Kai pri­ma­tai nu­si­lei­do iš me­džių ant že­mės, jų gy­ve­ni­mas ta­po daug pa­vo­jin­ges­nis – jie len­gvai ga­lė­jo tap­ti plė­šrū­nų au­ko­mis. Kai me­džio­to­jai ir rin­kė­jai nu­spren­dė baig­ti kla­jo­nes, jie pra­r­ado ir svei­katą – ar­che­olo­gi­niai ra­di­niai rodo, kad sė­slu­mas pa­blo­gi­no jų mai­ti­ni­mo­si ko­ky­bę ir su­ga­di­no dan­tis. Ir vis­gi, dėl že­mės ūkio re­vo­liu­ci­jos at­si­ra­do ir mies­tai, raš­tas ir visa tai, ką va­di­na­me ci­vi­li­za­cija. O at­sa­ky­mu į klau­si­mą „kas gi stū­mė pro­gre­są?“ vi­sai ga­lė­tų bū­ti ir al­ko­ho­lis.

Istorikai ir archeologai ilgai alkoholį nustumdavo į antrą planą. Jis buvo vertinamas kaip reikšmingas produktas, tačiau ne reikšmingesnis už kitus. Alkoholiniai gėrimai visada laikyti šalutiniu civilizacijos produktu (visi esame girdėję, kad alus radosi kaip duonos kepimo pasekmė), bet jokiu būdu ne jos centru ar juolab varikliu. Dabar nemažai mokslininkų šį požiūrį bando nuginčyti. Jie tvirtina, kad be alkoholio nebūtų šiuolaikinio pasaulio, o meilė svaigiesiems gėrimams mūsų protėviams suteikė svarbų konkurencinį pranašumą.

Vienas iš raginančių permąstyti alkoholinių gėrimų vaidmenį, – Martinas Zarnkowas, Miuncheno technikos universiteto alaus istorikas. Jis drauge su kitais tyrėjais pastaraisiais dešimtmečiais įrodė, kad alkoholis – viena iš universaliausių istorijos dedamųjų, tiek dabartinės, tiek ir seniausiosios: žmonės gėrė dar iki rašto išradimo. Neseniai atlikta cheminė analizė parodė, kad kinai iš ryžių, medaus ir vaisių, vyną darė jau prieš devynis tūkstančius metų. Dabartinės Gruzijos ir Irano teritorijose stūksančiuose kalnuose vynuogės tapo vienu iš pirmųjų sukultūrintų vaisių, ir vynas buvo gaminamas jau prieš 7400 metų.

Panašių alkoholio gamybos civilizacijų aušroje iš įvairiausių augalų liudijimų aptinkama visame pasaulyje. Pensilvanijos universiteto biomolekulinio archeologo Patrico Mcgoverno nuomone, tai nėra atsitiktinumas. Dar nuo akmens amžiaus sąmonę keičiančios alkoholio savybės skatino žmogaus kūrybingumą ir spartino kalbos, meno ir religijos vystymąsi. Visuose kertiniuose žmonijos istorijos perioduose – perėjimas prie žemdirbystės, rašytinės kalbos atsiradimas, etc – galima aptikti alkoholio pėdsaką. Kitaip tariant, gėrimas mums toks svarbus, kad mūsų rūšį būtų galima pavadinti Homo imbibens, geriančiu žmogumi, pusiau juokais sako mokslininkas.

Žmogaus ir alkoholio romanas užsimezgė anksčiau, nei mūsų protėviai išmoko auginti žemės ūkio kultūras. Tiksliau, dar prieš mūsų protėviams tampant žmonėmis. Gali būti, kad alkoholinių gėrimų pomėgis yra evoliucinis bruožas, skiriantis mus nuo kitų gyvūnų.

