Politologas Vladimiras Gelmanas — apie valdžios pasikeitimo ir karo užbaigimo perspektyvą.

Rusijoje tęsiasi mobilizacija karui Ukrainoje. Šis procesas dažniausiai blogai organizuotas — rezervistai laikomi nepritaikytose patalpose ar netgi po atviru dangumi ir šildosi prie laužų, daugelis amuniciją privalo įsigyti patys. Vyrų siuntimą į frontą lydi karinių komisariatų padegimai ir netgi pasikėsinimai į darbuotojų gyvybę. Be to, nepaisant daugelio antikarinių aktyvistų ir liberalių politikų lūkesčių, valdžios veiksmus smerkiančių mitingų – vienetai. Politologo Vladimiro Gelmano nuomone, pati savaime mobilizacija masinių akcijų, galinčių lemti režimo pasikeitimą, išprovokuoti negali. Farida Kurbangaleeva pakalbėjo su juo, kodėl rusai labiau linkę pabėgti iš šalies, ar karo fone gali Maskvos kontrolę nusimesti nacionalinės respublikos, o taip pat apie tai, kodėl ukrainiečiai protestuoja, o rusai — ne.

— Daugelis buvo įsitikinę, kad mobilizacija taps Putino režimo pabaiga, nes Rusijoje prasidės masiniai protestai. Visgi pirmosios mobilizacijos dienos parodė kitą vaizdą: dešimtys tūkstančių vyrų ir nemanė protestuoti, o sėdo į autobusus ir lėktuvus. Kodėl šie lūkesčiai nepasiteisino?

— Nepasakyčiau, kad tai kažkas ypatingo. Masinė mobilizacija ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinį karą vyko panašiai. Nepatenkintieji turi labai nedaug pasirinkimų. Jie gali savo nepasitenkinimą reikšti atvirai, tačiau žinome, kad sėkmė menkai tikėtina ir gerokai didesnė rizika, būti nubaustiems. Jie gali mėginti pabėgti į užsienį, ar slapstytis šalies viduje, tačiau tai gan sudėtinga ir brangu.

Įsivaizduokite kokio nors nedidelio miesto gyventoją, staiga atsidūrusį svečioje šalyje — be pinigų, nemokantį kalbos, neturintį darbo. Visa tai jam kelia problemas. Atitinkamai, nieko nedaryti ir paklusti lemčiai — tam tikra prasme racionalus ir pigus, jokių pastangų nereikalaujantis variantas. Tai yra, tai vyksta ne todėl, kad žmonės kažkokie buki, — tiesiog jie neturi pakankamai galimybių ir išteklių elgtis kitaip.

Ir galima sakyti, kad tai ne jų kaltė — tai jų bėda. Jie vargšai žmonės, jų įgūdžiai riboti. Daugelis netgi užsienio paso neturi — kur jie važiuos? Žinoma, daugeliui žmonių norėtųsi, kad jie aktyviai protestuotų, tačiau realiame gyvenime taip nutinka retai. Ir noriu pabrėžti, kad, sprendžiant iš istorinės patirties, tai nėra Rusijos specifika. Toks lojalus elgesys per mobilizaciją veikiau norma, o ne išimtis.

— Ar tai reiškia, kad neverta laukti protestų?

— Protestai — eiliniams rusams gan nepigus renginys. Tai pasakytina ne tik apie protestus prieš mobilizaciją, o apskritai apie bet kokius protestus. Pažvelgę į viską, kas šalyje vyko iki mobilizacijos, išvysime, kad protestų Rusijoje lygis gan žemas. Jis buvo žemas visada, net ir 90-aisiais. Tuomet daugelis laukė, kad dėl ekonominės padėties prastėjimo gali prasidėti labai didelis piliečių judėjimas, tačiau iš tiesų šių pasisakymų mastas buvo gan menkas.

Negana to, JAV politologo Graeme'o B. Robertsono tyrimai labai įtikimai parodė, kad pagrindiniais, jei galima taip išsireikšti, protestų Rusijoje 90-aisiais agentais buvo gubernatoriai. Šiuos protestus jie naudojo kaip federalinio centro spaudimo įrankį — kad išmuštų skolas, gautų dideles subsidijas ir taip toliau. Kai kurie protestų tipai Rusijoje išties paplitę — tarkime, ekologiniai. Tačiau dažniausiai tai būna lokalūs protestai, susiję su kokiu nors vietiniu skveru ar stambesniu objektu, kaip Šiese.

