Aljansai žlunga tuomet, kai jie laimi. Nelieka priešo – nelieka ir to, kas palaiko koaliciją. Europos aljansas prieš Napoleoną žlugo septyneri metai po to, kai Vienos kongrese jie sušoko paskutinį valsą. Po Vilhelmo I valdomos Vokietijos įveikimo įkurtas valstybių susivienijimas žlugo po paliaubų pasirašymo praėjus penkiems metams. Sovietų ir Amerikos sąjunga prieš Hitlerį 1945 m. pergalės Europoje dieną jau buvo beveik pasibaigusi.

1949 m. Sovietų ekspansijai į Europos vidurį sustabdyti įkurtos Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos pergalė prasidėjo prieš 20 metų, kai griuvo Berlyno siena, o kartu su ja ir visi nuo Berlyno iki Sofijos sovietų sukurti režimai. Taigi senoji dama, kuri būdama geros sveikatos švenčia savo 60 metų gimtadienį, turėjo mirti jau prieš kurį laiką. Kada tiksliai? Tam tinkami metai būtų buvę 1991, kuomet žlugo Sovietų Sąjunga. Arba po trejų metų, kai iš Centrinės Europos buvo išvesti paskutiniai Rusijos kariai. Nebėra grėsmės, nebėra ir sąjungos.

Tačiau užuot paskutinį sykį nusilenkusi, NATO išsiplėtė. 1994 m. aljansas išsiuntė pakvietimus Čekijos Respublikai, Vengrijai ir Lenkijai; po penkerių metų jos visos jai priklausė. Prieš šešiasdešimt metų NATO pradėjo su 12 narių, dabar jai priklauso 26. Tai gana neblogai sąjungai, kuri, remiantis teorija, paskutinį savo kvapą turėjo išleisti tuomet, kai kapituliavo Sovietų Sąjunga.

Ši sėkmės istorija neturi jokio precedento. Ką ji atskleidžia apie liūdną pergalingų sąjungų likimą praeityje? Teisingas atsakymas yra toks: senoji dama gal ir yra 60, bet ji vis dar yra energinga ir funkcionali. Dėl kokių dar priežasčių tiek daug šalių mėgintų jai įsiteikti? Linktelėk Armėnijai, Azerbaidžanui, Gruzijai, Moldavijai ir Ukrainai, ir daugelis iš šių šalių gyventojų šoks į Briuselį skrendantį lėktuvą. Ne tik kad niekas nenori išeiti, bet Prancūzija, kuri prieš 43 metus paliko NATO karinę struktūrą, ką tik sugrįžo. Praeityje Prancūzijai labiau patiko laikytis nuošalyje. Dabar prezidentas Nicolas Sarkozy nusprendė, kad geriau būti viduje, trintis su Amerikos gigantu ir taip pačiai atrodyti milžinu.

Todėl akivaizdu, kad NATO yra kažkas Prancūzijai. O kaip kitiems europiečiams – seniems ir naujiems? Nuo 1949 m. pasaulis visiškai pasikeitė, bet sena klišė apie NATO, kurios autorius yra pirmasis generalinis sekretorius lordas Ismay, vis dar veikia. Kaip pasakė lordas Ismay, NATO turi tris funkcijas: laikyti amerikiečius viduje, rusus – išorėje, o vokiečius – apačioje.

Bandymas amerikiečius išlaikyti viduje vis dar yra stipriausi klijai. Patyrę NATO ekspertai (kaip šis autorius) daugiau negali pasitikėti visomis tomis Europos ir Amerikos krizėmis bei susidūrimais, kurie maždaug du kartus per metus grasina sugriauti koaliciją. Beveik lemiamas lūžis buvo 2002- 03 m., kuomet Paryžius, Berlynas ir Maskva susivienijo prieš George W. Bush ir jo karą Irake. Ir vis dėlto aljansas išsilaikė.

Kodėl? Todėl kad JAV yra nepakeičiama Europos draudimo politika prieš atsigaunančią Rusiją ir prieš kol kas nežinomas strategines grėsmes. Visi europiečiai nori išlaikyti JAV viduje kaip atsvarą meškai ir ateities pavojams. Bet yra dar daugiau. Nesvarbu, ar Rusija yra rami, ar urzgianti, bet kokiu metu JAV paprasčiausiai yra nepakeičiama galia. Europiečiai prisimena 1990-uosius, kuomet jie nesugebėjo susiburti, kad imtųsi Slobodan Milosevic Serbijos. Darbą atliko Bill Clinton Amerika ir JAV Oro pajėgos. Jei JAV neveda, niekas neseka.

Kaip dėl „vokiečių laikymo apačioje“? Žinoma, kad po II-ojo pasaulinio karo praėjus 64 metams, tai yra senamadiška, ar ne? Senais laikais tam, kad gautų savo sąjungininkių – ypač Prancūzijos – pritarimą Vakarų Vokietijos persiginklavimui ir narystei NATO, JAV turėjo prižadėti Europoje palikti karius. JAV turėjo palaikyti galios pusiausvyrą ne tik išorėje, bet ir viduje. Tik ten būdama, JAV veikė kaip dviguba atsvara. Dėl savo milžiniškos galios ji nuramino Europą dėl Sovietų Sąjungos ir taip pat dėl Vokietijos, kuri kontinentui visada buvo kiek per didelė.

