Klasikinis pavyzdys – statistikos paradoksai. Įsivaizduokite, tarkime, televizijos šou žaidimą. Prieš žaidėją – trys durys, už vienų – automobilis, už kitų dviejų – po ožką. Vedėjas siūlo žaidėjui pasirinkti duris, už kurių automobilis. Jis pasirenka, tarkime, pirmas duris. Tačiau patyręs vedėjas nusprendžia pakurstyti aistras studijoje ir užuot atidaręs pirmas duris, atveria trečias, parodydamas visiems, kad už jų stovi ožka. Ir tada vedėjas vedėjas paklausia žaidėjo: „Gal norėtumėte pakeisti savo pasirinkimą?“

Atrodytų, niekas nepasikeitė: mašina vis dar gali būti tiek už pirmų, tiek už antrų durų. „Kam gi keisti sprendimą?“ – svarsto žaidėjas. Jis jaučia nepajudinamą ryžtą – per milijonus evoliucijos metų smegenys priprato jį pasitelkti bet kokioje sunkioje situacijoje. Dauguma žmonių vedėjų pasiūlymą atmeta. Tačiau paprasta matematika rodo: paradoksalu, tačiau jeigu šioje situacijoje pasirinksite antras duris, tikimybė laimėti mašiną padvigubėja!

Tokių pavyzdžių daugybė. Pavyzdžiui, labai sunku mūsų naiviems matematine prasme smegenims paaiškinti, kad sujungus dvi skirtingų duomenų grupes į vieną, tokių duomenų interpretacija gali pasikeisti į priešingą.

Tarkime, vyksta priėmimas į filologijos ir matematikos fakultetus. Į filosofijos fakultetą prašymus pateikė 80 moterų, iš kurių 30 įstojo, 20 vyrų, iš kurių įstojo 5. O į matematikos fakultetą įstojo 15 iš 20 moterų ir 50 iš 80 vyrų. Jei paskaičiuosime bendrai visus abiturientus, tai buvo priimta 45% abiturienčių ir 55% abiturientų. Akivaizdi lytinė diskriminacija! Beje, panaši problema 1973 metais kilo Kalifornijos universitete Berklyje – netgi buvo kreiptasi į teismą.

Teismas, laimei, išsiaiškino: tereikia pažvelgti į duomenis atskirai ir situacija kardinaliai pasikeičia. Mūsų pavyzdyje į filologijos fakultetą įstojo 37,5% moterų ir 25% vyrų, o į matematikos – 75% moterų ir 62,5% vyrų. Moterys visur įstojo sėkmingiau už vyrus – tačiau nepadalinus pagal fakultetus, duomenys atrodo priešingi.

Aplinkinį pasaulį mes analizuojame, skaičiuojame ir interpretuojame kiekvieną sekundę. Net jei kažkas atrodo visiškai akivaizdu, nevalia pamirti, kad nepaisant visų pranašumų, mūsų smegenys toli gražu nėra tobulos.

Faktas № 6.

Artimiausias mūsų giminaitis – vienaląstis mikrobas

Ir galiausiai, atskira „karštų faktų“ grupė gali būti kuriama, žongliruojant įprastomis, nors ir visiškai dirbtinėmis, kategorijomis – mūsų pačių kultūros produktais.

Biologai aiškinasi „rūšies“ sampratą jau ne vieną šimtmetį. Su aukštesniaisiais organizmais problema kiek paprastesnė: vykstant lytiniam dauginimuisi, lengva patikrinti, ar rūšys gali kryžmintis tarpusavyje ir susilaukti vaisingų palikuonių. Tačiau kaip klasifikuoti bakterijas ir kitus vienaląsčius, kurie dauginasi tiesiog dalindamiesi?

Šis klausimas nebus atsakytas niekados, nes gamtai visiškai nerūpi, kaip mes apibrėžiame rūšį. Apibrėžimus sugalvojame patys, o paskui ginčijamės, kai tikrovė nepageidauja spraustis į jų nubrėžtus rėmus.

1951 metais iš juodaodės Henrietta'os Lacks buvo paimtas gimdos auglio mėginys. Pacientė po kelių mėnesių mirė nuo vėžio, tačiau jos ląstelės ir toliau gyveno mėgintuvėlyje – tai buvo pirmas atvejis, kai mokslininkams toks eksperimentas pavyko.

Nuo tol atsirado daugybė kitų nemirtingų ląstelių linijų, tačiau HeLa ląstelės toliau gyvena kaip ląstelių kultūra ir naudojama tūkstančiuose laboratorijų moksliniams tyrimams. Per 60 metų jų kiekis jau skaičiuojamas tonomis, jose prisikaupė tuntai mutacijų ir chromosomų sutrikimų (HeLa paprastai būna nuo 76 iki 80 chromosomų, kai žmogus – 46), ir šiaip jau gana menkai teprimena įprastas žmogaus ląsteles.

Daug biologų laikosi požiūrio, kad HeLa ir panašios ląstelės atstovauja ne Homo sapiens, o kitas, vienaląstes rūšis, kurios mums genetiškai labai artimos, tačiau egzistuoja atskirai ir nepriklausomai nuo žmogaus. Kiti šiam požiūriui nepritaria: tokia rūšis (HeLa ląstelių atveju, jai suteiktas Helacyton gartleri pavadinimas) nedera su išlakiu evoliucijos medžiu, kuriame vienaląsčiai mikrobai nuo gyvūnų atsiskyrė prieš milijardus metų ir nuo tol patraukė skirtingais keliais. Jei HeLa būtų pripažinta atskira rūšimi, tada kiekvieną vėžinį auglį tektų laikyti evoliuciniu įvykiu!

Beje, o kodėl gi ne? Vėžinės ląstelės randasi dėl mutacijų, kurios suteikia jos galimybę sparčiai dalintis. Dažniausiai tam kelią užkerta imuninę sistema. Tačiau kai kurioms ląstelėms pavyksta prasmukti ir toliau be atodairos daugintis likusiame organizme. Kuo ne natūrali atranka ypač sėkmingų, sukilusių ląstelių, staiga nutarusių atsisakyti daugialąstiškumo?

Mokslinė realybė gali būti nesuprantama, keista, prieštaringa. Dėl to kaltos mūsų pačių smegenys: jų ribotumas, sąlygiškmas, įpročiai ir biologinis „tiuningas“. Antra vertus, argi dėl to mokslas praranda žavesį? Savo ribotumo suvokimas – toks visada būna pirmasis žingsnis ko nors velnioniškai įdomaus link.

N. Kukuškin
naked-science.ru

Komentarai (9)