Kodėl grynųjų pinigų išnykimas gali sukelti naują duomenų katastrofą (7)
Kortelių ir mobiliųjų mokėjimų patogumas visame pasaulyje sparčiai mažina grynųjų pinigų naudojimą. Bet pasaulio tapimo skaitmeniniu pasekmių neapmąstėme
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kai XIII amžiaus gale Marco Polo aplankė Kublai Khaną, didžiausią įspūdį jam paliko, kad Khanas naudojo popierinius pinigus. „Šiame Kanbalu mieste yra Didžiojo Khano pinigų spaustuvė, kuri išties įvaldė alchemijos paslaptis, nes joje gaminami pinigai,“ rašė jis.
Nesunku suprasti, kodėl taip atrodė. To meto europiečiams pinigus reiškė tokie dalykai kaip sidabro ir aukso monetos, pačios savaime turinčios išliekamą vertę. Khanas tiesiog imdavo seną šilkmedžių žievę, iš jos išvirdavo popierių ir parašais bei atspaudais paskelbdavo, kad jis turi vertę. Mongolijos imperijoje niekas nedrįsdavo atsisakyti priimti šio popieriaus kaip mokėjimo priemonės.
Dabar ši idėja taip įsišaknijusi mūsų gyvenime, kad retai apie ją susimąstome. Bet grynųjų, fizinių pinigų – banknotų ar monetų – patrauklumas blanksta. Vis populiarėjanti internetinė prekyba ir patogėjantys mokėjimai kortelėmis, o ir papildomos, su grynųjų pinigų apyvarta susijusios vyriausybių ir bankų išlaidos, spaudžia pinigus į skaitmeninį kampą.
Perėjimui prie vien skaitmeninių pinigų reikalingos technologijos jau egzistuoja. Bet įsibėgėjant traukimuisi nuo grynųjų, stiprėja ir murmėjimas dėl neigiamų pusių. Skaitmeniniai pinigai neišsprendžia visų grynųjų pinigų problemų, o dar ir prideda naujų. Tad, ar mums to tikrai reikia?
Victoria Cleland apie grynuosius šį bei tą išmano. Dabartinė Anglijos banko vykdančioji direktorė bankų, mokėjimų ir finansinio atsparumo klausimais, lig šiol buvo vyriausioji finansininkė, tai reiškia, kad jos parašas buvo ant visų Anglijoje išleistų banknotų. Grynieji pinigai modernioje ekonomikoje atlieka tris pagrindines funkcijas, pažymi ji. Jais paprasta apsikeisti; visi tiksliai žino jų vertę; normaliai veikiant ekonomikai, jų vertė kasdien nekinta.
Netrūksta ir kitų atsiskaitymo priemonių, nuo aukso luitų iki deimantų ar namų, bet nė viena visų trijų funkcijų tai gerai neatlieka, kaip grynieji. Apie juos susikūrė visa sudėtinga finansų sistema, įskaitant ir centrinius bankus (žr. „Bankų gimimas”).
Bet grynųjų pinigų naudojimas krenta. UK Finance prekybos asociacijos duomenimis, Jungtinėje Karalystėje mažiau mokėjimų grynaisiais nei debitinėmis kortelėmis pirmą kartą atlikta 2018. Mokėjimų grynaisiais dalis JK 2006 metais sudarė 62 procentus, 2016-ais buvo 40 procentų ir prognozuojama, kad iki 2026 metų ji susitrauks iki vos 21 procento. Panaši „demonetizacijos“ istorija vyksta visame pasaulyje, nes grynųjų pinigų funkcijas perima kortelės ir mobiliosios mokėjimo programėlės.