Todėl, jei pažvelgsime į situaciją eilinio ruso akimis, išvysime, kad jam nauda iš protestų gan menka, o kaštai – labai dideli. Geriausiu atveju viskas gali apsiriboti tuo, kad jus sumuš. Blogiausiu – galite sulaukti administracinės ar netgi baudžiamosios atsakomybės. Tačiau pasiekti tikslo santykinai maži protestai nepadės. Tad, nekeista, kad aktyvūs rusai pasirinko į mobilizaciją reaguoti kitaip — ne protestais, o bėgimu.

— O motyvacija nesvarbu? Juk tai šiaip protestas prieš korupciją — čia juk tiesiogine prasme gyvybės ir mirties klausimas.

— Teisingai, tačiau protestai — kolektyviniai veiksmai. Juos reikia organizuoti ir koordinuoti. Patys savaime protestai nekyla. Spontaniškų protestų būna, tačiau jie retai būna bent kiek veiksmingi. Kad protestas įvyktų, reikia organizacijos, galinčios užtikrinti pasirengimą renginiui, atitinkamą informavimą, pagalbą nukentėjusiems, sulaikytiesiems ir taip toliau. Rusijoje tokios organizacijos nelabai stiprios: joms geriausiu atveju pavyksta spręsti tik kokias nors lokalias užduotis. Pavyzdžiui, tai gali būti vietinis pokalbių kambarys Telegram kanale, koordinuojantis veiklą miestelio mastu.

Tačiau norint, kad tokie protestai būtų reikšmingi, reikia gerokai daugiau — reikia koordinacija nacionaliniu mastu. Dabar egzistuojančios organizacijos tokios užduoties įveikti tiesiog nepajėgios. Tad, įsivaizduokite, pilietis, kuriam gresia mobilizacija, svarsto: arba einu protestuoti ir padidinu šansus, kad sulaikę mane mobilizuos, arba man reikia pirkti bilietą, sėsti į mašiną ir mauti kur nors į užsienį. Savaime suprantama, dauguma žmonių pirmenybę suteiks individualiai kovai už savo egzistavimą, o ne kolektyviniams veiksmams.

— Tai mobilizacija Putino režimui jokios grėsmės nekelia?

— Tiesiogiai, čia ir dabar, nekelia. Suprantama, tai nėra populiarus renginys, ir Putiną bei visas politines institucijas Rusijos piliečiai, veikiausiai, ims palaikyti mažiau. Tačiau tai nereiškia, kad režimui iškilo nuvertimo grėsmė.

— Ar yra sąlygų, kuomet jam tokia grėsmė iškiltų?

— Tokios sąlygos priklauso ne tiek nuo pačių protestų, kiek nuo mobilizacijos pasekmių. Tai yra, jeigu mobilizacija nepagerins reikalų fronte, o, galbūt netgi priešingai — ten kils rimtas pablogėjimas, ir tie pablogėjimai bus suvokiami kaip katastrofiški — taip, tai gali tapti gerokai rimtesniu iššūkiu.

Tačiau vėl gi, svarbu suprasti, kad yra atotrūkis tarp visuomenės nepasitenkinimo, kuris gali būti difuzinis, o gali būti sukoncentruotas į valstybės valdžios asmenis, — ir betarpiškų piliečių veiksmų. Kol kas šis atotrūkis labai didelis. Tai nereiškia, kad jis toks liks visada. Tačiau pernakt tai neįvyksta.

— Rusijos propaganda dabar kaip tik stengiasi fokusą nuo valstybės vadovo nukreipti, kaltę už blogą mobilizacijos organizavimą perkelti kariniams komisariatams ir apskritai, kariškiams. Ar tai turės efektą?

— Dabartiniame etape tai suveiks. Tačiau ar veiks per būsimas mobilizavimo bangas — didelis klausimas.