Visuose alkoholiniuose gėrimuose yra ingredientas, kurį gamina mielės – vienaląsčiai grybai, sunaudojantys cukrų ir išskiriantys anglies dvideginį ir etanolį – vienintelį tinkamą vartojimui alkoholį. Šiuolaikiniai vyno, alaus ir kitų gėrimų gamintojai rauginimui dažniausiai naudoja įvairias Saccharomyces genties mieliagrybių rūšis, ir tikėtina, kad jie gyveno ant nukritusių nuo medžių vaisių jau prieš 120 milijonų metų – tai yra, nuo tada, kai atsirado toks dalykas, kaip vaisiai.

Gėrimas mums toks svarbus, kad mūsų rūšį būtų galima pavadinti Homo imbibens, geriančiu žmogumi

Dabartinis žmogus žino ir vertina konkrečią etilo spirito savybę: nuo jo darosi malonu, o problemos atrodo nebe tokios svarbios. Etanolis skatina serotonino, dopamino ir endorfino išsiskyrimą smegenyse. Tačiau mūsų protėviai primatai, maitinęsi vaisiais, vertino kitą spirito aspektą. Visų pirma – stiprų kvapą, padėdavusį lengviau rasti vaisius. Be to, etanolis lengvai įsisavinamas, tad organizmas gali daugiau suvalgyti – itin vertingas pranašumas tada, kai maistas nebuvo pardavinėjamas parduotuvėse ant kiekvieno kampo. Galiausiai, antiseptinės alkoholio savybės netiko potencialiai pavojingiems patogenams.

Dabar mokslininkai mano, kad prieš milijonus metų primatai įjunko į nukritusių nuo medžių vaisių skonį. „Mūsų protėviai beždžionės pradėjo ėsti parūgusios vaisius nuo žemės, ir tai tapo lemtingu žingsniu, – sako Nathaniel J. Dominy, biologas antropologas iš Dartmoutho koledžo. – Tai yra, mes esame evoliuciškai adaptavęsi alkoholio vartojimui“. Pirmasis šį spėjimą išsakė Kalifornijos universiteto Berklyje psichologas Robertas Dudley'is 2004 metai. Jis pavadino tai „girtos beždžionės“ hipoteze ir po dešimties metų nuodugniai aprašė ją knygoje. Dudley'is aiškina, kad surūgę vaisiai buvo lengvai prieinami (pirmasis pliusas), o daug iš jų gaunamų kalorijų ne tik greitai pasotindavo (antras pliusas), bet ir teikė daugiau jėgų dauginimuisi (trečias pliusas).

Išties girta beždžionė taptų lengvu plėšrūnų taikiniu, ir mūsų protėviams pasisekė: iš vaisių jie negaudavo tokios spirito porcijos, nuo kurios smarkiai apgirstų. Tačiau tikėtina, atsirasdavo nestiprus malonus apsvaigimas, galėjęs tapti dar viena priežastimi lipti iš medžių ir pradėti naują, antžeminį gyvenimo būdą.

Galiausiai, kaip rodo tyrimai, kai kas pasikeitė. Kaip parodė JAV mokslininkai, maždaug prieš 10 milijonų metų mūsų protėviams įvyko svarbi vieno geno mutacija, dėl kurios jų organizme atsirado ypatingas fermentas. Šis fermentas padėjo hominidams etilo alkoholį įsisavinti 40 kartų sparčiau, nei anksčiau. Dėl to mūsų protėviai galėdavo suvalgyti daugiau surūgusių vaisių, nejausdami neigiamo apgirtimo poveikio. Tad, viena vertus, iš medžių mes išlipome vardan alaus, antra vertus, padarėme tai ne siekdami prisigerti, o dėl kitų priežasčių, pažymi vienas iš tyrimo autorių, biologas Stevenas A. Benneris. Apgirtimą žmogus galėjo imti vertinti tik tada, kai išmoko gaminti etanolį dideliais kiekiais.

