Pinigų leidyba turėtų būti gražinta Lietuvos valstybei. O ji turėtų šiuos pinigus leisti kurdama Lietuvos infrastruktūrą. Tiesti kelius, tiltus, atstatydama kultūros paveldą, sukurdama turizmo infrastruktūrą, pramogų centrus, sveikatingumo kompleksus, elektrines ir kitus reikalingus infrastruktūros objektus. Tokiu atveju šie pinigai kurtų bendranacionalinį turtą ir nesukeltų jokios infliacijos.

„Gaunasi, kad mūsų pinigai atiduoti malonėn bankų kreditinėm operacijoms ir bankai duoda ne pinigus, o pažadus išmokėti pinigus, kurių jie neturi.“ (Irving Fisher, ekonomistas).

Infliacija kiltų tik tada, jei valstybė per daug pinigų paleistų į vartojimą, bet tai turėtų kontroliuoti Lietuvos centrinis bankas, kuris dabar yra valdomas ne Lietuvos, o Europos centrinio banko. Jei nuolat didėja turtas, tai turi ir daugėti pinigų. Įsivaizduokime tokį supaprastintą modelį. Visas valstybės turtas – vienas namas, kurio vertė 1 milijonas. Lygiai tiek rinkoje ir cirkuliuoja pinigų tai yra 1 milijonas. Dabar mes dar pastatėm keturis, tačiau pinigų masė išliko ta pati. Turim turto už penkis milijonus, o pinigų tik vieną. Taigi akivaizdu norint, kad juos kažkas nupirktų turim padidinti pinigų masę penkis kartus, priešingu atveju jų niekas negalės įsigyti. Arba jų kaina turės būti po 200.000 lt.

O jei mūsų pinigų leidimą/emisija atliks Europos centrinis bankas tai kam atiteks šis turtas? Valstybė su pinigų leidimo funkcija, turi elgtis protingai, – jų tiek išleisti, kiek reikia rinkai. Nejaugi mes negalime atsispausdinti popierėlių patys, jei sukūrėm turto, kuris padengia juos. Ar mums reikia tų popierėlių iš Europos? Daugelis sakys taip negalima reikia, kad pinigai būtų padengti auksu. Įsivaizduokit, kad aukso mes iš viso neturim... ir ką, kas keičiasi? Ar išnyko visos mūsų vertybės ir turtas: teritorija, pastatai ir pan.? Kaip vaikščiojom į darbą, taip ir vaikštom, kaip dirbom, taip dirbam, ir jei sukuriam materialinių gėrybių daugiau tai mes turtingi ir esam.

Arba kitas pavyzdys visa jūsų aukso rezervą kažkas pavogė, bet jus saugyklą užeinat kartą į tris metus. Jei jį pavogė prieš dvejus metus, o jus tą laikotarpį gyvenote ir nieko nežinojote ir kasdien toliau ėjot į darbą, kūrėte materialines vertybes, tai jūsų padarytos materialinės vertybės nuo to niekur nepradings. Bus tik dingęs auksas, ir nebus iš ko auskarų pasidaryti. Mes galim savo pinigus kitaip padengti. Pvz., kol dar atominė elektrinė veikia ant šimto litų užrašyti padengta elektros energija 200 kilovatvalandžių. Ar padengti, žemės ūkio produkcija. Jeigu mes dabar galim išleisti valstybės garantuotas obligacijas ir duodam jas bankams, gaudami paskolas, tai kodėl negalim išleisti savo pinigų , ir nereiktų mokėti tų palūkanų komerciniams bankams? Išleisti savus pinigus, ne skolų pagrindu nėra kažkokia nauja ir labai radikali naujovė. Ta patvirtino keturi Amerikos prezidentai Tomas Džefersonas, Džeimsas Medisonas, Endriu Džeksonas, Vanbiurenas ir Abramas Linkolnas. Tai buvo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje vienas iš geriausių pavyzdžių mažytė Prancūzijos pakrantėje esanti sala Gernsis. Ten buvo išleisti ne skolų pinigai, kurie buvo skirti apmokėti dideliems statybų projektams. Ir tai jau puikiausiai dirba jau 200 metų. Gernsis – tai gėlių ir daržovių šalis. Tai pats geriausias pavyzdys, kaip puikiai ir stabiliai veikia neskoliniai pinigai. Viskas prasidėjo 1815 kai reikėjo sugalvoti, kaip finansuoti naują šalies rinką, nes žmonės nebegalėjo pakelti naujų mokesčių. Vietinis pastorius pasiūlė revoliucinę idėją. Išleisti savo popierinius pinigus niekuo nepadengtus, o salos gyventojai sutiko juos naudoti prekyboje. Kad žmonės jais pasitikėtų ir plačiai paplistų, valstybė juos paskelbė,“ kaip gera priemonė mokėti mokesčiams“ Ši rinka juos tebenaudoja, nes jie neapdeda skolomis šitos salos valstybės gyventojų.