Žinoma, šiandien, kai Berlynas yra komunitarinės dorybės pavyzdys, „vokiečių laikymas apačioje“ atrodo ne tik kad anachronistinis, bet ir absurdiškas. Bet pažiūrėkime iš arčiau. JAV ir toliau Europoje veikia kaip pagrindinė atsvara. Ta pati funkcija, tik skirtingi žaidėjai. Lenkai, čekai, vengrai ir kiti nenori likti vieni su dvejomis žemyno sunkiasvorėmis – Prancūzija ir Vokietija. Mažesniesiems žaidėjams smagu žaidime kaip didįjį brolį turėti JAV. Tiesą pasakius, Vokietija nenori būti palikta viena su savimi, nes puikiai žino, kad jos dydis ir galia visada bus kitų susirūpinimo šaltinis. Dėl kokios kitos priežasties Vokietija savo žemėje laikytų JAV bazes ir kareivius, kai Rusijos kariai yra už 2 tūkst. kilometrų?

NATO istorinis pasiekimas yra vien jau tai, kad ji denacionalizavo Europos gynybos politiką. Nuo 1949 m. Europos tautos, kurios visada viena kitai grasindavo perpjauti gerklę, daugiau nebeturi viena dėl kitos nerimauti, jau nekalbant apie ginklavimąsi. Štai kokia yra garsiosios karinės integracijos esmė: bendras vadovavimas, kontrolė ir bendradarbiavimo striktūra, 60 metų senumo komandinio darbo tradicija, bendri manevrai ir ginkluotė, netgi bendra kalba – anglų. Per visą istoriją joks kitas aljansas nėra sukūręs tokių patvarių bendradarbiavimo įpročių, ir dar ilgą laiką niekas nenorės tos kultūros atsikratyti.

Klasikiniai aljansai būdavo kuriami vienam karui. Po Sovietų Sąjungos žlugimo į NATO buvo niekinamai žiūrima kaip į aljansą, kuris ieško naujo priešo. Taigi NATO diversifikavosi ir išsiplėtė į naujas rinkas. Gana ironiška yra tai, kad karščiausiomis Šaltojo karo dienomis NATO iš pykčio niekada neiššovė nė vieno šovinio. Organizacijos pagrindinė funkcija buvo ne kariavimas, bet tiesiog buvimas ten, kaip tyliam, didžiuliam grėsmės iš Maskvos atgrasymui. Bet po Sovietų Sąjungos žlugimo NATO išsivystė į tikrą karinę jėgą.

NATO pajėgos vykdė karinius veiksmus Balkanuose. NATO turi gana daug karių Afganistane – prie 38 tūkst. JAV karių ten yra prisijungusios maždaug 22 tūkst. karių jungtinės pajėgos iš Europos ir Kanados. Organizacija, kuri kažkada buvo apribota Šiaurės Atlanto regiono, dabar yra beveik globalinė saugumo ir kariavimo galybė.

Tiesa, kad be JAV, likusi NATO dalis nebūtų nuėję iki Hindu Kush kalnų. Tiesa, kad nacionalinis atsargumas riboja tai, ką NATO gali daryti. JAV, JK ir Nyderlandai yra pavojingiausiose teritorijose Afganistano pietuose, kur vyksta didžiausia dalis mūšių. Prancūzija, Vokietija ir Italija pasirinko tylesnę šiaurę. Kita vertus, galima prisiminti 1990-uosius. Vokietijos ir Italijos kariai išvis nebuvo dislokuoti netoli esančioje Bosnijoje.

Nėra siekiama parodyti, kad sena dama yra paauglė mergina. Tiesa kartu yra kukli ir ilgalaikė. Tai yra organizacija, kuri nepaisydama niūrių pesimistų nuolat adaptavosi prie besikeičiančios paklausos, parodydama savo išliekantį funkcionalumą.

Jei tai nėra organizacijos gyvybingumo ženklas, tai kas tada yra? NATO dinamiškumas yra paradoksalus, bet tikras. Balandžio 3 d. visos NATO narės, vadovaujamos Barack Obama, susirinks NATO viršūnių susitikime. Jei dalyvavimas būtų tik nuobodi pareiga, N. Sarkozy nesiimtų seniausio Prancūzijos žaidimo. Iš pradžių sukakties šventimui Vašingtonas buvo pasiūlęs Berlyną, bet dabar Prancūzija šventę rengs kartu su Vokietija, ir N. Sarkozy lydės B. Obama į Strasbūrą viršūnių susitikimui, kuris vyks tokioje pompastikoje ir ceremonijoje, kokią Prancūzija paprastai rengia tik Bastilijos dieną.

Tai turi tam tikrą žinią. NATO gyvuos tol, kol Amerikos prezidentai atvyks pietų ir Europos lyderiai varžytis dėl teisės juos priimti. Mirusios institucijos nėra puošiamos girliandomis ir kaspinais. Jos tiesiog išnyksta. Bet mes galime laukti senosios damos 70-ojo gimtadienio 2019 m.

Parengta pagal The Time

Komentarai (27)