2013 metais kino teatrų ekranuose pasirodęs Martino Scorsese filmas „The Wolf of Wall Street“ laikomas vienu iš labiausiai nepadoria leksika prisotintų kinematografo kūrinių. Filmas ne tik išgarsėjo, kad per tris valandas jo herojai įvairias žodžio „fuck“ formas panaudoja daugiau nei 500 kartų (po tris kartus per minutę), bet ir už tai pakliuvo į Guinnesso rekordų knygą. Iš dalies filmo keiksmų gausa režisierius pajuokia jo herojus, tačiau ar galima tvirtinti, kad nenormatyvinė leksika – pasaulėžiūros siaurumo ar žodyno skurdumo požymis? Štai ką šia tema sako mokslininkai.

Keiksmų tema tiriama šiaip jau gan dažnai ir tyrimai rodo, kad grubius žodžius vartoti ne tik natūralu, bet ir naudinga. Tad, psichologai ir lingvistai tvirtina, kad kalbos tabu laikoma leksika informaciją apie kalbančiojo emocijas perduoda kur kas efektyviau, nei įprastinė. Ja galima išreikšti emocingiausias būsenas nesigriebiant fizinių veiksmų – smūgių, įkandimų, šūksnių, tad, padeda žmogui kontroliuoti savo elgesį. Be to, mokslininkai mano, kad gebėjimas keiktis – mūsų evoliucinis pranašumas prieš beždžiones. Nesename tyrime daroma išvada, kad necenzūrinių išsireiškimų naudojimas nurodo ne žodyno ribotumą, o veikiau atvirkščiai: kuo daugiau keiksmų žino žmogus, tuo platesnis jo žodynas ir bendras gebėjimas vartoti kalbą.

Magnetinio rezonanso tomografijos rezultatai rodo, kad keiksmus smegenys apdoroja kitaip, nei įprastus žodžius ir asocijuojasi su geresne atmintimi, tai yra, juos prisiminti paprasčiau, negu neutralius išsireiškimus. Savo ruožtu, nenormatyvinė leksika geriau prisimenama, kai žmogus yra emociškai sujaudintas. Kaip tai suformulavo Keele universiteto (DB) psichologai Richard Stephensas ir Amy Zile, išgyvendamas stiprias emocijas „žmogus tampa išradingesniu keikūnu“, tai yra, geba prisiminti daugiau kalbos tabu žodžių, nei būdamas ramus.

Keiksmai taip pat gali ugdyti ištvermę ir geriau pakęsti skausmą. 2009 m. Stephensas atliko eksperimentą: pakvietė 67 studentus ir paprašė juos kuo ilgiau laikyti ranką ledinio šaltumo vandenyje. Dalis grupės tai atlikdama, turėjo kartoti neutralios reikšmės žodį, o daliai leido stipriai keiktis. Psichologas spėjo, kadangi nederama leksika – neadekvati reakcija į skausmą, tai jos vartojimas turėtų būti susijęs su prastu skausmingų pojūčių ištvėrimu. Tačiau pasirodė, kad viskas yra atvirkščiai. Studentai,kuriems buvo leista keiktis, ranką vandenyje vidutiniškai išlaikė ilgiau nei kontrolinė grupė, ir skausmą nurodė kaip ne tokį stiprų. Be to, kuo spalvingesni buvo keiksmažodžiai (bandomieji žodžius pasirinkdavo patys), tuo ryškesnis buvo poveikis. Įdomu, kad „nuskausminantis“ nenormatyvinės leksikos poveikis moterims pasireikšdavo stipriau, nei vyrams.

Paskesniame tyrime Stephensas pademonstravo dar vieną stulbinamą dėsningumą. Matuodamas besisvaidančių keiksmais gebėjimą tverti skausmą, psichologas priėjo išvadą, kad efektas priklauso nuo to, ar žmogus necenzūrinius išsireiškimus naudoja dažnai. Tiems, kurie ir šiaip dažnai keikiasi, „nuskausminantis“ keiksmų poveikis buvo silpnesnis, nei paprastai nesikeikiantiems. Matyt, keiksmus galima palyginti su vaistais ar narkotikais – kuo labiau prie jų priprantama, tuo jų poveikis menkesnis.

Yra duomenų, kad keiksmai naudingi ir visuomeniniame gyvenime – tiksliau, profesinėje aplinkoje. Tyrimas, atliktas fabrike Naujojoje Zelandijoje, parodė, kad nenormatyvinė leksika stiprino darbuotojų solidarumą ir tvirtino kolektyvą. Rytų Anglijos universiteto psichologai Yehuda Baruch ir Stuart Jenkins priėjo prie panašių išvadų. Savo darbe jie dėsto apie „netradicinė ir kartais grubios leksikos naudojimo darbo vietoje tinkamumą ir netgi svarbą“, nes jos „išmintingas panaudojimas“ kelia darbininkų moralę ir mažina stresą.

Šiaurinio Ilinojaus universiteto psichologų eksperimento rezultatai rodo, kad keiksmažodžiai padidina kalbos įtikimumą. Netgi kai kalbėtojas savo 5 minučių kalboje panaudoja vos vieną aštrų žodį (šiuo atveju, „velniai griebtų“), klausytojams jo kalba atrodydavo ryškesnė ir jie labiau sutikdavo su pasisakančiojo požiūriu, nei kontrolinė grupė, klausiusi to paties pasisakymo tik be išraiškingų intarpų.

Robertas Suttonas, organizacijų psichologas iš Stanfordo universiteto, mano, kad grubius žodžius galima netgi naudoti kaip strategijos elementus: kitaip, nei santūrūs išsireiškimai, jie nepalieka abejonių, kad kalbantysis nusiteikęs rimtai. Būtent kaip „strateginius“ jis siūlo vertinti JAV prezidento Barako Obamos žodžius, kai šis 2010 metais sureagavo į BP naftos platformos sprogimą Meksikos įlankoje išgarsėjusia fraze: „Bendraujame su tais vaikinais, nes jie veikiausiai turi geriausius atsakymus, kad žinočiau, kam išspardyti subinę“. Šio Obamos interviu citata akimoju pateko į visas naujienas ir, nors komentatoriai kaip mat iškėlė versiją, kad keiksmas iš pat pradžių buvo numatytas scenarijuje, kurį prezidentui sudėliojo kalbų rašytojai, daugelis aštrius išsireiškimus įvertino kaip ženklą, jog valstybės galvai ne vis viena.

Nors moterys keikiasi mažiau nei vyrai ir laikoma, kad ledi grubių žodžių neturėtų naudoti, papipirinta kalba gali padėti moteriai karjeroje. Kaip pripažįsta amerikietė žurnalistė ir rašytoja Anne Kreamer, keiksmažodžių vartojimas padėjo jai tapti „savu vaikinu“ sferose, kuriose dominuoja vyrai, ir „suteikė prieigą prie paskalų ir informacijos, kuria remiantis kartais ir sudaromi sandėriai“. Baruchas ir Jenkinsas savo darbe taipogi pažymi, kad moterys grubių žodžių dažniau griebiasi mišriose kompanijose, nes taip jos gali paskelbti apie save ir neleisti, kad pokalbiuose dominuotų vien vyrai.

Apibendrinant keiksmams skirtas mokslines publikacijas, galima padaryti išvadą, kad keiktis nėra taip blogai, kaip esame pratę manyti. Tačiau, kaip ir visais atvejais, čia svarbu neperlenkti lazdos, nebent jūsų svajonė – negauti paaukštinimo darbe.

Komentarai ()