Šį pokytį didele dalimi lemia naudotojų patogumas, bet vyriausybės ir centriniai bankai turi ir savų priežasčių atsisakyti grynųjų. Monetos turi būti nukaldintos ir banknotai atspausdinti – ir gerokai didesniais kiekiais, nei yra naudojama bet kuriuo metu, tam kad veiktų parduotuvės, bankų skyriai ir bankomatai. Taip kyla grynųjų pinigų paradoksas. „Vis mažėja sandoriams naudojamų grynųjų dalis, bet grynųjų poreikis auga,“ sako Cleland.
Dalis problemos yra itin mažos palūkanos ir bankų bankrotų baimė, sukelta prieš dešimtmetį kilusios finansų krizės. Dėl to daug žmonių pinigus ėmė kaupti po čiužiniu. Bank of England 2014 metų apklausa parodė, kad 18 procentų JK gyventojų laiko grynuosius, vidutiniškai po £345.
Be to, grynieji nuolat juda į nusikaltamus verslus ir neapmokestinamą šešėlinę ekonomiką. Ekonomistų Friedrich Schneider ir Colin Williams vertinimu, šešėlinė ekonomika sudaro 8 – 24 procentus BVP turtingose OECD šalyse, o tai yra rimtas nuotėkis iš valstybės iždo.
Grynųjų pinigų atsisakymas padėtų kovoti su nusikaltimais, bei suteiktų centriniams bankams daugiau galių paveikti ekonomiką, pavyzdžiui, pritaikant neigiamas palūkanas. Šis de facto mokestis už pinigus jau veikia Japonijoje, Švedijoje, Danijoje ir Šveicarijoje, o Bank of England vyr. ekonomistas Andy Haldane pavadino tai „įdomiu sprendimu“. Jo tikslas yra paskatinti žmones leisti pinigus, kai ekonomika stagnuoja. Tai neveikia žmonių, kaupiančių grynuosius pas save.
Paradoksalu, bet kalbas apie vyriausybių leidžiamus skaitmeninius pinigus įžiebė judėjimas, kurio pirminis tikslas buvo nuversti tradicinę ekonomiką. Tokios skaitmeninės kriptovaliutos, kaip Bitcoin buvo skatinamos troškimo išvengti visos bankų sistemos su jos centralizuota apskaita ir kontrole. Vietoje to naudojama paskirstyta, manoma, nesuklastojma internetinė blokų grandinių sistema, kurioje matematiškai griežtai fiksuojami sandoriai šia valiuta. Taip sukuriamas tokio paties tipo pasitikėjimas sandoriais, kokį suteikia atliekami centrinių bankų leidžiamais grynaisiais pinigais.
Dabar centriniai bankai svarsto, kaip palenkti sistemą savo tikslams. Vienas iš toliausiai šia kryptimi pažengusių yra Švedijos Riksbank, iškėlęs mintį apie valstybės išleidžiamą e-kroną dar 2016 m. Nepaisant neigiamų palūkanų, grynųjų pinigų naudojimas Švedijoje mąžta neįprastai sparčiai: atsiskaitymų grynaisiais dalis sumažėjo nuo 39 % 2010 m. iki 13 % 2018. Apie 60 % švedų naudoja mobiliąją programėlę Swish, kuria jie gali nedelsdami perveti pinigus tarp skirtingų banko sąskaitų tiesiog suvesdami telefono numerį.
Iš tiesų tai yra tik Švedijos bankų sistemos mokėjimų infrastruktūros patogi vartotojo sąsaja. E-krona būtų visiškai nauja valiuta. 2017-ųjų gale paskelbtoje ataskaitoje Riksbankas aprašė du galimus būdus. Pirmasis būtų centriniame banke suteikti sąskaitas, kuriose žmonės laikytų skaitmeninę valiutą, ir sandoriai taro jų būtų centralizuotame registre, panašiame į duomenų bazes, dabar naudojamas debitinių kortelių operacijoms.