Archeologai spėja, kad alkoholis galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį ir dar viename žmonijos raidos etape, o būtent, pereinant nuo klajokliško gyvenimo prie sėslaus. Šią mintį kelia radiniai Turkijoje, Giobekli Tepėje, manoma, seniausiame megalitinių pastatų komplekse pasaulyje (jo amžius >11,5 tūkst. metų, daugiau nei 8 tūkstančiais metų senesnis už Stounhedžą). Manoma, kad Giobekli Tepėje medžiotojai rinkėjai šokiais ir puotomis garbino senovės dievus. Kasinėjant ten rastos T formos kolonos su gyvūnų ir kitų religinių simbolių atvaizdais. Ten pat, kaip spėjama, šventyklos teritorijoje, aptikti akmeniniai indai ir geldos iš klinties, kuriose tilpo iki 160 litrų skysčio. M. Zarnkowas ir kolegos jose rado oksalatų – oksalo rūgšties druskų – pėdsakus. Vienoje iš jų liko laukinio asilo kaulas, kaip tik tokio dydžio, kad juo būtų galima maišyti ką nors į ją įpilta, o visoje Giobekli Tepėje mėtėsi gyvulių kaulai.

Archeologų nuomone, tai gali reikšti, kad čia buvo rauginamas laukinių augalų alus, kuris šventimo metu buvo užkandamas mėsa. Gali būti, kad medžiotojai rinkėjai perėjo prie sėslaus gyvenimo todėl, kad taip patogiau rengti reguliarias religines ceremonijas su alkoholiniais gėrimais. Jie galėjo būti naudojami tais pačiais tikslais, kaip ir šamanai vartojo haliucinogeninius augalus, – siekdami pakeisti sąmonę ir susisiekti su dvasių pasauliu. Neatmestina ir tai, kad „barbekiu“ ir alkoholis buvo kaip apdovanojimas ritualinių pastatų statytojams.

Dešimtmečiu anksčiau Giobekli Tepės atradimų, grupė norvegų tyrėjų, dirbusių už kelių dešimčių kilometrų nuo tos vietos, aptiko nuorodų, kad šioje vietoje žmonės pradėjo auginti javus prieš ~10 tūkstančių metų – tai seniausi žinomi šio proceso įrodymai. Tokie atradimai verčia naujai pažvelgti į pusę amžiaus besitęsiančius debatus apie tai, koks buvo pirmasis iš javų pagamintas produktas, – duona ar alkoholis. Anksčiau manyta, kad alus tapo pašaliniu duonkepystės rezultatu, tačiau dabar vis daugiau tyrimų rodo priešingai, – būtent žinios apie rauginimą ir jo rezultatą pastūmėjo žmones pradėti auginti tam tikrus augalus ir jau tik po to – daryti miltus. Miežiai, kviečiai ir ryžiai buvo sukultūrinti maždaug prieš 8000 metų. Kinijoje rasti patys ankstyviausi alkoholio gaminimo pėdsakai datuojami maždaug 7000–6600 m.p.m.e. – netrukus po to, kai šioje pasaulio dalyje pereita prie augalininkystės. Fermentuoto gėrimo iš medaus, ryžių ir vaisių pėdsakus Mcgovernas su kolegomis aptiko ąsočiuose, rastuose neolito laikų Cziachu gyvenvietėje, dabartinės Henano provincijos teritorijoje.

Iš senovinių rankraščių žinome, kad duoną ir alų vartojo darbininkai, faraonų užsakymu statę piramides. Tai patvirtinta ir kasinėjimais: jau trečiajame tūkstantmetyje iki mūsų eros egiptiečiai alaus virimą vykdė pramoniniais mastais. Jis buvo tiekiamas Cheopso piramidės statytojams, – vienintelio iš septynių pasaulio stebuklų, išlikusio iki mūsų dienų. Egipto faraonai buvo laidojami, be viso kito, su vyno atsargomis, o kartais ir mini alaus daryklomis, taip stengiantis aprūpinti viskuo, kas būtina pomirtiniame gyvenime.