Tuos du milijardus, kur dabar skirsim bankų palūkanom (valstybės skola komerciniams bankams 20 milijardų tuoj bus) įsivaizduokit būtume išskyrę socialinėms reikmėms. Dabar tie keli milijardai pereis bankams ir vėl reiks didinti mokesčius. Panagrinėkime kodėl kyla krizės, kai egzistuoja dalinio rezervo bankinė sistema. Jei vyksta nuolatinis skolinimasis, kiekvienais metais mums reikia didinti pinigų masę, tam, kad jų pakaktų palūkanoms apmokėti. Tačiau kuo daugiau kartų bankai perskolina neegzistuojančių pinigų, tuo labiau auga mūsų skolos (arba kuo daugiau išleidžia pinigų, tuo vis didėja palūkanų kiekis (kurio realiai niekas nesukuria) gaunasi, kad iš rinkos reikia išimti vis didesnę pinigų masę, kuri vėl yra mums paskolinama. Labai nevarginsiu pasakysiu tik tiek, kad skola dėl palūkanų visą laiką auga greičiau, negu paskolintų pinigų kiekis. Ir būtent dėl to įvyksta krizės, nedarbas, bankrotai, ne dėlto, kad žmonės blogai dirbo, o dėl defektuoto ydingo ekonomikos modelio. Visos krizės, nedarbas yra sąlygotos aukščiau aprašytos sistemos. Nes kiekvienais metais reikia sukurti vis daugiau paskolų tam, kad būtų galima sumokėti senąsias su palūkanomis. Ir tik atidėjimas laike neleidžia sistemai sugriūti iš karto. Bet ekonomika negali augti logaritmine kreive nes jei pvz. vienais metais augimas buvo 7%, tai kitais metais jau turim 107% ir nuo jų skaičiuosim 7% grafiškai gautume logaritminę kreivę.

Citata: "Tas kas galvoja, kad ekonomikoje galimas logaritminis augimas yra beprotis arba ekonomistas" (Kenneth Boulding ekonomistas).

Tai kaip spręsti šią problemą?

Konkretus veiksmų planas:

1. Bankinėje sistemoje

• a) panaikinti dalinio 4% rezervo sistemą ir pereiti prie 100% rezervo.
• b) bankų palūkanas sumažinti iki Azijos tigrų didžio 0,25% arba iš viso prilyginti 0%.
• c) bankai turi gauti pajamas ne už lupikavimą, o už darbą. Kaip Japonijoje už pavedimus, už pinigų saugojimą, ir patys vaikščioti į įmones ir siūlydami įvairius investicinius projektus ir pretenduoti tik į įmonės pelno dalį, jokių palūkanų, jokio turto užstatymo.

Tuomet jie tikrai bus suinteresuoti įmonės klestėjimu, o ne įmonės bankrotu. Bankas mąsto panašiai taip: "Kas tas paskolos grąžinimas, daug naudingiau perimti dešimt kartų didesnės vertės įmonę. Kuri jau yra tikras turtas, o ne popierinis pinigėlis. Ir ačiū Dievui, kad vargana įmonė negali grąžinti paskolos, ta proga paimsim turtą ir tik praturtėsim."

2. Energetinėje sistemoje.

Kontroliuoti energetinių monopolijų kainas kaip Amerikoje, nes šios prekės nėra rinkos prekės.

Pasiaiškinkime kas yra rinkos prekė paimkim vadovėlį ir pažiūrėkim jos savybes.

• a) Vieną prekę galime pakeisti kitos rūšies preke (jei pabrango makaronai galim garnyrui pirkti bulves);
• b) Prekė gali turėti įvairias savybes (neįperkam „Mersedeso“, tiek to, važinėsim su „Škoda“);
• c) Rinkos prekę galim sukaupti, sandėliuoti (jei bulvės žiemą brangios tiek to prisipirksime jų vasarą);

Taigi akivaizdu elektra nėra rinkos prekė. Mes negalim jos niekuo pakeisti, pasirinkti prastesnės kokybės, sandėliuoti. Amerikoje norint pakeisti elektros kainą nors vienu procentu reikia senato sutikimo. O pas mus, kai mes turime savo atominę elektrinę, elektra dvigubai brangesnė negu Briuselyje. Aišku kai mokslininkai atras kaip pardavinėti elektrą lagaminuose, įgaus pirmuosius rinkos prekės požymius.