— Kaip manote, paskelbti mobilizaciją nusprendė pats Putinas, ar jam kas nors patarė?

— Neturiu duomenų, kaip buvo priimamas konkrečiai šis sprendimas, tačiau daugelį kitų su Ukrainos kampanija susijusių sprendimų Putinas, manau, priėmė pats. Žinoma, kažkas jam pateikia informaciją, tačiau visas Rusijos valstybės valdymo mechanizmas toks, kad reikšmingiausius ir prinicipinius sprendimus priima vienas asmuo.

Akivaizdu, tokį sprendimą jis priėmė todėl, kad Rusijos kariuomenės padėtis fronte labai bloga, ypač — po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo prie Charkivo.

— Dabar labai aktyvūs protestai prieš mobilizaciją vyksta Dagestane, kas daugeliui pasirodė kaip visiškas šablono sulaužymas — šią respubliką įprasta vertinti kaip labai lengvai valdomą. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

— Nesu Dagestano ir Kaukazo specialistas, apie tai reikėtų kalbėti su mano kolegomis, kurie atliko tyrimus „lauke“. Tačiau kalbant bendrai, tai, žinoma, toks beceremoniškas mobilizacijos vykdymas negalėjo netapti savotišku trigeriu. Jeigu ji būtų atliekama ne taip grubiai ir nemokšiškai, jei nebūtų šluojami visi iš eilės, išrankiai — reakcija būtų kiek kitokia. Ir čia svarbu kas kita. Santykinė konkrečių veiksmų sėkmė, kai kažkur pavyko atkovoti žmones, kai kur juos sugrąžino namo — bendrai problemos neišsprendžia.

Yra tyrėjams, ir ne tik Rusijoje, žinoma reiškinys, angliškai vadinamas NIMBY — „Not in my backyard“ — „ne mano galiniame kieme“. Įsivaizduokite, kad kažkokiame mieste aktyvus protestas padėjo apsaugoti žmones nuo mobilizacijos, o kaimyniniame mieste, kur tokio aktyvaus protesto nėra, — visus be problemų mobilizavo. Tad, tai nėra būtent protestų prieš mobilizaciją specifika.Kažkokią konkrečią situaciją aktyvizmas kartais išsprendžia, tačiau to išspręsti situaciją šalyje ir sustabdyti žmonių mogilizaciją, deja, negana.

— Ar protestai nacionalinėse respublikose gali sukelti rimtas separatistines nuotaikas?

— Nemanau. Bent jau kalbant apie Kaukazą. Čia svarbu suprasti, kad Kaukazo respublikos labai stipriai priklauso nuo federalinės valdžios. Ir kad rastųsi separatistinės tendencijos, federalinei valdžiai reikėtų nepalyginamai labiau stengtis, nei dabar. Žinoma, konfliktas gali stiprėti, tačiau labai abejoju, kad jau ryt kas nors panorės pasitraukti iš Rusijos sudėties. Sakyčiau, tokie nuogąstavimai itin perdėti. Tačiau federalinės valdžia savo veiksmais tą riziką, žinoma, didina.

— Darytina prielaida, kad ilgainiui didelių protestų nacionalinėse respublikose tikimybė išaugs, žinant, kad nacionalinės mažumos save su „rusišku pasauliu“ sieja mažiau?

— Čia tas pats: yra nepasitenkinimas, o yra konkretūs veiksmai. Tarp jų didžiulė distancija. Matome, kad daugelis Buriatijos gyventojų bėga į Mongoliją. Taip jie išreiškia nepasitenkinimą, nesutikimą, ir juos galima suprasti, nes jeigu protestuotų, galėtų didesnių nemalonumų sulaukti. O dabar — pabėgusių nemobilizuoja.

— Patys ukrainiečiai rusų bėgimą iš šalies vertina gan sarkastiškai, manydami, kad jie turėtų kovoti prieš režimą. Kaip pavyzdį jie pateikia savo pačių protestus. Kaip atsitiko, kad Ukraina išmoko savo reikalavimus ginti gatvėse, o Rusija – ne?

