Šiuolaikinės sąmonės pagrindą sudaro kelios pagrindinės sąvokos–aksiomos, aksiomomis tapusios visai neseniai, pastarąjį šimtmetį. Tai – pasaulio pažinumas, žinių pasaulietiškumas, demokratinė ir respublikoniška santvarka, ir tautybė. Visa tai priimame kaip duotybę, ir visų šių duotybių dar visai neseniai nebuvo, ir atsirado jos viena iš kitos. Perėjimas prie tokio visuomenės supratimo – viena iš pagrindinių Naujųjų laikų inovacijų ir „paradigmos šuolis“, nors jau beveik pamiršome, kaip kitoniškai apie pasaulį ir pačius save mąstė mūsų protėviai vos prieš, tarkime, 20 kartų̃.

Sutartiniai „Naujieji laikai“ (kartais dar vadinami „modernas, „moderno epocha“) įvairiose istoriografijose datuojami skirtingai. Apatinė jų riba brėžiama nuo Konstantinopolio kritimo (1453 m.) iki Šlovingosios revoliucijos (1688 m.) Britanijoje, o viršutinioji riba – nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (1789 m.) iki Pirmojo Pasaulinio karo (1914 m.). Mes Naujaisiais laikais vadinsime XVI-XVIII a. (1492–1789 m.). Šiuo laiku Europoje vyko daug intelektualinių proveržių. Reformacija, „mokslo revoliucija“, pirmoji Pramonės revoliucija, pirmosios garo mašinos – tai tik keli svarbiausi žmonijos intelektinės revoliucijos įvykiai. Šioje apybraižoje panagrinėsime tik pirmąjį šiuolaikinės žmonijos sąmonės formavimosi etapą ir tai, kaip negrįžtamai pakito visas pasaulis. Tai šiuolaikinės „nacijos“ ir „nacionalizmo“ sukūrimas – vienos tautos žmonių solidarumo jausmas.

Šiuolaikiniai žmonės dažniausiai užtikrintai priskiria save ir savo protėvius atitinkamoms tautoms pagal gimimą. Tautybė, mūsų supratimu, amžina ir paveldima: mes gimstame ir gyvename iš prigimties rusai, lenkai, vokiečiai, prancūzai ir t.t., ir tokie pat buvo mūsų protėviai, bent jau pagal vieną giminės liniją, kiek atsekame pagal savo genealogiją. Mums atrodo, kad tautos ir mes jose buvo visada. Šis „imanentiškumas“ – vienas iš įdomiausių „tautos“ fenomeno bruožų, kuris dar prieš 500 metų neegzistavo.

Žodis natio, lotyniškai reiškiantis „gimimas“, iš pradžių reiškė „gentis, liaudis“. Ankstyvieji krikščionybės autoriai šiuo terminu vadino pagonis. Žinome, kad Vėlyvųjų viduramžių mokytojai taip vadino išeivius iš germaniškai ir romėniškai kalbančių šalių. Tačiau Viduramžių epochos Europos gyventojai save identifikavo kitaip. Jie mąstė apie save visų pirma kaip apie tam tikros religinės bendruomenė narius – arba krikščionių, arba musulmonų, arba judėjų. Šios bendruomenės viduje jie buvo to ar kito monarcho, turėjusio „dievišką teisę“ į valdžią, pavaldiniai. Pasauliečiai pakluso savo karaliui, neužduodami bereikalingų klausimų, kodėl jis juos valdo. Karalius buvo tikras, jei gimdavo karaliaus šeimoje ir būdavo „teisingo tikėjimo“. Maištai ir sukilimai nepakeisdavo dinastijų, jeigu jiems vadovaudavo ne kitos valdančios giminės atstovas, o sukilėlių vadovai arba pasiskelbdavo tikraisiais sosto paveldėtojais, arba siekdavo vadovauti karaliui kaip vyriausi valdininkai. O jeigu pavaldiniai buvo ištikimi priesaikai, tai kokiai giminei priklausė ir kokia kalba kalbėjo – nesvarbu. Europos monarchų dvaruose buvo nemažai aristokratų, gimusių kitos šalyse, Vokietijoje miesto „patricijumi“ buvo galima tapti per vedybas, Britanijoje titulas buvo pritvirtintas prie dvaro, o dvaras prie priesaikos karaliui – gimimo vieta ir gimtoji kalba niekieno nejaudino. Todėl, gali būti, kad pagal „nacijas“ buvo skirstomos vienuolės-studentės, pavaldžios tik Romos popiežiui ir iš aukšto žvelgdavusios į pasauliečius, kuriems daro garbę vien jau tuo, kad gyvena tarp jų ir meldžiasi už juos.

