Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos SSRS ir Vakarų šalys surengė keletą bendrų karinių paradų. Skirti prisiminti bendrą pergalę prieš Ašies pajėgas, netrukus prasidėjus Šaltajam karui jie buvo visiškai užmiršti.

Sutriuškinusi nacistinę Vokietiją, kiekviena pergalinga šalis šventė savaip. Vienu iš didžiausių įvykių tapo Raudonosios armijos pergalės paradas Maskvoje 1945 m. birželio 24 d. Jame dalyvavo apie 30 000 žmonių.

Kitas renginys buvo surengtas Berlyne liepos 21 d. – Didžiosios Britanijos karinis paradas, kuriame dalyvavo 10 000 britų karių, kuriuos pasveikino Winstonas Churchillis.

Kai 1945 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo Japonijos imperija, sovietų okupacinių pajėgų Vokietijoje vadui maršalui Georgijui Žukovui kilo mintis Antrojo pasaulinio karo pabaigą paminėti bendru visų Berlyne dislokuotų Sąjungininkų karių paradu. Nuvykęs į Kremlių jis sulaukė visiško Stalino palaikymo.

Amerikiečiai, britai ir prancūzai taip pat palaikė Žukovo idėją. Parade turėjo apsilankyti Sąjungininkų vadai: Didžiosios Britanijos feldmaršalas Bernardas Montgomery, JAV generolas Dwightas Eisenhoweris ir Prancūzijos generalinio krašto apsaugos štabo vadas Jeanas de Lattre'as de Tassigny. Tačiau sutvarkius visus formalumus ir numačius parado datą – 1945 m. rugsėjo 7 d., visi staiga atsisakė dalyvauti, motyvuodami įvairiomis priežastimis.

Vietoj jų parade dalyvavo Didžiosios Britanijos pajėgų vado pavaduotojas generolas majoras Brianas Robertsonas, JAV generolas George'as Pattonas ir Prancūzijos okupupacinės zonos Vokietijoje vyriausiasis vadas generolas Marie-Pierre'as Koenigas.

Tačiau parade dalyvavo daug žinomų Vakarų padalinių. Tarp jų buvo Bernardo Montgomery „dykumos žiurkės“, kovojusios su Erwino Rommelio pajėgomis Šiaurės Afrikoje, ir 82-oji JAV oro desantininkų divizija. Prancūzams atstovavo jų kolonijinės pajėgos – ypač iš Alžyro – ir alpių šauliai, dalyvavę išlaisvinant Prancūziją. Kiekviena sąjungininkė paradui atsiuntė po 1000 karių.

Savo ruožtu sovietų pusė iš savo 248-osios šaulių divizijos suformavo 2000 žmonių pagrindinę koloną. Jai vadovavo Sovietų Sąjungos pulkininkas leitenantas Georgijus Lenevas, atsakingas už Berlyno šturmą.

Paradą atidarė Georgijaus Žukovo kalba: jis pareiškė, kad „nuo šiol žmonija atsikratė vokiečių puolimo iš Vakarų ir japonų plėšikų rytuose grėsmės“. Stebint 20 000 berlyniečių, Sąjungininkų kariai, skambant orkestro muzikai, žygiavo pro Reichstagą ir Brandenburgo vartus. Maršrutas pasirinktas neatsitiktinai – būtent tose gatvėse 1945 metų gegužę vyko aršiausios kovos dėl miesto.

Paradas baigėsi šarvuotos karinės technikos pasirodymu – britų, amerikiečių ir prancūzų vidutinio dydžio tankams ir šarvuočiams, ir pasirodžius 52 sovietų monstrams – naujiesiems sunkiesiems tankams IS-3.

Paradas netapo sutvirtėjusios SSRS ir jos Vakarų sąjungininkų draugystės simboliu. Priešingai, tai parodė pirmuosius jų santykių atšalimo požymius. Atėjus Šaltajam karui, 1945-ųjų paradas greitai buvo pamirštas – jis tapo žinomas kaip „pamirštas paradas“.

Tęsinys kitam puslapyje:

Paskutinis Sąjungininkų paradas

Po šio „pamiršto parado“, Sąjungininkų kariai tų pačių metų lapkričio 11 d. kartu žygiavo pagerbdami didžiulio sovietų karo memorialo atidarymą Tiergarteno vietovėje Berlyno centre.

1946 m. ​​gegužės 8 d. buvo surengtas paskutinis Sąjungininkų paradas. Jis tapo dar labiau užmirštas nei ankstesnieji: apie jį žinoma nedaug.

Žinoma tik, kad sovietų, prancūzų, amerikiečių ir britų kariai žygiavo per Tiergarteną, nuo Brandenburgo vartų prie pusiau sugriauto Reichstago ir iki karo memorialo. Ten juos pasitiko sovietų kariuomenės Berlyne vadas generolas majoras Aleksandras Kotikovas ir jo kolegos: prancūzų generolas Charlesas Lançonas, JAV generolas majoras Frankas A. Keatingas ir britų generolas majoras Ericas P. Naresas.

Šiame kukliame parade, kuriame dalyvavo vos šimtai karių, nedalyvavo nei aviacija, nei karinė technika. Vienas paskutinių bendrų pergalingų šalių įvykių greitai buvo pamirštas, nes tautos jau ruošėsi Šaltojo karo akistatai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()