną, ji buvo apšaudyta dviem kulkosvaidžio serijomis. Kai tankai išsirikiavo į kovinę rikiuotę ir pasisuko į ugnies taškus, lietuvių kariai išbėgiojo. Lietuvos karininkai ir kareiviai šaudymą paaiškino tuo, kad jie tartum nežinojo apie sudarytą susitarimą dėl nekliudomo kariuomenės perėjimo.“^[1]

Reikia pasakyti, kad Rusijos istorikas M. Meltiuchovas yra prosovietinių pažiūrų, tačiau faktų neklastoja ir tendencingumu nepasižymi, vis dėlto dėl savo pažiūrų išvadas ir apibendrinimus daro naudingus sau. Tai jaučiama ir iš jo pasakojimo, kad tankams pasisukus, lietuvių kariai išbėgiojo (be abejo, jei analogiškoje situacijoje būtų atsidūrę sovietiniai kariai, teigtų, kad spaudžiami gausesnio priešo jie tvarkingai atsitraukė). Meltiuchovas, matyt, nežino, kad Lietuvos kariuomenėje kaip viena kovos rūšių buvo stabdomosios kautynės. Štai ką apie stabdomąsias kautynes rašo Pėstininkų statutas: „Norint laimėti laiko, sutaupyti savo jėgas ir nuvarginti priešą, einama prie stabdomųjų veiksmų.

Operacine ir taktine prasme stabdomieji veiksmai apima stabdymą ugnimi, trumpalaikį gynimąsi, pasalas, aprėžto tikslo puolimą, kliūčių darymą, kelių ir tiltų ardymą, kirtinius, minavimą ir t. t.“^[2] Stabdomosios kautynės turi būti vykdomos taip: „Neatsargiai atvira vieta slenką priešo daliniai turi būti naikinami sutelkta automatinių ginklų ugnimi. Apskritai reikia versti priešą kuo anksčiau skleistis ir metodingai pulti eilinę ribą.“^[3]

Be to, statute nurodoma, kad ugnis turi būti atidengiama iš tolimų atstumų. Būtent šitą uždavinį Lietuvos kariai ir įvykdė, privertė priešą išsiskleisti ir pulti. Apie tariamą „išsibėgiojimą“ statute rašoma: „Savarankiškai stabdyti skirtas vienetas paprastai gauna pirmąją ribą, nuo kurios turi pradėti stabdyti, ir paskutinę ribą, už kurios ligi tam tikro laiko negali toliau trauktis.“^[4] T. ;y., kariai apšaudė tankų brigadą, o pamatę, kad tankai išsirikiavo į kovinę rikiuotę, pasitraukė į kitą stabdomą ribą. Gintis ir nesitraukti per stabdomąsias kautynes buvo leidžiama tik išimtiniais atvejais: „Taip pat ir kurį laiką gintis vienas ar kitas dalinys gali gauti tik išimtiniais atsitikimais, ypatingose aplinkybėse padėčiai gelbėti.“^[5]

Statute nurodyta, kokios tos aplinkybės. Minėtina tai, kad per Lietuvos kariuomenės pratybas visą laiką akcentuodavo, kad nereikia painioti gynybos su stabdomosiomis kautynėmis, nes per pratybas pasitaikydavo atvejų, kai stabdomosios kautynės virsdavo ginamosiomis kautynėmis, todėl pratybų vadovai reikalaudavo griežtai laikytis kautynių statuto, kad taip neatsitiktų.

Gali kilti klausimas: kas davė įsakymą priešintis? Pradėsime nuo to, kad saugantis priešo užpuolimo, buvo sudaryti priedangos planai, pavadinti direktyvomis V, L, VL (manoma, kad buvo ir planas R, skirtas gintis nuo sovietų, tačiau iki šiol jis nerastas). Raidės nurodo, kokiam priešui užpuolus kokią direktyvą vykdyti – vokiečių, lenkų, vokiečių-lenkų.

Priedangos planai skirti tam, kad užpuolus kuriam nors priešui, pasienyje esantys kariuomenės daliniai kartu su šauliais ir pasienio policija kuo ilgiau užlaikytų priešą, kad Lietuvos kariuomenė spėtų laiku įvykdyti mobilizaciją ir išsiskleisti. Tuo tikslu iš pasienio policijos ir vietos šaulių buvo suformuoti pasienio apsaugos batalionai jiems priskiriant tuose vietose gyvenančius rezervistus. Pasienio apsaugos batalionai turėjo priimti pirmą priešo smūgį. Mobilizaciją buvo planuojama atlikti per 24-48 val. nuo jos paskelbimo.

Taikos metu padidėjus įtampai tarp šalių įsakymą pradėti vykdyti priedangos planą galėjo duoti tik divizijos vadas, gavęs įsakymą iš Kauno. Tačiau jei priešas netikėtai užpuola ar peržengia sieną, tai daliniai, esantys prie sienos, turi automatiškai pradėti vykdyti priedangos planą nelaukdami jokių įsakymų. Taigi tiems daliniams nereikėjo jokio papildomo įsakymo gintis. Todėl, kad daliniai nepradėtų automatiškai vykdyti priedangos plano, reikėjo išsiųsti įsakymus, kad nesigintų. Matyt, kariškiai nebuvo gavę tokio įsakymo.