Šiuolaikinis sienų supratimas dažnai šiuolaikinius žmones glumina. Žvelgdami į žemėlapį, įsivaizduojame sieną tarp skirtingomis spalvomis nuspalvotų valstybių kaip nejudamą liniją, su vienu pasauliu ir šalimi vienoje pusėje, ir su kita šalimi – kitoje. Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų margumynas mums atrodo nesuprantamas – kaip iš viso jis galėjo egzistuoti, kaip žmonės gyveno tokiame skiautinių užtiesale? Tačiau ano meto gyventojams tai atrodė visiškai kitaip: valdžia reiškė, kad kažkoks karalius atsiunčia teisėją, renka mokesčius ir retkarčiais leidžia įstatymus. Jei valdos būdavo paveldimos, dovanojamos, atiduodamos kaip kraitis ar išmainomos – vietiniams gyventojams tai dažniausiai nieko iš esmės nekeitė.

Sienų nebuvo – buvo to ar kito valdovo valdžios zonos.

Sienų nebuvo – buvo to ar kito valdovo valdžios zonos. Nobelio literatūros premijos laureato (ir profesionalaus istoriko) Romeno Rolano romane „Colas Breugnon“ sugalvotas dialogas, vykstantis neva Prancūzijos Burgundijoje per 1616–1617 m. neramumus, viduramžiais galėjo vykti bet kur ir tarp bet ko:

– Klausiu tavęs, maloningasis, ką pas jus galvoja, kaip į tai žiūri. Ar geri jūs katalikai? Ar ištikimi karaliui?

Aš atsakau:

– Dievas didis ir karalius taipgi gan didis. Juos abu labai myli.

– O ką apie princus galvoja?

– Tai labai dideli ponai.

– Tai jūs, vadinasi, už juos?

– Taip, pone, o kaipgi kitaip.

– Ir prieš Končinį?

– Mes ir už jį taip pat.

– Kaip gi taip, velniai rautų? Jie juk priešai!

– Nesiginčysiu… Gali būti… Mes ir už tuos ir už kitus.

– Reikia išsirinkti, dėl dievo meilės!

– Tai argi reikia, mano pone? Taip jau būtina? Tokiu atveju aš pasirengęs. Tai už ką tada aš?..

Naujaisiais laikais šis dalykas pasikeitė. 1500 m. europietis į klausimą „kas tu?“ atsakydavo „krikščionis“, „Prancūzijos karalius pavaldinys“ arba „Niurnbergo pilietis“. 1900 m. atsakymas skambėjo kitaip – „aš prancūzas“, „aš vokietis“, „aš britas“. Atsirado tai, ką įprasta vadinti „nacionaliniu identitetu“.

Esama daug tautos radimosi teorijų, bet įtikimiausią ir nuosekliausią iškėlė Kornelio universiteto (JAV) profesorius Benediktas Andersonas. Susitapatinimo poslinkį, Andersono nuomone, sukėlė „spausdintinio kapitalizmo“ atsiradimas ir liaudies kultūrų legitimacija (Benedict Anderson. "Imagined Communities: Reflections on the Origin and Spread of Nationalism"). Europoje tautų formavimasis baigėsi XIX amžiuje, tačiau jo pradžia padaryta dar XVI a.