Antroji būtų sistema, kuria naudotojai keistųsi šifruotais failais, turinčiais paskelbtą vertę. „Kitos Švedijos įstaigos labai domisi,“ sako Björn Segendorf, Riksbanko politikos analitikas, matantis tai kaip būdą pasiekti žmones, neturinčius banko sąskaitos. „Atrodo, viena iš didžiausių jų problemų – mokėjimai žmonėms, nesinaudojantiems bankų paslaugomis, ir tai galėtų šią problemą išspręsti.“ Bankas paprašė technologijų kompanijų teikti e-kronos kūrimo pasiūlymus ir gavęs 33 idėjas, svarsto jas.
Švedija nėra vieniša. 2017 metų lapkritį Urugvajus publikavo šalies CB išleistų skaitmeninių pesų nedidelio testo rezultatus. Venesuela išleido valstybinę kriptovaliutą petro, nors ši schema, tarkime taip, plačiu mastu nevertinama rimtai. Pietų Korėja grynųjų pinigų ketina atsisakyti iki 2020 ir rengiasi skaitmeninei valiutai.
Bet yra ženklų, kad bet jau kol kas, toks perėjimas neįvyks. Viena priežastis, kurią skelbia šalies CB, yra tai, kad toks radikalus bankų sistemos paketimas gali ją destabilizuoti. To priežastis yra subtilus skirtumas tarp CB išleistų grynųjų ir fizinio pavidalo neturinčių pinigų, kuriuos laikote sąskaitoje ar naudojate, apsipirkdami kortele. „Naudodami kreditinę ar debitinę kortelę, naudojate komercinio banko sukurtus pinigus,“ sako Garrick Hileman iš JK esančio Cambridge Centre for Alternative Finance.
Šie pinigai sukuriami arba iš šios institucijos išduotų paskolų palūkanų, arba juos įdedate patys, atlikdami depozitą. Kitaip nei su CB grynaisiais, nėra tvirtos ir nedelsiamos garantijos, kad šiuos pinigus atgausite. Komerciniai bankai dirba, remdamiesi prielaida, kad visi jos klientai iš karto savo pinigų neatsiims. Jei taip nutinka, pinigai gali baigtis, kaip nutiko žlugusiam Northern Rock JK 2008 metais
Baiminamasi, kad skaitmeninės valiutos padidintų tokių nutikimų tikimybę. Ištikus krizei, žmonės atsiimtų pinigus iš komercinių bankų ir pirktų saugią, CB laiduojamą skaitmeninę valiutą – tai galėtų sugriauti bankų sistemą greičiau, nei pinigų atsiėmimas fizine, grynųjų pinigų forma. Kaip 2016 metų straipsnyje dėsto Marilyne Tolle iš Bank of England, tai galėtų sukelti chaosą: žlugus komerciniams bankams, neliktų kas išduoda paskolas.
To būtų galima išvengti, pavyzdžiui, leidžiant komerciniams bankams siūlyti geresnes palūkanas, nei CB. Tačiau tai dar neištyrinėta teritorija ir Bank of England tyrėjai tebesistengia išsiaiškinti galimus efektus. „Tai yra svarbi priežastis, atgrasiusi Banką nuo skaitmeninės valiutos išdavimo eiliniams žmonėms,“ sako Hilemanas. Cleland patvirtina, kad nors Bank situaciją stebi, artimiausiusose jo planuose skaitmeninės valiutos įdiegimo nėra. Tačiau jis bando technologiją, kuria tokie pinigai būtų pagrįsti, tarptautinių finansinių sandorių spartinimui (žr. „Iš tiesų greitai”).
Yra ir kitų skaitmeninių pinigų skepsio priežasčių. Nors ekonomika be grynųjų gali neleisti žmonėms kišti pinigų po čiužiniu, pats savaime valiutos kaupimas nėra morališkai klaidingas, ir jo stabdymas pažeistų žmonių teisę disponuoti savo pinigais. Kritikų nuomone, nusikaltėliai paprasčiausia pereitų prie kitos valiutos ar, pavyzdžiui, aukso.