Zarnkowas ir Mcgovernas pripažįsta, kad oksalatų pėdsakai priešistoriniuose induose galėjo likti ne nuo senovinio alaus, o nuo košės, kurią valgė susirinkusieji Giobekli Tepės šventyklose. Visgi, jų nuomone, teorija, kad alus radosi anksčiau už duoną, pernelyg dažnai patvirtinama, kad ją būtų galima atmesti. „Augalų sukultūrinimas buvo susijęs su noru gauti daugiau alkoholinių gėrimų, – įsitikinęs Mcgovernas. – Šis faktorius ne tik stūmė civilizaciją pirmyn, bet ir vaidino joje itin svarbų vaidmenį“.

Nuo pat savo atsiradimo žmogus bandė pagaminti alkoholinius gėrimus praktiškai iš visų vaisių ar augalų, kuriuose yra cukraus ar krakmolo, – obuolių, agavų, bananų, ananasų, kakao, manijokos, kukurūzų, kaktusų, beržų sulos, švelniojo pirulio, batatų, palmių, moliūgų ir dar daugybės kitų. Kur gamta augalais nelepino, – Centrinės Azijos stepėse, – buvo rauginamas kumelių pienas ir gaminamas kumysas. Žmonės alkoholio siekė dėl tos pačios priežasties, kaip ir jų protėviai, – jis buvo naudingas. Mielių gaminamas etanolis, – savotiškas jų ginklas: jis toksiškas kitiems mikrobams, konkuruojantiems su mielėmis dėl vaisiaus cukraus. Antimikrobinis efektas veikė ir su parūgusiais vaisiais, ir gerti tokias sultis galėjo būti saugiau, nei vandenį – bent jau kol išsivystė medicina.

Be etanolio, mielės gamina ir B grupės vitaminus, mineralus, folio rūgštį, aminorūgštis ir kitas naudingas medžiagas. Dabar alaus arba maistines mieles dažnai vartoja kaip papildus, ypač veganai ir žaliavalgiai. Todėl mūsų protėvių gertą alų galima laikyti pagerinta duonos versija – jis ne tik maitino, bet ir malšino troškulį ir suteikdavo organizmui svarbių maistinių medžiagų. Archeologė Adelheid Otto išsako nuomonę, kad alus buvo svarbus Mesopotamijos civilizacijos išsivystymo veiksnys: kadangi racionas buvo gan skurdus, būtinus vitaminus ir mineralus suteikdavo būtent šis gėrimas. Šumerai XIX a. p.m.e. užrašė pirmą žinomą dainą apie alų, skirtą specialiai deivei – alkoholinių gėrimų globėjai Ninkasi.

Ne menkesnė alkoholio įtaka ir tolesnėje istorijoje. Jis buvo kaip visuomenės klijai, dėl jo vystėsi prekyba, tvirtino ir griovė žmonių ir valstybių santykius, tapo neatskiriama bažnytinių ritualų dalimi, tapdavo antidepresantu einantiems į karą kareiviams, patvirtindavo geriančiojo statusą.

Tačiau tvirtinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje alkoholis tebevaidina kuriamąjį vaidmenį, liežuvis neapsiverčia. Jei prieš milijonus metų rūgstančių vaisių aptikimas mūsų protėviams suteikė konkurencinį pranašumą, tai dabar alkoholis veikiau trukdo – prieš 10 milijonų metų atsiradę genetiniai pokyčiai dabar gali tapti piktnaudžiavimo alkoholiu priežastimi. Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (JAV) vertinimu, dėl per didelio alkoholio vartojimo šalies ekonomika netenka $249 mlrd ir miršta 88 tūkstančiai žmonių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kiekvienam žmogui, vyresniam, nei 15 metų, kasmet tenka 6,2 litrai etilo alkoholio, arba po 13,5 gramų kasdien, o daugiausiai geriama Rytų Europoje, Rusijoje ir Ukrainoje (daugiau nei po 12,5 l per metus). Atsižvelgus į tai, kad vidutiniškai 60% planetos gyventojų alkoholio nevartoja visai, geriantiems tenkantis spirito kiekis dar didesnis. PSO duomenimis, 2012 metais su alkoholiu buvo susijusios 3,3 milijonų žmonių mirtys, arba 6% visų mirčių pasaulyje.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Komentarai (13)