Jei vis­os mū­sų pla­ne­tos gy­vū­nų rū­šys stai­ga tap­tų vie­no­dai iš­si­vys­čiu­sios, ką da­ry­tu­me mes: ben­dra­dar­biau­tu­me ar ka­riau­tu­me? Fil­me „Bež­džio­nių pla­ne­ta“ žmo­gus at­si­du­ria itin pro­tin­gų pri­ma­tų, val­dan­čių pa­verg­tus žmo­nes, pa­­sau­­ly­­je. Pierre Boulle, 1963 me­tais iš­lei­du­sio kny­gą, pa­gal ku­rią bu­vo su­kur­tas fil­mas, tei­gi­mu, jo kny­ga pri­klau­so „so­cia­li­nės fan­tas­ti­kos“ žan­rui.
Pa­ban­dy­ki­me šią fan­ta­zi­ją pra­plės­ti, įtrau­ki­me ne tik žmo­giš­ko in­te­lek­to bež­džio­nes. Kas, jei vi­si gy­vū­nai staiga tap­tų są­mo­nin­gais, ra­cio­na­liais pa­da­rais? Ar vie­na rū­šis im­tų val­dy­ti vi­sas ki­tas, kaip da­bar­ti­nis žmo­gus, ar vis­gi įsi­ga­lė­tų tai­kus ben­dra­bū­vis?

Šis min­ti­nis eks­pe­ri­men­tas iš pir­mo žvilg­snio ga­li pa­si­ro­dy­ti vi­siš­kai ab­sur­diš­kas – na, ar bent jau vi­siš­kai ne­įma­no­mas – ta­čiau at­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus pa­ieš­kos ga­li iš­ryš­kin­ti įdo­mias (ir liūd­nas) tie­sas apie žmo­gaus pri­gim­tį ir mū­sų, kaip do­mi­nuo­jan­čios pla­ne­tos rū­šies, vie­tą.

Deja, bet hipotetinis atsakymas jums nepatiks: „Chaosas – paprastas žodis, kuriuo būtų galima aprašyti, kas atsitiktų“, teigia Innes Cuthill, ekologas bihevioristas iš Bristolio universiteto. „Tikrai neverta tarti, kad intelektas gėris“.

„Išžudytume vienas kitą“, tęsia Robinas Dunbaras, evoliucijos psichologas iš Oksfordo universiteto. „Žmonės ne itin garsėja savo smalsumu ir taikiais ketinimais, susitikę su svetimais žmonėmis“.

Josep Call, lyginamosios psichologijos psichologas iš St Andrews universiteto, pritaria ankstesniems oratoriams: „Peržvelgę žmonijos istoriją, išvysime, kad ji paremta draugyste. Gal dabar esame kiek geresni, nei anksčiau, bet pažvelgus į pasaulį, sunku pasakyti, kad taip yra iš tiesų“.

Turint galvoje ilgą mūsų sunaikintų rūšių ir net savo pačių sąrašą, nėra jokio pagrindo teigti, kad mes, ar kuris kitas protingas gyvūnas elgtųsi kaip nors kitaip. Veikiausiai kiltų Trečiasis pasaulinis karas. „Mes labai negatyviai ir agresyviai reaguojame į nepažįstamuosius ir grėsmes“, sako Cuthill.

Kas tokiu atveju nugalėtų? Daugelis rūšių, savaime suprantama, neturėtų jokių šansų. Pavyzdžiui, žolėdžiai didžiąją laiko dalį praleidžia, ėsdami žolę, siekdami sukaupti pakankamai energijos funkcionavimui. Taip ribojamas laikas kurį jie galėtų skirti komunikavimui, įrankių gaminimui, kūrybai ar kariavimui. Pranašumą turėtų baltymus ėdantys plėšrūnai. Rykliai, delfinai ir orkos taip pat turėtų pasitraukti iš distancijos, nes juos riboja okeanas, — nors vandenynuose galėtų įsiplieksti sava povandeninė kova dėl valdžios. Taip pat ir gyvūnai, negalintys egzistuoti už savo ekologinės nišos ribų – pekių, atogrąžų miškų, dykumų, — negalėtų kovoti už viešpatavimą pasaulyje, nes būtų pririšti prie savo aplinkos.

Tokie stambūs plėšrūnai, kaip liūtai, tigrai, lokiai, vilkai ir netgi ne plėšrūnai, tarkime drambliai ir raganosiai, surengtų mums Juros periodo parką. Trumpuoju laiku grėsmę mūsų vienvaldystei keltų būtent jie. Ir jei nuogi bei pasimetę klaidžiotume miškuose ar savanose, žinoma, jie mus sumedžiotų. Bet atsižvelgiant į mūsų meilę šiuolaikiniams ginklams ir tai, kad žmonių kur kas daugiau, nei kitų stambių plėšrūnų, ilguoju laikotarpiu mes juos sunaikintume (tiesą sakant, būtent tai dabar ir vyksta). Kaip pažymi ekologas iš Oksfordo universiteto Alexas Kacelnikas: „Manau, galų gale mes juos prispaustume. Mes laimėtume“.