Brett Scott, The Heretic's Guide to Global Finance autorius, rašė, kaip jis turėjo kalbėti konferencijoje apie naują požiūrį į pinigus, ir nuėjo atsigerti prie pardavimo automato, o šis nepriėmė jo kortelės. Pasakojimo esmė, kad grynaisiais atliekami sandoriai tarp dviejų pusių, tuo tarpu skaitmeniniuose mokėjimuose neišvengiamai dalyvauja trečioji šalis. Dabar tai – tokios privačios kreditinių ir debitinių kortelių kompanijos, kaip Visa ir Mastercard. Šios firmos ne tik pelnosi iš jūsų mokėjimų, jos taip pat gali nuspręsti savo paslaugų kuriems nors klientams neteikti.
Visiškai pakeitus fizinius grynuosius skaitmeniniais pinigais, panašią galią suteiktume valstybinėms institucijoms ar kuriai trečiajai šaliai, kuriai būtų perduota tokių operacijų vykdymo franšizė. O kad ir kas kontroliuoja jūsų skaitmenines lėšas, potencialiai pasiekia daugybę informacijos apie jus, jūsų finansus ir įpročius.
Abejotini sandoriai
Tai nebūtinai yra blogai, sako Tom Blomfield, neseniai įsteigto vien mobiliąja programėle valdomo Monzo banko JK įkūrėjas. Monzo jau nagrinėja duomenis ir siūlo klientams jų išlaidų įpročių apžvalgas, tarkime, automatiškai pažymi pirkinius banko debitine kortele kaip „produktai“ ar „vakarienė kavinėje“ ir nusiunčia į kliento telefoną.
Jis sako, kad yra maždaug 30 finansinių klausimų – nuo energijos tiekėjo keitimo iki draudimo paslaugų atnaujinimo, – kur tokia duomenų analizė galėtų pasitarnauti. Tik būtina, kad žmonės aiškiai tai žinotų ir suvoktų, prieš pasirašydami sutartį. „Nenoriu naudoti žodžio iš „f“ raidės – Facebook, – bet jie elgiasi tikrai nepakankamai proaktyviai,“ sako Blomfieldas.
„Kas kontroliuoja jūsų skaitmeninius pinigus, gali gauti daugybę informacijos apie jus”
Kiti nusiteikę ne taip optimistiškai. Grynųjų pinigų atsisakymą skatinantis troškimas labiau kontroliuoti pinigų srautus ir užkardyti abejotinus sandorius implikuoja tam tikrą sandorių prigimties atskleidimą. Netgi esant geriausioms intencijoms ir saugikliams, tebelieka klausimas, ar daug daugiau jautrių duomenų skaitmeninėje erdvėje kada nors bus gerai. „Daug kalbama apie grynųjų pinigų naudojimo mažėjimą, bet toli gražu nepakanka diskusijų apie duomenų privatumą ir kokia būtų reikšmė perėjimo į visiškai skaidrių sandorių pasaulį, kur nėra anonimiškumo ar privatumo,“ svarsto Hilemanas. O dar yra infrastruktūros patikimumo klausimai. „Įsivaizduokite visiškai elektroninę mokėjimų sistemą, be jokių grynųjų. Įsivaizdokite, kad įvyko kibernetinė ataka ir žmonės negali pervesti pinigų. Tai būtų katastrofa, gatvėse kiltų chaosas.“
Tokias problemas įmanoma išspręsti – bet tai reiškia, kad grynųjų pinigų eros pabaigos greitai tikėtis neverta. Netgi kritikai kratosi tokio pasiūlymo. Kenneth Rogoff yra Harvardo ekonomistas, 2016 metais parašęs knygą The Curse of Cash, kurioje, be viso kito, tvirtina, kad grynieji pinigai tepa kriminalinio pasaulio ratus. „Nepasisakau už visišką grynųjų atsisakymą,“ sako Rogoffas. Grynieji turi neįkainojamą vertę tam tikrose ypatingose situacijose.