3. Valdymo sistemoje

Du labai paprasti dalykai:

a) Jokia sistema gamtoje negali egzistuoti, jei nėra atgalinio ryšio tarp jos veiklos rezultatų ir jos pačios gyvenimo kokybės. Įsivaizduokit jus automobilio vairuotojas. Vairuojate automobilį, jus nuolat turite įvertinti greitį, kelio, dangą, einančius praeivius per gatvę. Priešingu atveju jus galite ir automobilį sudaužyti ir pats žūti ir praeivius sužaloti. Bet egzistuoja grįžtamasis ryšis, jus puikiai žinote sužalojęs žmones sėsite į kalėjimą, ar nukentėsite finansiškai. O kas atsitiktų, jei nebūtų jokios jūsų atsakomybės už jūsų sukeltas pasekmes. Aišku dalis žmonių vairuotų atsakingai, o kitą dalis? O jeigu tu stovi už valstybės vairo ir žinai, kad už nieką nesi atsakingas?

Taip yra ir Lietuvoje. Valdžia niekada neprisiima atsakomybės už tai ką jie daro. Taip neturėtų būti.(Tomas Maliauka)

Taip ir mūsų valstybėje kiekvieno valdininko darbo kokybę reikia susieti su jo atlyginimu ir atsakomybe už gautą rezultatą. Kaip tą padaryti labai paprastai. (kas yra visose privačiose įmonėse, jų darbą reitinguoja rinka). Bet kuris darbuotojas parodęs blogus rezultatus rizikuoja būti atleistas, o valdininkas kuo rizikuoja? Net ir apsivogęs greičiausiai iš balos išlips sausas, jau nekalbant apie darbo kokybę.

Valdininko darbo kokybės įvertinimas. Sukurti elektroninę darbo kokybės įvertinimo sistemą. Po apsilankymo valdiškoje įstaigoje, įvedęs savo asmens kodą prisijungimui įvertinate balais valdininko atlikto darbo kokybę.

b) Antras dalykas – valdininkas kiekvieną dieną rašo trumpą ataskaitą ką nuveikė ir ataskaitos skelbiamos viešai.

Toliau visi valdininkai gauna bazinį atlygį, o toliau pagal jo darbo rezultatus pritaikom koeficientą. Metų pabaigoje įvertinam:

• 1. Kiek pakilo gimstamumas.
• 2. Kiek sumažėjo mirtingumas.
• 3. Koks ūkio augimas.
• 4. Kiek sumažėjo kainos ir pagerėjo mūsų pragyvenimo lygis.
• 5. Kiek pagerėjo gyventojų sveikata.
• 6. Kiek sumažėjo alkoholio ir narkotikų vartojimas.
• 7. Kiek sumažėjo nusikalstamumas.

Jei rezultatai geri, paliekam vadžioje ir išmokam premijas, jei ne – atleidžiam iš pareigų. Kai privatininkas atlieka valstybinį užsakymą jis dalyvauja konkurse, siūlo žemiausią kaina ir geriausią kokybę ir stengiasi atlikti užsakymą laiku.

Valdininkas atėjęs į darbą irgi kasdien atlieka valstybinį užsakymą, tik jo darbo kokybės kontrolės mechanizmų nėra, tai ir rezultatai atitinkami patys matot. Japonijoje norint atidaryti parduotuvę reikia vienos dienos, o Lietuvoje?

Reziumuojant yra keturi svarbiausi dalykai:

• 1. Bankų dalinio rezervo ir palūkanų už paskolas panaikinimas ir perėjimas prie investicinio modelio.
• 2. Pinigų kūrimo funkcija grąžinti valstybei.
• 3. Monopolijų kainų kontrolė.
• 4. Grįžtamasis ryšis valdymo sistemoje.

Galime nesigilinti į šiuos klausimus ir nebandyti nieko suprasti, bet tada mums nutiks, kaip atsitiko Amerikos prezidentui Vudro Vilsonui.