Bet iš mūšio lauko patraukus grėsmingiausius plėšrūnus, atsirastų naujas konkurentas: artimiausi mūsų giminaičiai primatai. Kaip pažymi Cuthillas, mūsų technologijos smarkiai veikia mūsų, kaip rūšies, vystymąsi, o primatų fiziologija labai panaši į mūsų, tad jie galėtų panaudoti mūsų technologijas. Šimpanzės, orangutai, bonobai ir gorilos galėtų perimti mūsų kompiuterius ir ginkluotis mūsų patrankomis, pasinaudodami stipresniais ir lankstesniais savo kūnais. Remdamiesi mūsų technologijomis, jie gan greitai imtųsi kurti unikalias, sau skirtas technologijas.

Tačiau mūsų draugų primatų galimybės veikiausiai priklausytų nuo to, ar jiems kaip nors pavyktų, perimti sukauptas mūsų žinias, įskaitant ir žinias apie technologijų naudojimą, efektyvų kariavimą, kaip suprasti priešus – mus – ir daugelį kitų dalykų. Šių žinių pritaikymas savo reikmėms ir taptų raktu į dominavimą, tačiau vargu ar jiems tai pavyktų atlikti pirmiau, nei mes juos pažabotume.

„Suteikus jiems visas šias žinias, tarp primatų ir žmonių būtų lygiosios, – sako Cuthillas. – „Jei ne, tada, nors jie būtų stiprūs priešininkai, vargu ar taptų dominuojančia rūšimi“.

Ir visgi, per pakankamai ilgą laiką, nepamainomas ir galingiausias ginklas kovoje už viešpatavimą pasaulyje – galimybė greitai adaptuotis, prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir aplinkybių. Iš esmės, tai vienas iš įgūdžių, suteikiančių žmonijai galimybę žmonijai kovoti už Žemę. Nors vystėmės šiltose ganyklose, labai sparčiai buvo rasti būdai apgyvendinti ne pačias palankiausias mums vietas, nuo kalnų viršūnių iki tundrų. Taip pat neverta nurašyti skaitlingumo ir gebėjimo slėptis.

Kitaip tariant, viskas rodo į bakterijas ir kitus Žemę apgyvendinančius mikrobus. Bakterijos nervų sistemos neturi, todėl idėja suteikti joms smegenis atrodo dar blogiau, nei idėja sąmonę padovanoti kitoms, daugialąsčių gyvūnų rūšims. Tačiau turint omenyje mikrobų skaičių, idėjos neįgyvendinamumas yra veikiau palaima. „Bakterijos ir taip visur, netgi mumyse, — sako Cuthillas. — Jie būtų labai stiprūs priešininkai“.

„Nenustebčiau, jei laimėtų kas nors maža, – pritaria Dunbaras. – Galvoju, labai tikėtina, kad taptume pačių primityviausių gyvybės formų – bakterijų ir virusų – aukomis“.

„Žmonėms kiltų rimti nemalonumai, jei tektų grumtis su protingomis bakterijomis, įskaitant ir pačias kenksmingiausias. O dalis problemos yra ta, kad negalėtume jų visų atsikratyti, nes jos svarbios mūsų pačių išgyvenimui“.

Jei žmonija žūtų, konfliktai veikiausiai tęstųsi toliau. Nėra jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad bet koks gyvūnas, turėdamas Homo sapiens lygio intelektą, elgsis kaip nors kitaip, nei mes ir neeksploatuos kitų rūšių bei resursų. Lygiai taip pat galėtų įsiplieksti konfliktai rūšies viduje. „Nepamirškite, kad gyvūnai nesprendžia problemų savo rūšies naudai, – sako Kacelnikas. – Jie konkuruoja rūšies viduje dėl savo genties, kultūros ar šeimos grupės pirmenybės“.

Kaip bebūtų, toks eksperimentas tikriausiai liūdnai baigtųsi beveik visiems. Išmirštant rūšims, žūtų ir ekosistema ir išliktų tik atspariausieji — bakterijos, tarakonai, gal dar žiurkės – kurie ir paveldėtų Žemę. O likusios rūšys pražudytų planetą, kaip kad darome mes. Todėl neverta galvoti, kad kas nors susiprotėtų ir šio pasaulio atžvilgiu elgtųsi „žmogiškiau“, nei mes. Galbūt būtent dėl to, kad Žemėje vienas valdovas, gamtoje vyrauja pusiausvyra.

Ilja Chelis

Komentarai (15)