Viduramžių rašytinė aukščiausio lygio kultūra buvo lotynizuota. „Bažnyčios Tėvas“ Aurelijus Augustinas Hiponietis (354–430 m.) tvirtino, kad lentelė su užrašu „Judėjos karalius“ ant Kristaus kryžiaus padarė tris kalbas (senovės judėjų,senovės graikų, lotynų), kuriomis jis buvo užtašytas, „pirmosiomis iš visų“, o vėliau Izidorius Sevilietis savo „Etimologijos“ enciklopedijoje užfiksavo šį požiūrį jau kaip mokymą apie „tris šventąsias kalbas“, kuriomis tik ir galimos apeigos. Visos likusios kalbos laikytos prastuomenės (lingua vulgares), šnekamosiomis (lingua vernacula) ir ilgai pakęstos tik iš atlaidumo negebėjimui ja kalbančiųjų išmokti lotynų kalbą.

Rytų bažnyčios religinių apeigų vykdymo kitomis kalbomis tradicija Vakaruose kėlė panieką; Romos katalikų klerikalų požiūriu, tai buvo neleistina į Dievą nukreiptų žodžių profanacija. Gali būti, tai irgi dalis tradicijos, paveldėtos iš Romos, kur, kaip žinia, žodžio forma buvo svarbesnė už prasmę, o religinės apeigos privalėjo būti vykdomos griežtai pagal kartą ir visiems laikams nustatytą tvarką. Ketvirtajame Tūro susirinkime (813 m.) konkrečiai aptarta, kad vietinės romanų ir germanų kalbos gali būti leidžiamos pamoksle, kuriame vyskupas ar šventikas savo žodžiais aiškina ganomiesiems tikėjimo klausimus, tačiau mišios turi vykti lotyniškai (Prancūzų filologai šią datą būtent ir laiko savarankiškos prancūzų kalbos pradžia, nes ji tada buvo pirmą kartą paminėta). Čekų kunigaikštis Vratislavas II 1071 m. kreipėsi į popiežių Grigorijų VII (Hildebrandą), prašydamas leisti naudoti religinėse apeigose Kirilo–Mefodijaus Bibliją, tačiau leidimo negavo. Vėlyvaisiais viduramžiais svarbi kanoninės teisės norma buvo į „Dekretalijas“ įtrauktas popiežiaus Inocento III laiškas Metzo vyskupui prieš valdensų erezijas (apie 1215 m.), kuriame nepritariama Biblijos vertimui į kitas kalbas. Tokie vertimai niekada nebuvo uždrausti visiškai, tačiau ir nebuvo skatinami; Oksfordo 1407–1408 m. susirinkimas prakeikė humanisto Johno Wycliffo anglišką vertimą (1383 m.), kuriuo naudojosi eretikai lolardai, o 1297 m. Biblijos vertimas į prancūzų kalbą buvo „istorinė biblija“, aiškinamasis tekstas su ištraukomis ir ekskursais į pasaulietinę istoriją.

Literatūriniai paminklai Europos kalbomis egzistavo visais laikais (pavyzdžiui „Beovulfas“, „Nibelungai“, skandinavų sagos, „Rolando giesmė“, „Daina apie mano Sidą“, „Parsivalis“), tačiau tikriausiai jie buvo nebuvo vertinami kaip aukštosios kultūros dalis, o kaip žemas pramoginis žanras. Raimundas Lulis iki savo atsivertimo buvo poetas, ir neišlikusias iki mūsų laikų savo eiles katalonų kalba vertino kaip neprideramas ir erotiškas (galbūt, neteisingai). Tačiau ir lotynų kalba kuo puikiausiai buvo naudojama žemiesiems žanrams – pavyzdžiui, jau žinoma mums vagantų poezija. Buvo populiari ir „makaroninė poezija“ – liaudies kalbų mišinys su lotynų, parodijavusi iki galo neišsimokslinusių daktarų ir juristų bandymus kalbėti lotyniškai.