— Ukrainoje susiklostė gan sudėtinga politinė konfigūracija, kokios Rusijoje nebuvo. Vos nepriklausomybę gavusios šalies politinė raida vyko konfliktų tarp regioninių politinių ir ekonominių grupuočių pavidalu. Buvo Dnepropetrovsko, buvo Donecko grupuotės, buvo visą laiką tarp vienų ir kitų balansavęs prezidentas Kučma. Tai yra, buvo keli stambūs regionai, darę įtaką visai šaliai.

Ir toks elitų konfliktas santykinai silpnos centrinės valdžios fone suteikė galimybę visuomeniniam ir politiniam aktyvizmui. Nes, viena vertus, tuo buvo suinteresuotos įvairios elito grupuotės, o antra vertus — valdžia visuomeniškumą kontroliavo gerokai silpniau. Taigi, tai vyko ne tiek dėl to, kad žmonės kitokie, o labiau dėl to, kad atsidūrė kitokioje aplinkoje.

Rusijoje labai daug regionų, ir nė vienas atskirai paimtas regionas negali pakankamai paveikti visos šalies. Grubiai tariant, kiekvienas už save. Jokie kolektyviniai veiksmai irgi nespėjo atsirasti. O 2000-aisiais buvo pašalinti visi valdžiai mesti iššūkius galintys politiniai žaidėjai. Tai buvo ir regionų lyderiai, ir politinės partijos, ir verslo atstovai. Atitinkamai, susidarė politinės monopolija, kuri buvo stiprinama partijų ir rinkimų sistemos reformomis.

Ukrainoje nieko panašaus nebuvo. Ten politinio pliuralizmo pašalinti nebuvo įmanoma. Janukovičius pabandė tai padaryti, tačiau tapo savo paties kovos už valdžios monopolizavimą auka.

— Per kelias pastarąsias dienas Rusijoje įvyko žymi smurto eskalacija. Tai ir šaudymas Iževsko mokykloje, ir karinio komisaro sužeidimas Irkutsko srityje, ir Riazanės gyventojo bandymas susideginti. Visa tai mobilizacijos pasekmės?

— Tokioje situacijoje tai visai natūralu. Žmonės susidūrė su stipriu šoku ir išgyvena labai gilią frustraciją. Kažką tai skatina žudyti, kai ką – žudytis. Nors kariniai komisariatai buvo padeginėjami ir anksčiau — mobilizacija šį procesą tiesiog paskatino ir suteikė naują impulsą. Tačiau savaime tai nėra kažkas ekstraordinaraus. Įvyko išorinis šokas — suprantama, kad kai kas į visus šiuos įvykius reaguoja tokiu būdu.

— Tokių protesto daugės ir jie radikalės?

— Neatmesčiau, kad atskiri radikalizmo pasireiškimai visai galimi. Grubiai tariant, nušaus ne vieną karinį komisarą, o dešimtį. Tačiau šalies mastu šie individualūs veiksmai iš esmės nieko nepakeis. Neįvyksta kažkas tokio, kas situaciją pakeistų kardinaliai. Galima išvesti paraleles su Rusijoje XIX amžiaus gale, XX pradžioje gan paplitusiais terorizmo pasireiškimais. Individualus terorizmas nieko ypatingai nepaveikė, nors žmogžudystės buvo labai ryškios.

— Tai tuomet, vienintelė globalių Rusijos politikos permainų sąlyga — jos nugalėjimas karo lauke?

— Sakyčiau, tai būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Pralaimėjimo pasekmės gali būti visiškai skirtingos, ir toli gražu nėra faktas, kad įvykus tokiam pralaimėjimui, Rusijos politika kardinaliai pasikeis į gera.

— Ar karo ir įtemptos aplinkos šalyje fone elitas gali tapti vis mažiau lojalus Putinui ir siekti jo pasitraukimo?

— Visa, ką kalbėjome apie masinį nepasitenkinimą, dar būdingiau elito nepasitenkinimui. Šio nepasitenkinimo, mano nuomone, netrūksta ir dabar, tačiau jis nekonvertuojamas į kokius nors konkrečius veiksmus. Matome, kad žmonės, kurie stengiasi nuo visos šios kompanijos distancijuotis, prisisemia burnas vandens, jokių veiksmų nesiima. O atvejų, kuomet žmonės savo postus palieka, iš viso vienetai.

