Kartas nuo karto žiniasklaidoje pasirodo įdomus terminas - „charizmatinis lyderis“. Taip dažnai apibūdinami populiarūs politikai, kiek rečiau - kompanijų vadovai. Bet ką tai iš tikrųjų reiškia? Koks yra charizmatinis lyderis? Iš kur ši sąvoka atsirado apskritai? Ar charizmatinis lyderis būtinai yra tik teigiamai vertinama asmenybė?

„Charizmatinio lyderio“ sąvoka dažnai vartojama labai laisvai, taip apibūdinant populiariausius politikus. Ir tenka pripažinti, kad tai yra pakankamai subjektyvus vertinimas - žurnalistui sunkiai sektųsi charizmatiniu lyderiu pavadinti politiką, kuris jam asmeniškai nepatinka. Šis terminas tapo komplimentu, skirtu žmonėms patinkantiems politikams apibūdinti.

Jokių objektyvių kriterijų nėra, tačiau tikriausiai sutiksite, kad charizmatinis lyderis turi būti iškalbus, pasitikintis savimi, pasiruošęs visoms situacijoms, tačiau kartu ir nebijantis improvizuoti. Bent jau toks įspūdis susidaro pamačius, kokius charizmatinius lyderius išskiria žiniasklaidoje matomi straipsniai.

Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama literatūroje dažnai vadinamas charizmatiniu lyderiu dėl jo iškalbos ir gebėjimo prisitaikyti prie įvairių situacijų. Žmonių simpatijas Obama pelnė pasitelkdamas humorą atsakinėdamas į kai kuriuos žurnalistų klausimus ar šmaikščiai reaguodamas į nenumatytas situacijas.

„Ar tai mano… dievulėliau. Viskas gerai, visi jūs žinote, kas aš esu“ - taip Obama sureagavo, kuomet jam sakant kalbą 2010-ųjų Moterų konferencijoje Vašingtone nuo tribūnos nukrito JAV Prezidento emblema. Netylant juokui Obama pridūrė, kad kažkas užkulisiuose dabar bijo netekti darbo.

Bet ar Obama buvo charizmatinis lyderis? Vieni sakys, kad taip, kiti tvirtins, kad tikrai ne, ir abi pusės turės savų argumentų. Tik prezidentavimo pradžioje daugiau nei 60 % apklaustųjų jį vertino teigiamai, tačiau žmonėms labiausiai patiko Obamos asmenybė, o ne jo įgūdžiai ar pasiekimai.

Ronaldas Reaganas savo laiku taip pat buvo beprotiškai populiarus politikas, žmonių simpatijas pelnęs ne tik politiniais sprendimais, bet ir savo asmenybe. 1981 metai buvo pasikėsinta į JAV prezidento gyvybę - Reaganas buvo pašautas, tačiau visiškai pasveiko. Vėliau jis nuolat juokaudavo apie išgyventą pasikėsinimą. 1987 metais Berlyne jo kalbą petraukė pokštelėjęs balionas - „nepataikei“, nusišypsojo Reaganas. Reagano reitingai savo viršūnę pasiekė būtent po pasikėsinimo (beveik 70 % apklaustųjų vertino jį teigiamai), kuomet paaiškėjo, kaip į tai reaguoja jis pats.

Tačiau nors šis terminas ir yra visiškai subjektyvus, jis taip pat yra ir mokslinių tyrimų objektas. Moksliniame darbe ar net savo studijose universitete jokio politiko negalėtumėte pavadinti geru, o štai charizmatiniu - prašom.Vokiečių sociologas Maxas Weberis, kuris, beje, yra laikomas viena iš trijų svarbiausių asmenybių, formavusių modernią sociologiją, tikriausiai pirmasis ėmė tyrinėti charizmatinių lyderių fenomeną

Kas iš tikrųjų yra charizmatiškas lyderis?

Maxas Weberis charizmos sąvoką pasiskolino iš teologijos. Šventas Paulius savo laiškuose taip apibūdino Dievo pirmiesiems bažnyčios tarnams suteiktą dovaną. Weberis paėmė šią sąvoką ir ją subendrino, taip atverdamas galimybes ją naudoti socialiniuose moksluose.

Tik kam to reikėjo? Pasak Weberio, egzistuoja trys autoriteto tipai - tradicinis, teisinis ir charizmatinis. Tradicinis lyderis savo pozicijas gauna dėl iš anksto sutartų socialinių normų. Pavyzdžiui, tradiciškai šeimos galva yra vyras, abu tėvai yra autoritetas vaikams. Teisinis lyderis autoritetą gauna iš įstatymų. Pavyzdžiui, ministras pirmininkas turi tam tikrus jam įstatymais suteiktus įgaliojimus.