27-oji tankų brigada sieną peržengė po 14.30, o į Lietuvos kariuomenės II divizijos dalinius 12 val. buvo išsiuntinėtas „II PD bendrosios mobilizacijos ir priedangos veiksmų planas“^[6] (toliau „Priedangos veiksmų planas). Ten nurodyta, kaip prasidėjus priedangos planui, užpuolus priešui ir dar nesibaigus mobilizacijai palaikyti ryšius su vadovybe.

„Priedangos veiksmų plano“ priede duoti marškų kodai apie karinių veiksmų eigą, pvz., mus šaudo priešo artilerija – 51, reikalauju granatų – 9, siųskite paspirties – 62 ir t. t. Gali pasirodyti, kad čia eilinis planas, sudarytas taikos metu, kaip veikti prasidėjus karo veiksmams. Tačiau analogiškas planas buvo sudarytas 1939 m. rugpjūčio 31 d.,^[7] t. y. dieną prieš prasidedant II pasauliniam karui, o į karinius dalinius išsiųstas rugsėjo 2 d., kai karas jau vyko dvi dienas. Išsiuntinėjus šį planą kariuomenė iš karto perėjo į kovinę parengtį ir prasidėjo mobilizacija. Be to, 1939 m. plane nurodoma, kur turi keltis vadavietės vykdant V ar L direktyvas.

1940 m. ryšių priedangos plane taip pat nurodyta, kur turi keltis vadavietės, bet nenurodyta, pagal kokią direktyvą. Lenkai sutriuškinti, tad direktyva L atkrenta. Tačiau kodėl nepažymėta, kad reikia vykdyti direktyvą V, o gal turėta omenyje ir direktyva R? Gal jau priėmus ultimatumą dar svarstyta galimybės priešintis? Taip pat neaišku, ar tokia direktyva buvo išsiuntinėta ir kitoms dviem divizijoms. II pėstininkų divizijai buvo pavesta ruožo nuo Vokietijos pusės gynyba.

Paskelbus Priedangos veiksmų planą taip pat uždaroma siena ir išjungiamas ryšys su užsieniu^[8], bet šiuo atveju buvo nurodoma išjungti ryšį tik su Vokietija, net ir tarptautinį ryšį Maskva-Berlynas.^[9] Uždarius sieną susidarė paradoksali situacija, nes leidimą pereiti sieną gali duoti tik kariuomenės vadas arba divizijos vadas, bet jei kariuomenės vadas davė įsakymą ko nors nepraleisti, tai jau ir divizijos vadas negali duoti leidimo. Todėl nors A. Smetona buvo vyriausiasis Lietuvos Ginkluotojų pajėgų vadas, o Krašto apsaugos ministrui buvo pavaldus kariuomenės vadas, tačiau iš kariuomenės vado gavus įsakymą nieko nepraleisti, nei A. Smetona, nei K. Musteikis nieko negalėjo padaryti, nes paskelbus Priedangos veiksmų planą visi kariškiai tampa pavaldūs tik kariuomenės vadui. Taip pat kariuomenė perėjo į visišką kovinę parengtį, tai irgi viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos kariškiai sovietus pasitiko šūviais.

Kad tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo visiškos kovinės parengties, patvirtina ir patys sovietų kariniai vadai. Sovietų Sąjungos maršalas Jeriominka (tada jo laipsnis buvo generolas leitenantas) tuo metu vadovavo 6-tam kavalerijos korpusui, kuris jo vadovaujamas įsiveržė į Lietuvą, birželio 18 d. apsilankė Raseiniuose dislokuotame 3-čio pėstininko pulko 3-čiame batalione. Po apsilankymo savo dienoraštyje įrašė: „Pulkas visiškos kovinės parengties; visa pulko sudėtis su karininkais buvo kareivinėse ir laukė nurodymų.“^[10]

Aišku, ne sovietinių karininkų nutarimų. Taigi dar trečią okupacijos dieną Lietuvos kariuomenė (arba bent atskiri jos daliniai) buvo visiškos kovinės parengties. Lietuvos kariniams daliniams buvo nusiųsti nurodymai dėl sovietinės kariuomenės įžengimo, tačiau įsakyme nenurodytas laikas, kada jis išsiųstas, be to, iš pradžių nurodymus nusiuntė divizijoms, o jie jau pulkams. Dėl to neaišku, kuri nurodymą gavo pirmą – ar Priedangos veiksmų planą, ar apie sovietinės kariuomenės įžengimą į Lietuvą ir nesipriešinimą.

Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, II pėstininkų divizijos pulkams išsiųstame įsakyme parašyta: „Lietuvos Vyriausybei priėmus SSSR Vyriausybės reikalavimą įsteigti LIETUVOJE naujas Sovietų kariuomenės įgulas, š.m. VI.15.1500 val. pradėjo per sieną žygį krašto vidun.“^[11]Iš šio įsakymo išeina, kad kai įsakymas buvo išsiųstas į dalinius, sovietų kariuomenė jau pradėjo veržtis į Lietuvą. Todėl gali būti, kad kuris nors kariuomenės padalinys pirmą gavo įsakymą apie Priedangos veiksmų planą ir jį pradėjo vykdyti. Neaišku ir kokio didžio dalinys pasipriešino sovietams. Pagal Pėstininkų statutą stabdomosiose kautynėse paprastai dalyvauja batalionai, pulkai, sustiprinti artilerija ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, tačiau nėra tiksliai nurodyta, kad būtent tik tokio didžio daliniai, statute jie pavadinti pėstininkų vienetai. Taip pat aišku, kad jie neturėjo artilerijos, o šaudė tikriausiai tik lengvasis kulkosvaidis Tad gali būti, kad pasipriešinti galėjo kuopa ar net skyrius. Statute taip ir nurodyta: „Atviroje vietovėje kuopa paprastai vartoja tik l. kulkosvaidžius (iš savo sudėties).“^[12]

Bet jeigu šaudė tik vienas kulkosvaidis, tai galėjo būti tik skyrius, nes skyriui priklauso vienas kulkosvaidis (kuopa sudaryta iš trijų skyrių, atitinkamai 3 kulkosvaidžiai).

Taip pat neaišku, kur tiksliai Lietuvos kariškiai bandė sustabdyti sovietinius tankus. M. Meltiuchovas rašo Sianiškis (rus. Cянишкис). Tokios gyvenvietės nėra, tačiau yra Seniškis, jų du: vienas Ignalinos rajone, kitas Švenčionių rajone. Atstumas tarp jų 37 km. Žinoma, kad 27-oji tankų brigada turėjo sieną pereiti Dūkštų-Pabradės ruože, abi gyvenvietės papuola į šitą ruožą. Taip pat žinomas tankų brigados maršruto tikslas, ji turėjo susitelkti Meškučių, Bridų, Sereikių rajone netoli Šaulių. Prieš tai sustoti pastovio Trake Panevėžio raj. Tiesiausias ir trumpiausias kelias iš Seniškių Švenčionių raj.

Galbūt toje vietovėje Lietuvos kariškiai sustabdė sovietų tankų koloną. Bet tam reikia detalesnių tyrimų. Tačiau čia prasideda įdomiausi dalykai. Reguliarių kariuomenės dalinių arti minėtos gyvenvietės nebuvo. Arčiausias karinis dalinys buvo Vilniuje, tačiau kadangi prie Vilniaus buvo stipri sovietinė karinė įgula, mažai tikėtina, kad dar siųstu karius ir į Šalčininkų rajoną. Toliau – už 88 km Ukmergėje 6-to pėstininko pulko II batalionas^[13], tačiau tuo metu pėstininkams tai per didelis atstumas, kad spėtų per kelias valandas atvykti. Kadangi Lietuvos kariuomenės vadovybė Sovietų Sąjungą laikė savo sąjungininke ir iš jos pusės pavojaus nelaukė, 1940 m. vasario mėn. buvo įsakyta ten stovėjusius Pasienio apsaugos batalionus (XII ir XI) panaikinti.^[14]

Pasienio apsaugos batalionai buvo palikti tik prie Vokietijos sienos. Gal šaudė šauliai? Tačiau pagal naują Pasienio apsaugos bataliono direktyvą šauliams ginklai išduodami tik tada, kai jie dalyvauja pratybose arba mobilizuojami.^[15] Nors Pasienio apsaugos batalionai ir buvo tame ruože panaikinti, tačiau pasienio policija ten liko, jos ginkluotėje buvo lengvųjų kulkosvaidžių, jų apranga nelabai skyrėsi nuo kariuomenės aprangos.

Pasienio policija buvo mokyta veikti kaip kariuomenės dalinys. Karo atveju ji taip pat turėjo vykdyti stabdomąsias kautynes, tačiau „didesnio pasipriešinimo nereikšdami.“^[16] Tai jie ir padarė, pašaudė, sutrikdė sovietų tankų maršą ir atsitraukė. Kadangi Lietuvos pasienio uniforma nelabai skyrėsi nuo kariuomenės, sovietai iš tolo galėjo pasienio policininkus supainioti su lietuvių kariais. M. Meltiuchovas rašo, kad tiek sovietiniai, tiek Lietuvos pasieniečiai neturėjo atitinkamų nurodymų apie sovietų kariuomenės perėjimą į Lietuvos teritoriją.^[17]

Gali būti, kad Lietuvos kariuomenės vadovybė kariuomenės dalinius informavo, o štai apie policiją pamiršo, tuo labiau kad ji buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Be to, pasienio policininkai jau, matyt, žinojo, kad jų kolegą A. Barauską sovietų kariškiai žiauriai nužudė. Tad tai galėjo būti kerštas už savo draugą. Bet kokiu atveju, į sovietų kariuomenę ugnis buvo atidengta ir dabar sakyti, kad mes neiššovėme nei vieno šūvio, būtų neteisinga.