Manau, čia su svarbūs momentai. Pirmas — protestuoti [prieš Putino politiką] labai rizikinga, atvirai reikšdami savo nepasitenkinimą, galite nukentėti. Antras — vis tos pačios kolektyvinių veiksmų problemos. Norint padėti pakeisti režimą, reikia, kad susitarę skirtingi elito elementai tų kolektyvinių veiksmų imtųsi. Kol kas sąlygų tokiems įvykiams tiesiog nėra. Tai nereiškia, kad jų neatsiras ateityje, tačiau kol kas jų nematome.

— Ar pasaulio istorijoje yra buvę, kai mobilizacija tapo masinių protestų ir vėlesnių permainų postūmiu?

— Vyko labai rimti protestai JAV dėl mobilizacijos Vietnamo karo metu. Drauge su kitais visuomeniniais judėjimais jie gan rimtai paveikė visuomenę, ir galiausiai Amerikoje visuotinis šaukimas į armiją buvo panaikintas. Tad, 1968 metų protestai Amerikoje politiškai buvo netgi labai ryškūs. Prieš karą Vietname nukreipta kampanija, kaip ir kova su rasine segregacija, ir studentų judėjimai suvaidino svarbų vaidmenį Amerikos politikoje.

— Tačiau kitaip, nei Rusijoje, JAV buvo demokratinė valstybė.

— Norite pasakyti, — ar būna protestų prieš karą autokratijose, kurie veiktų režimo pakeitimą? Jei kalbėsime apie dabartinius laikus, tai veikiau ne. Laikas nuo laiko įvairūs autoritariniai režimai surengia karus, tačiau tų režimų represinis aparatas pakankamai rimtas, ir masiniai plataus masto protestai — labai reti.

— O ar gali Lukašenko, nepaisydamas savo pažadų, paskelbti mobilizaciją Baltarusioje, kad palaikytų Putiną?

— Jam tai būtų itin rizikingas žingsnis, nes šiuo atveju jis taptų pernelyg priklausomas ir nuo Rusijos valdžios, ir nuo savo kariškių, o mobilizacijos nauda visiškai neakivaizdi.

— O ar akivaizdu, kad netgi be Baltarusios šis karas dėl mobilizacijos užsitęs?

— Manau, mobilizacija užtęsia karinius veiksmus. Ir dabartinė mobilizacijos banga veikiausiai nėra paskutinė. Šią prielaidą darau, nes tokie konfliktai — jeigu jau pradėjo rimtai vystytis — pasibaigia labai sunkiai. Kol Putinas vadovauja Rusijai, konfliktas nebus užbaigtas. Ir net jei Rusijos ginkluotosios pajėgos pralaimės ir bus priverstos atsitraukti — praradę dalį ar net visas nuo vasario 24-osios užgrobtas teritorijas — konfliktas nesibaigs.

Jis gali įgyti kitokias formas, nei matome dabar. Juk būna užšaldytų konfliktų, kai kariniai veiksmai nevyksta, tačiau apie jokią taiką kalbėti negalima. Pavyzdžiui, Korėjos karas oficialiai lig šiol nėra baigtas — jis sustabdytas, pasirašytas ugnies nutraukimo susitarimas, ir beveik 70 metų šios paliaubos tarnauja kaip gan trapi garantija, kad nevyktų karo veiksmai. Tačiau jokios taikos ten nėra ir nenusimato.

Nemanau, kad tokia padėtis truks 70 metų, kaip Korėjoje, tačiau neatmesčiau galimybės, kad panaši gali būti ir dabartinio konflikto Ukrainoje baigtis. Nes neišspręstas pagrindinis klausimas — konflikto šaltinis. Kol Putinas valdo Rusiją, konfliktas tęsis. Tai nereiškia, kad viskas ir toliau vyks taip pat, kaip dabar, tačiau, kad, esant Putinui, nebus stabilios taikos – esu absoliučiai tikras.

Farida Kurbangalejeva
republic.lt

* mogilizacija – (rus. naujadaras iš могила „mogila“ – kapas, ir mobilizacija.

Komentarai ()