Kalnus verčianti propaganda per Lietuvos radiją: kaip viskas prasidėjo ()
Nuo pat atsiradimo radijas buvo ne tik švietimo ir kultūrinimo priemonė – jis visais istoriniais laikotarpiais buvo svarbus propagandos įrankis, LRT RADIJUI sako radijo istorijos tyrinėtojas Sigitas Žilionis. „Visi skleidė savo idėjas: ir nacistinė Vokietija, ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, ir kas tik nori. Lenkai varė propagandą į Lietuvą, Vilniaus radijas, įkurtas 1927 m., kone iš karto pradėjo transliuoti laidas ir lietuvių kalba. Kauno radijo laidos buvo transliuojamos į Lenkiją, BBC – į Vokietiją“, – pasakoja S. Žilionis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Propaganda buvo svarbi ir A. Smetonos laikais
Ne vienoje Europos šalyje pirmosios radijo stotys bent kurį laiką buvo tiesiogiai pavaldžios būtent krašto apsaugos ministerijoms. Radijo bangos, tuo metu trumposios arba vidutinės, o tai reiškia – sklindančios toli ir nepaisančios valstybių sienų, buvo suvokiamos kaip svarbus propagandos įrankis.
Pasak radijo istorijos tyrinėtojo ir trumpabangininko Sigito Žilionio, radiją propagandai naudojo visi be išimties: „Visi skleidė savo idėjas: ir nacistinė Vokietija, ir bolševikinė Sovietų Sąjunga, ir kas tik nori. Lenkai varė propagandą į Lietuvą, Vilniaus radijas, įkurtas 1927 m., kone iš karto pradėjo transliuoti laidas ir lietuvių kalba. Kauno radijo laidos buvo transliuojamos į Lenkiją, BBC – į Vokietiją.“
Vytauto Didžiojo universiteto politologas Bernaras Ivanovas tyrinėjo cenzūrą Lietuvoje po 1926 m. vykusio tautininkų perversmo. Tai tie patys metai, kai pradėjo kalbėti Kauno radiofonas. Radijui, kaip ir laikraščiams, valdžia taikė išankstinę cenzūrą, nors didžioji dalis eterio buvo tiesioginė, pavyzdžiui, universiteto dėstytojų paskaitos. Tai, kas per radiją kalbama, turėjo būti iš anksto patikrinama. Užsienio žinių skelbimo monopolį turėjo telegramų agentūra ELTA, kuri taip pat buvo cenzūruoja.
Visas laidos įrašas:
B. Ivanovo teigimu, tautininkams buvo svarbu ir propaganda, siekiant po perversmo įtvirtinti visuomenėje nepopuliarią partiją, menkinti oponentai, tarp Lietuvos ir Lenkijos bei tarp Lietuvos ir Vokietijos susidariusių įtemptų situacijų atpirkimo ožiais virsdavo tautinės mažumos, tautininkų publicistai savo tekstais konstravo Lietuvos lenkų, vokiečių, taip pat – žydų įvaizdžius.
„Po 1938 m. Konstitucijos projekto pateikimo apskritai buvo tiesiog komedija, – pasakoja B. Ivanovas. – Lietuvos žydų bendruomenė apie tai beveik nekalbėjo, bet užsienio žydų bendruomenės Britanijoje, net Čekoslovakijoje rašė, kad premjero Antano Merkio žydų delegacija paklausė, kodėl 1938 m. Konstitucijoje nepaminėtos tautinės mažumos. Į tai buvo atsakyta – nereikia erzinti ultraradikalų, nes jums patiems bus blogiau juos išprovokavus, geriau neminėsime, ir tada viskas bus gerai. Mes puikiai suprantame, kad paskui gerai nebuvo.“
Paklaustas, ką galima buvo išgirsti per Kauno radiofoną Smetonos laikais, S. Žilionis sako, kad 3–4 dešimtm. radijas buvo švietimo ir kultūrinimo priemonė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: „Per radiją buvo skaitomos paskaitos, vyko spaudos apžvalgos, skaitomi ištisi straipsniai, nes tada provincijoje žmonės ir laikraščių nelabai galėjo užsisakyti, ypač biednesni. Tai buvo tarsi koks universitetas. Buvo transliuojama labai daug muzikos ir vaidinimų.“
B. Ivanovas priduria, kad per politines laidas buvo pristatomi Antano Smetonos, vyriausybės narių pasisakymai ir pagrindinė politinė linija Lenkijos bei Vokietijos atžvilgiu. „Pavyzdžiui, buvo pasakojama apie sunkią lietuvių mokytojų padėtį okupuotame Vilniaus krašte, kaip juos ten lenkai šunimis pjudo ir duobėse pūdo. Taigi buvo drastiškų epizodų. Lenkai ne ką nusileido – savo radijo laidose irgi kalbėjo apie žiauriausius persekiojimus“, – kalba politologas.