Todėl jis siūlo atsisakyti tik didžiausio nominalo banknotų, tarkime, £50 JK, ar $100 JAV. Tikriausiai artimiauia ateitis tokia ir bus – ne be grynųjų, tik mažiau grynųjų.
Banko gimimas
Dabartinė finansų sistema prasidėjo nuo tokių institucijų, kaip XVII amžiaus Londono auksakalių bankininkai, kurie priimdavo aukso gabalėlius, įrašydavo vertę žurnale ir išduodavo kvitą.
Ilgainiui žmonės pradėjo mokėti vienas kitam už prekes, keisdamiesi šiais rašteliais. Bet raštelio savininkas auksą galėjo atsiimti tik raštelį išdavusiame bake, ir kad realizuotų jo vertę, turėjo fiziškai perkelti auksą į savo banką. Tada bankai pradėjo priimti vieni kitų raštelius ir patys rūpintis aukso pervežimais.
Daugėjant bankų ir sudėtingėjant sandoriams, darėsi sunku atsekti, kur turėtų būti auksas. Buvo nutarta sistemos centre įkurti „sandorių banką“ ir laikyti vieną, patikimą sandorių registrą.
Tokį sandorių registravimo vaidmenį ir atlieka centriniai bankai, tarkime Bank of England ar US Federal Reserve, kurie išleidžia visų naudojamus standartinius raštelius ir iš esmės užtiktina, kad niekas nebandytų tų pačių pinigų išleisti dukart. Kontroliuodami pinigų tiekimą, ir derindami tokias rankenėles, kaip bazinė palūkanų norma, CB tapo centrine gerai veikiančios ekonomikos dalimi.
Iš tiesų greitai
Taptautiniai pinigų pervedimai yra skausminga operacija. Tarkime, kas nors Londone nori nusiųsti pinigų į Singapūrą. Tačiau kitaip nei šalies viduje, čia nėra centrinio pinigų leidimo instituto, kuris užtikrintų, kad reikiamos lėšos yra ir gali būti naudojamos.
JK bankas iš pradžių turi nusiųsti skaitmenines žinutes Singapūro bankui, pranešdamas, kad įvyks pervedimas, naudojantis Belgijoje įsikūrusios Pasaulinės tarpbankinės finansinės telekomunikacijos tarybos (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication – SWIFT) sistema. Paprastai tai vyksta bent tris dienas, nes pirmasis bankas nėra garantuotas, kad antrasis priims pervedimą, ar kiek tai kainuos.
Kad išmokėtų pinigus Singapūro doleriais, gavėjo bankas turi paimti juos iš vadinamosios nostro sąskaitos. Ne visi bankai gali sau leisti išlaikyti gerai aprūpintą nostro sąskaitą, tad ne visi bankai gali priimti tarptautinius pavedimus. Tačiau netgi šiuo atveju pasaulyje šiose sąskaitose guli maždaug $5 trilijonai, kurie galėtų būti panaudoti naudingiau.
Atsakymas galėtų būti dalinamosi registro technologija, kokią naudoja kriptovaliutos. 2017 metais Bank of England surengė eksperimentą, kai pinigai buvo pervedami tarp dviejų simuliuotų sąskaitų skirtingose šalyse, naudojant Ripple firmos išrastą Interledger Protocol atviro kodo bendro registro sistemą. Vietoje trijų dienų būtini patikrinimai ir mokėjimai įvyko per kelias sekundes. „Iš tiesų tai labai jaudina,“ sako Marcus Treacher iš Ripple, pridurdamas, kad bendrauja ir su kitais centriniais bankais. „Nė vienas šios technologijos iš tiesų dar nenaudoja, bet manome, kad ta jau tikrai greitai įvyks.“
Treacheris mano, kad mokėjimo sistemos yra panašioje eroje, kokioje verslas buvo iki interneto: sujungus dalykus, atsiveria naujos galimybės.