Tuo tarpu charizmatinis lyderis gali naudotis savo asmenybe autoritetui užsitikrinti. Kitaip tariant, jo autoritetas visuomenėje yra kildinamas ne iš užimamos padėties, bet iš jo asmenybės įtaigumo. Mūsų pasaulis yra toks organizuotas, kad charizmatinis lyderis negali egzistuoti be kitų galios šaltinių - žmogus gali būti charizmatiškas, tačiau lyderio pozicijas jam dar turės kas nors suteikti (pagal Weberį - tradicijos arba įstatymai). Kita vertus, tai labai primena šių dienų nuomonės formuotojus, kurių autoritetas kyla tik iš jų asmenybių įtaigumo.

Šiais laikais sąvoka „charizmatinis lyderis“ apibūdina asmenybės savybes, tačiau Weberis šį terminą naudojo ne lyderiui, o jo ryšiui su aplinkiniais apibūdinti. Pasak Weberio, charizma yra suteikiama Dievo (kaip ir teologijoje), tačiau jos pagrindas vis tiek yra žmonių pripažinimas. Taigi, charizmą galima prarasti, jei asmenybė nutolsta nuo Dievo arba neatneša klestėjimo valdomiems žmonėms.

Jei iš šio straipsnio nieko neišmoksite, tai atminkite bent tai - originalioji charizmatinio lyderio samprata buvo pagrįsta įgimtu asmenybės įtaigumu masėms. Dabar į tai žiūrima kitaip - charizmatinis lyderis yra tarsi vienas iš asmenybės bruožų, o ne ryšio su valdomaisiais apibūdinimas, kaip buvo anksčiau.

Misija neįmanoma - apibrėžti charizmą

Psichologijoje charizma - tai gebėjimas pritraukti dėmesį ir daryti teigiamą įtaką kitiems žmonėms.

Politikos moksluose charizma - tai patrauklios asmenybės savybės, žavingumas, charakterio stiprybė, pelnantys visuomenės paramą.

Ar pastebite skirtumą tarp šių dviejų sąvokų? Politikos moksluose visuomenės parama, kildinama iš lyderio asmeninių savybių, yra būtina charizmos sąlyga. Kitaip tariant, mes negalime suprasti žmogaus charizmos, kol jis neužima padėties, kuriai reikalingas visuomenės pritarimas. Psichologijoje viskas šiek tiek paprasčiau, orientuota ne į ryšį tarp lyderio ir jo žmonių, o į asmenybės savybes. Žmogus gali būti charizmatiškas, net jei dar nėra pelnęs aplinkinių (ar visuomenės) paramos.

Ir taip ateiname prie svarbaus klausimo - ar charizmatinis lyderis yra tiesiog geras lyderis? Ar tai tikrai yra komplimentas, kaip dabar šiuos žodžius naudoja žiniasklaida?

Iš tikrųjų, charizmatiniai lyderiai neprivalo būti išimtinai tik teigiamos asmenybės. Pasekėjų akyse diktatoriai taip pat yra labai charizmatiški. Tiesą sakant, diktatoriai išlieka ne tik dėl to, kad yra jėga numalšinę bet kokią opoziciją, bet ir dėl visuomenės palaikymo, kuris pirmiausia atsiranda dėl asmeninių lyderio savybių.

Taigi, charizmatiniai lyderiai tokiais tampa ne dėl savo nuveiktų darbų, pasiekimų ir išsilavinimo. Tačiau, nors teologijoje ir klasikinėje sociologijoje charizma buvo matoma kaip įgimta asmenybės savybė, šių laikų technologijos ją leidžia ir sukurti. Juk nei psichologijoje, nei politikos moksluose naudojama „charizmatinio lyderio“ sąvoka nėra apibrėžiama per įgimtas savybes.

Charizmatiškas lyderis pagal užsakymą?

Charizmatiškas žmogus patiks didesniam žmonių ratui, todėl tikimybė, jog jis bus išrinktas yra didesnė. Taigi, pas rinkiminių technologijų specialistus atėjęs kandidatas prašo ne tik gražių plakatų, gausybės renginių, rinkėjų nuotaikų analizės, bet ir savo paties konvertavimo į charizmatinį lyderį. Nors Weberis teigė, kad tai - Dievo duotos savybės, jas galima išugdyti ir technologiškai.

Iškalbą įmanoma išugdyti, viešo kalbėjimo meno įmanoma išmokti, o kalbas gali parašyti kiti. Žinoma, tam reikia laiko, o geriausiai sekasi tuomet, kai žmogus, iš kurio bus bandoma lipdyti charizmatinį lyderį, jau turi patrauklią asmenybę. Arba moka tokia apsimesti.

