Klasikinis Karpmano trikampis pasakoja, kad visi esame linkę blaškytis tarp trijų vaidmenų – gelbėtojo, persekiotojo ir aukos. Ir, pakliuvę nors į vieną iš šių vaidmenų, būtinai pereiname visą ratą. Alkoholiko žmona, gelbėdama jį nuo butelio, kažkuriuo momentu būtinai pateks į baudėjo – persekiotojo būseną su kočėlu rankoje; o paskui nejučia nenorom pasijus auka.

Taip ir hiperaktyvus vadovas ar vadybininkas: tai didvyriškai viską tempia pats (klasikinis gelbėtojas); tai rėkia ant visų iš eilės, mat jie neatitinka jo lūkesčių (persekiotojas); tai jis išties fiziškai ir emociškai išsenka ir jaučiasi esąs pusgyviu bendro bukumo įkaitu (auka).

Kaip išsiveržti iš šio užburto trikampio? Pradžiai reikėtų nepakliūti į gelbėtojo vaidmenį. Todėl alkoholikų žmonas visų pirma moko, kad kiekvienas žmogus yra pats savo šeimininkas ir nieko neįmanoma išgelbėti nuo priklausomybės, kol žmogus pats to nepanorės. Lygiai taip neįmanoma vietoje ko nors išmokti efektyviai dirbti.

Tai lyg ir visiškai akivaizdu – tačiau kodėl tada vadovai ir vadybininkai ir toliau taip elgiasi? Kodėl gelbėti taip įprasta ir malonu? Ogi todėl, kad vadovo asmenybė irgi susiformavo ne iš karto. Jei žmogus išaugo bent jau iki pačios vidutiniausios grandies vadybininko, tai reiškia, kad jis veikiausiai nuo pat vaikystės siekė imtis didelės atsakomybės. Ir ši psichologinė ypatybė skyrė jį nuo kitų.

Gal tėvai siejo su juo didžiulius lūkesčius; gal reikėjo aukštai laikyti šeimos pasiekimų kartelę; gal tėvas pernelyg agresyviai elgėsi su vaikais ir motina – šiaip ar taip, būsimasis vadybininkas ar verslininkas pamažėle išmoko veikti kiek aktyviau už aplinkinius. Per 15–20 charakterio formavimosi metų šis „pamažėle“ išsivysto į svarbią charakteristiką.

O psichika surėdyta atkartoti į sėkmę vedančius veiksmus, ir taip penkmetis po penkmečio toks žmogus tempia vis daugiau ir daugiau. Todėl pirmasis sėkmingo vadovo įgūdis yra delegavimo įgūdis, išmokimas pamažu nuimti nuo savęs atsakomybę. Reikia sąmoningai auginti visų pirma, savo brandžią poziciją, o paskui (na, arba lygiagrečiai – aplinkinių.

Šeši būdai suaugti

Suvokti

– tai yra, gaudyti save ir kitus kaskart, kai jus ar bendradarbius ištinka vaikiškas–tėviškas spazmas. Tuo metu būtina padaryti pauzę, pastebėti sprendimuose elgesio, komunikavimo infantilumą. Bet kokie pokyčiai prasideda nuo suvokimo.

Atspindėti

– išsakyti sau ir aplinkiniams suvokiamus ir pastebimus infantilumo ar tėviškumo pavyzdžius. Pavyzdžiui, savo treniruotėse vykdau daug psichodramatinių suaugusiojo, vaiko ir tėvo pozicijų vaidinimų: šiame pratime suaugęs dalyvis turi priimti verslo sprendimą, kai tuo tarpu jo pratimo partneriai įnirtingai konfliktuoja, kliudydami tai atlikti. Įdomu, kad jau po treniruotės šis suvokimo aparatas atsiranda dalyvių kalboje.

Pavyzdžiui, kavos pertraukėlės metu galima išgirsti, kaip vienas kolega sako kitam: „Tai aiškiai nespėsiu tos ataskaitos pateikti, išvis kažkas ne taip vyksta“, o antrasis reaguoja: „Tai kiek dabar tau metų, septyni ar jau dešimt?“ Bendrai, atspindys – tai pagarbus atgalinis ryšys, kai vienas kitam pasakome, kai pastebime nesveiką elgesį.

Planuoti

– įvesti brandų elgesį kaip veiklos kriterijų. Įdiegti jį atgalinio ryšio vertinimo formose; aiškintis kaip pageidaujamas darbinių tarpusavio santykių formatas atsispindės rodikliuose; planuoti visų mokymąsi ir vystymąsi, siekiant labiau (su)augti. Pavyzdžiui, Sberbanke emocinio intelekto vystymas yra planinga mokymų korporatyviniame universitete dalis – o juk asmeninės atsakomybės už emocijas ir jų išreiškimą suvokimas (t. y. labai brandi pozicija) yra vienas pagrindinių emocinio intelekto kriterijų.

Veikti

– visų pirma, laikytis principo „praktikuok, ką dėstai“. Jei personalo skyrius skelbia kompanijos vertybių lozungus, vadinasi, šio skyriaus darbuotojai patys privalo būti šių principų įgyvendinimo etalonais. Jeigu planuojant darbą, kaip darbo rodiklis įvedamas ir proaktyvus elgesys, vadinasi, skiriant darbuotojams premijas, turi būti nurodyta: štai čia ėmeisi iniciatyvos, ir ją įgyvendinai, ir už tai gavai štai tokią premiją.

Įveikti pasipriešinimą

– svarbu suvokti, kad šiaip sau niekas suaugti nesiruošia. Žmogus siekia egzistuoti maksimaliai tausodamas resursus – niekas nedarys to, ko gali nedaryti. Tad, pasirenkite pasipriešinimui ir priimkite jį kaip neišvengiamą proceso dalį.

Stebėti rezultatus

– banaloka čia pateikti pagrindinį valdymo kontūro elementą, tačiau jis dažnai pamirštamas, o be rezultatų stebėjimo, pagal juos sudaromo atgalinio ryšio, koregavimo, sistemos „suaugumo“ padidinti neįmanoma.

Kiekvienoje savo treniruotėje regiu labai talentingus, darbščius, trokštančius lavintis ir pasirengusius prisiimti asmeninę atsakomybę įvairių lygmenų darbuotojus. Todėl kiekviename žmoguje ir kiekvienoje kompanijoje yra visi būtini ištekliai konstruktyvioms permainoms – tokioje didelėje ir talentingoje šalyje, trokštančioje konstruktyvaus dialogo, jos jau seniai pribrendo.

Julija Burlakova
psichologė konsultantė, verslo trenerė

Autorių, kurių straipsniai publikuojami skyriuje „Nuomonės“, gali nesutapti su redakcijos nuomone.

Komentarai ()