Stalino laikų propaganda turėjo pastiprinimą
Archyviniame Kauno radiofono pranešime galima išgirsti apie Maskvoje tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą pagalbos sutartį – pranešama, kad Vilnius atitenka Lietuvai. Apie tai, kad atgautoje sostinėje bus ne tik Lietuvos, bet ir Raudonoji armija, plačiai nekalbama. Kauno radiofonas turi transliuoti Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių, todėl technikai į sostinę su siųstuvais atvyksta pirmiau nei kariai. Po poros dienų įvyksta ir pirmoji Lietuvos radiofono laida iš Vilniaus studijos – prasidėjo ir pirmoji sovietų okupacija ir nauja propagandos banga.
Kartu su okupacija keičiasi ir radijo vadovai ir programos. Cenzūra iš eterio išmeta maldas, Kauno varpus, lietuvišką muziką, atsiranda mitingų transliacijų ir nuolatos kartojama frazė „liaudies žmonės“. Ir, žinoma, šlovinamas „didysis vadas“. Planuota, kad radijuje dirbs tik komunistai ir komjaunuoliai. 1941 m. birželį prasideda trėmimai, birželio 22 d. – karas, o 23 d. – sukilimas.
Birželio sukilimo dalyviai eina į Kauno radiofoną. Lietuvos aktyvistų fronto įgaliotas Leonas Prapuolenis skaito Nepriklausomybės deklaraciją. Nepriklausomybės atkūrimas skelbiamas lietuviškai, vokiškai, prancūziškai ir angliškai. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė-Gustaitienė sako, kad šis Kauno radiofono bangomis sklidęs pranešimas buvo išgirstas ir daliai Lietuvos žmonių jis kėlė džiaugsmą, daliai buvo mirties nuosprendis – tarkim, pradėjo formuotis baltaraiščių būriai, kurie pradėjo vykdyti antisovietinę veiklą, o vėliau neaplenkė ir žydų.
Masinės žydų žudynės Kaune prasidėjo birželio pabaigoje, iš žydų buvo atimtos pilietinės ir žmogaus teisės. Taip pat paimami ir radijo aparatai. „1941 m. liepos 7 d. Kauno karo komendantas paskelbė, kad pagal karo įstatymus yra draudžiamas bet koks kariškų žinių perdavimas žodžiu, raštu ar kitokiu būdu, ne didžiosios Vokietijos ar ne vokiečių užimtų radijo stočių klausymas. Taip pat buvo uždrausta žydams turėti radijo aparatus. O liepos pabaigoje civilinė vokiečių valdžia išleido įsakymą, kad visiems privatiems asmenims, nepaisant tautybės, yra draudžiama turėti asmeninius radijo aparatus – jie turi būti perduoti apskrities ar miesto komendantams, o šie privalėjo juos perduoti lauko komendantūrai“, – pasakoja N. Latvytė-Gustaitienė.
1944 m. prasideda antroji sovietų okupacija, o kartu su ja – beveik pusšimtis sovietinės cenzūros ir propagandos metų radijuje. Radijas vis dar praneša laiką ir orus, bet nutylėjimai ir perlenkimai pereina į naują lygį. Pokario radijas kalba visiems, kurie dar nežuvę ar neišvežti. Radijo aparatų daugėja ir vis daugiau žmonių sužino, kad partija niekada neklysta.