Atgimimo epochoje santykis su liaudies kalbomis ėmė kisti. Vienu iš pirmųjų, ėmusių rašyti gimtąja „žema“ kalba, buvo tas pats Raimundas Lulis, palikęs tekstų ne tik lotynų, bet ir katalonų kalbomis (jo romanas „Blankerna“ 1283 m. kartais laikomas pirmuoju romano žanro pavyzdžiu Europos literatūroje). XIV amžiaus italų humanistai Date Aligjeris, Frančesko Petrarka, Džovanis Bokačio, ėmė kurti literatūrą italų kalba, tuo pačiu rašydami ir lotynų. Plintant humanizmo idėjoms, nacionalinė literatūra ėmė rastis ir kitose Europos šalyse. Kaip žinia, 1500 m. ankstyvosios spausdintinės literatūros tris ketvirčius sudarė lotyniški tekstai, o ketvirtis knygų buvo Europos kalbomis. XVI a. situacija radikaliai pasikeitė. Lotyniška literatūra didžiąja dalimi liko religinė ir mokslinė, o pasaulietinė buvo leidžiama liaudies kalbomis.

XVII a. viduryje lotynų kalba ėmė trauktis ir iš mokslinės literatūros. Pirmasis gimtąja kalba ėmė rašyti Galileo Galilėjus, XVII a. trečiajame dešimtmetyje rašęs itališkai. 1667 m. Izaokas Niutonas savo „Principus“ (lot. Philosophiæ Naturalis Principia Mathematica) rašė lotyniškai, tačiau Robertas Boyle'is savo „Skeptišką chemiką“ (The Sceptical Chymist) 1661 m. rašė jau angliškai, ir pirmasis pasaulyje mokslo žurnalas „Philosophical Transactions of the Royal Society“ pradėtas leisti 1665 m. taip pat anglų kalba. Tie mokslininkai, kurie vis dar rašė lotyniškai, darė tai vis labiau dėl to, kad juos perskaitytų kolegos kituose kraštuose, ir vis mažiau iš pagarbos buvusiai „šventajai kalbai“. Lotynų kalba lingua franca funkcijas išlaikė iki XVIII a. vidurio, užleisdama vietą prancūzų kalbai, nuo XIX a. antrojo ketvirčio pasaulinio mokslo kalba tapo ir vokiečių, o nuo XX amžiaus vidurio iki mūsų dienų – anglų kalba (Nuodugniausią „mokslo kalbų“ evoliucijos tyrimą žr. Gordin, Michael D. Scientific Babel: The Language of Science from the Fall of Latin to the Rise of English. Profile Books, 2015).

Pasak Andersono, šis perėjimas prie gimtųjų kalbų būtų buvęs neįmanomas be to, ką Andersonas pavadino „spausdintiniu kapitalizmu“ – bendraeuropietiškos komercinės knygų leidybos. Dėl jos knygų kaina vis mažėjo, o tai reiškė, kad knygų leidėjai galėjo pasiekti vis platesnį mokių skaitytojų ratą, tačiau šie skaitytojai vis rečiau mokėdavo lotyniškai ir vis dažniau – tik savo gimtąją „liaudies“ kalbą. Tuo pat metu pirmieji Europos leidėjai padarė ir kitą verslo atradimą, kuris, Andersono nuomone, tapo kritiškai svarbiu naujų nacionalinių tapatybių kūrimuisi Europoje – radosi periodinė naujienų spauda, laikraščiai ir žurnalai.

Spaudiniai informaciškai vienijo žmones, anksčiau vienas kito nepažinojusius

Pirmieji laikraščiai tenkino komercinius poreikius ir rėmėsi europiniu bankų tinklu. Pirmąja visos Europos „naujienų agentūra“ buvo Fuggerių iš Augsburgo bankas, buvęs Habsburgų imperijos pinigine (Habsburgai ir nuvarė Fuggerius į bankrotą). XVI a. viduryje Venecijoje pasirodo spausdinti lapeliai su naujienomis, kainuojantys vieną „gazzettos“ monetą (2 soldus). Pirmasis laikraštis, atitinkantis šių dienų supratimą, pasirodė XVII a. pradžioje – tai buvo Relation aller Fürnemmen und gedenckwürdigen Historien („Pranešimai apie visus svarbias ir įsimintinas naujienas“), kurį leido Johannas Carolusas Strasburge. Nuo 1645 m. Švedijoje leidžiamas Ordinari Post Tijdender – seniausias pasaulyje iki šiol leidžiamas laikraštis. Į Rusiją laikraščius atvežė Petras I 1702 metais („Vedomosti“).

Komentarai (0)