Geras rinkimų technologas įvertins rinkėjų nuotaikas ir aktualijas, kad atpažintų, ko reikia konkrečiu metu. Didžiausias iššūkis - išlikti teigiamoje linijos tarp charizmatiškumo ir populizmo pusėje. Besąlygiškas pataikavimas visuomenėje vyrančioms nuomonės gali padėti laimėti rinkimus, tačiau tai - populizmas, kurio sėkmė įprastai yra trumpalaikė. Charizmatinis lyderis įsiklausys į visuomenės nuomonę ir pageidavimus, tačiau nepataikaus žmonėms. Jis nežadės to, ko ištesėti apskritai nėra šansų (kelis kartus didesnės pensijos, kelis kartus mažesnių mokesčių ar greito gyvenimo kokybės šuolio). Svarbiausia - charizmatinis lyderis geba formuoti rinkėjų nuomonę. Savo iškalba ir įtaigumu jis gali pristatyti tas problemas ir jų sprendimo būdus, apie kuriuos žmonės dar nėra pagalvoję. Taip jis gali greitai išsiskirti iš kitų kandidatų, kurie kartoja tas pačias dažniausiai aptarinėjamas problemas. Vėlgi, tai - gero rinkimų štabo darbas.

Charizmatiškumas priklauso nuo konteksto - vienos šalies charizmatiški lyderiai kitoje gali būti laikomi nuobodžiais ar net atstumiančiais (juk populiariausi diktatoriai savose šalyse yra laikomi charizmatiniais lyderiais). Lygiai taip pat, kas laikoma charizmatišku dabar, rytoj jau gali būti nepopuliaru.

Norint kandidatui suteikti charizmos, išmokyti jį kalbėti ir šypsotis nepakaks. Senieji metodai (pavyzdžiui, kadaise buvęs populiarus vaikų kilnojimas ir bučiavimas) taip pat nebeveikia. Dabar kandidatas privalo būti šmaikštus, tačiau galintis greitai surimtėti. Ir viso to įmanoma išmokti, nors kai kurie politikai tai geba padaryti natūraliau nei kiti.

Kandidatas stipriai pagerins savo šansus, jei vengs kontroversiškų klausimų. Populistas iš karto ims dalinti pažadus, prisitaikydamas prie rinkėjų norų. Charizmatiškas kandidatas vengs pristatyti konkrečius, bet neįgyvendinamus tikslus.

Žmonės taip pat labiau linkę balsuoti už ką nors svetimo, todėl daugiau simpatijų dažnai pelno nauji veidai. Kandidatai, kurie anksčiau nebuvo susiję su politika, gali tuo pasinaudoti. Politiko profesija neegzistuoja, todėl tą svetimumą nesunku pabrėžti. Tiesa, tuo pasinaudoti galima tik pirmųjų rinkimų metu. Patekus į politinę areną teks daug juokauti, sakyti aiškias, gerai parašytas kalbas, surimtėti, kai to reikalaus situacija.

Galiausiai, juk, kaip minėjome straipsnio pradžioje, charizma yra subjektyvi savybė, priklausanti nuo daugelio faktorių, konteksto

Charizmatiškas lyderis - geras lyderis?

Parama charizmatiniam lyderiui kyla iš jo asmeninių savybių. Na, bent jau tų, kurias jis išmoko demonstruoti. Ji nebūtinai kyla iš jo darbų, politinės programos, išsilavinimo ir politinių gebėjimų. Kitaip tariant, charizmatinis lyderis gali nuveikti mažiau ir išlaikyti visuomenės paramą.

Tai ar verta balsuoti už asmenybę? Ar verta rinktis visuomenės atstovą dėl jo iškalbos ir įtaigumo, o gal geriau paieškoti žmogaus, turinčio tam tikrą įgūdžių paketą?

Charizma gali būti panaudojama ir politinėje arenoje - tos pačios savybės, kurios padėjo pelnyti rinkėjų balsus, gali padėti užsitikrinti ir geresnes derybines pozicijas. Kita vertus, kuomet rinkėjai vieną ar kitą kandidatą išsirenka pagal ryškiausius jo asmenybės bruožus, o ne nuveiktus darbus, teisę į politinės karjeros tąsą jis gali pelnyti ir tiesiog neteršdamas savo įvaizdžio nepopuliariais sprendimais. Charizma padeda būti išrinktam, bet vėliau nuo jos nauda visuomenei tikrai nepriklauso. Taktika „svarbu, kad žmogus geras būtų“ dažniausiai baigiasi nusivylimu - demokratinėse šalyse politinių lyderių reitingai dažnai krenta praėjus vos porai metų po rinkimų.

Taigi, išgirdę žodžius „charizmatinis lyderis“ atsiminkite kelis svarbiausius dalykus:

• tai nėra objektyvi sąvoka, o tik autoriaus komplimentas;
• daugelyje vietų „charizmatinis lyderis“ galėtų būti pakeistas į „populiarus lyderis“, tačiau ne visur - charizmatiniais dažnai pavadinami ir tie lyderiai, kurių reitingai nėra labai aukšti;
• lyderio charizma priklauso ir nuo konteksto - diktatorius palaikančios visuomenės savo lyderius laiko labai charizmatiškais;
• charizmatinis lyderis nebūtinai nuveiks daugiau nei tas, kurio asmenybė yra ne tokia maloni - lyderio charizma rinkėjui yra beveik bevertė.

Komentarai ()