Vudro Vilsonas 1913 pasirašė aktą apie federalinį rezervą`:“Aš pats nelaimingiausias žmogus, nesuprasdamas ką darau, aš sugrioviau savo šalį. Galingiausia industrinė valstybė yra skolų vergijoje. Nacionalinis augimas yra kelių žmonių rankose. Mes tapome beteise ir pavaldžia vyriausybe civilizuotame pasaulyje. Mes nesame valdžia, išrinkta liaudies valia, mes nesame jos valios reiškėjai. Mes esame valdžia, kuri pavaldi keletui žmonių.“ (Woodrow Wilson, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas 1913-1921)

"Lupikavimas sugalvotas netiesos ir gimęs apgaulėje. Bankams priklauso visas pasaulis. Atsiimkime pasaulį atgal iš bankų savininkų rankų, bet jei neatimsime jiems teisės plunksnos brūkštelėjimu kurti pinigus tai jie pasaulį išpirks iš mūsų atgal į savo rankas. Paimkit iš jų šitą teisę ir visi didieji turtai, kaip mat išnyks ir pasaulis taps laimingesnis. Bet jei ir toliau norite būti bankų vergais ir patys apmokėti savo vergiją, tai palikit bankininkams teisę ir toliau kurti pinigus.“ (Sir Josiah Stamp, Anglijos banko direktorius 1928-1941. Savo metu antras turtingiausias Anglijoje žmogus.)

„Jei valdžia finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai valstybę valdo ne valdžia, o bankininkai. Ranka kuri duoda visada yra aukščiau tos rankos, kuri ima. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi nei patriotizmo, nei sąžinės, jų vienintelis tikslas – pasipelnymas.“ (Napaleonas Bonopartas).

Miltono Fridmano monetarinės reformos principai

I reikalauti, kad pinigus leistų tik valstybė (išimtinai)

• tai kartu draustų privačių pinigų kūrimą
• tai kartu draustų dalinę rezervinę bankininkystę
• tai reikalauja pilnos rezervų bankininkystės
• tai implikuoja išėjimą iš tarptautinių bankų su kreditų / rezervus kuriančia institucija (tokia kaip IMF SDRs)

II tokiais kiekiais, kad būtų stabilizuotas bendras kainos lygis

• tai leistų išvengti infliacijos ir defliacijos, kas taptų sąlyga stabiliam ir sveikam ekonominiam augimui kaip vyriausybės politikai,
• tai leistų atsisakyti vieningo ‚commodity‘ standarto (pvz. Aukso) taip, kaip kad nėra vieno tokio vieningo standarto prieinamo tuo pačiu metu kaip ir visos gėrybės bendrai
• tai implikuoja stabilų santykį arba taisyklę tarp pinigų kiekio ir gėrybių
• tai gali implikuoti karo meto išimtį
• tai implikuoja vyriausybinę politiką
• tai implikuoja vyriausybės politiką dėl didelių perdėto judėjimo keitimo kursuose

III be būtinos skolos privatiems asmenims

• tai implikuoja nacionalinės skolos išmokėjimą (nebūtinai vyriausybės vidaus skola)
• tai implikuoja pilno rezervo bankininkystę
• tai implikuoja tai, kad vyriausybė perima visų pinigų emisiją

IV kad visas skolinimas būtų atliekamas tik privačių juridinių asmenų, išimtinai

• tai implikuoja visokio vyriausybės skolinimo draudimą
• tai implikuoja draudimą lupikiškas palūkanų, kurios nurungia arba užkerta pelningas paskolas ir sukuria kliūtis saugiam nuosavybės turėjimui

V apsaugojimas privačios nuosavybės plataus paplitimo

• tai implikuoja saugų (nuolatinį) ir kuklų privačios nuosavybės turėjimą visų klasių žmonėms
• tai implikuoja nuosavybės mokesčio netaikymą ir bankroto išvengimą
• tai implikuoja, kad galios kurti pinigus valstybė neturi deleguoti privatiems asmenims dėl jų asmeninio pelno , nes tai sukurs dideles nuosavybės koncentracijas
• tai implikuoja, kad teisė į privačią nuosavybę yra subordinuota su bendro naudojimo teise, kur bendrijos ekonominio dominavimo pavojus yra per didelis, kad būtų paliktas privačiose rankose.

Darius Baublys

dariusbaublys@gmail.com
Tekstą redagavo ir papildė:
Tomas Maliauka, tomas.maliauka@gmail.com
Teksta dalinai maketavo: Tomas.Girdzijauskas@gmail.com