Mūsų šalyje gero tono ženklas yra aimanuoti, skųstis gyvenimu ir keiksnoti viską Lietuvoje. Aimanuoja visi: policininkai ir profesoriai, šiukšlių rinkėjai ir europarlamentarai, socialinių išmokų išlaikytiniai ir gaunantieji dividendus už akcijų paketus… Kiek tas visuotinis aimanavimas rodo iš tiesų tokį jau katastrofišką būvį, tai kitas klausimas. Bet ligą, sako, galima įsikalbėti.

Šį pavasarį Vilniuje vykusiame verslininkams skirtame seminare apie verslo galimybes Norvegijoje finansų ir verslo ekspertas Kolbjornas Midttunas šitaip piešė norvegų būdą: „Norvegai skundžiasi absoliučiai viskuo: nuo mokesčio už dujas iki brangaus alkoholio. Ir tai nepaisant to fakto, kad kalbama apie vieną turtingiausių šalių pasaulyje. Pagal JT Žmogiškojo išsivystymo indeksą (Human Development Index) sąraše ji yra pirmoji, ir tai juos visąlaik stebina. Tai rodo vidutinio norvego tikrąsias spalvas. Jis yra išpaikintas ir išlepęs.“ Lietuva HDI sąraše yra 44-oje vietoje. Daug ar mažai, bet žemiau mūsų yra 125 pasaulio valstybės. Ir turbūt Lietuvos reitingą kelia tie, kas dirba, o ne aimanuoja.

Įmonę įkūrė netyčia, bet sėkmingai

Ginto Mocevičiaus firma „Ginalas“, įsikūrusi Kazlų Rūdoje, jau 18 metų visoje Lietuvoje prekiauja aukščiausios kokybės darbo įrankiais ir mechanizmais, skirtais miškui, parkui, daržui, namams, sodui. Per tą laiką daug verslininkų bankrutavo, o „Ginalas“ įsitvirtino ir palengva, bet nuolat augo. Verslas prasidėjo „iš nieko“, be valstybės turto nomenklatūrinio paveldėjimo ar investicinių čekių susišlavimo, kaip kad radosi ne vienas biznis ankstyvaisiais nepriklausomybės metais.

Firmos steigėjas Gintas Mocevičius tada negalvojo apie privatų verslą. Jis buvo miškininkas, dirbo miško apsaugos ir kultūrų inžinieriumi Kazlų Rūdos urėdijoje (tada miškų ūkyje). Tuomet atsirado viliojanti galimybė padirbėti Vokietijoje – su brigada kirsti mišką. Jau buvo susitarta, G. Mocevičius nuvyko į Žemutinę Saksoniją prie Hanoverio visų klausimų išsiaiškinti su partneriu Karlu Zapfu. Bet pasirodė, kad lietuviai negali gauti darbo vizų, nes nėra tarpvalstybinių sutarčių; gal kas išeitų per mokymų liniją, bet tai labai painu. Karlas lyg rimtai, lyg juokais pasiūlė Gintui vietoj to prekiauti Lietuvoje STIHL motoriniais pjūklais, šis juokais sutiko. Bet kitądien jau nebe juokais Gintą pakvietė važiuoti į „Andreas Stihl AG& Co.“ įmonę, kurioje dirbo Karlo draugas, ir aptarti STIHL atstovavimo Lietuvoje reikalų. Trauktis neliko kur.

G. Mocevičius iki tol neturėjo tiesioginių reikalų su technika, todėl grįžęs namo susirūpinęs įniko į STIHL katalogus. Tačiau netrukus gavo žinią, kad žadama išrūpinti leidimą dirbti Vokietijoje per mūsų ambasadą (tuomet ambasadorius buvo miškininkas prof. V. Antanaitis) ir reikėtų nupirkti vieną kitą pjūklą darbininkams. Tik nieko neišėjo ir šį kartą; pjūklų neprireikė, teko juos šiaip parduoti. O iš „Andreas Stihl AG“ pasiteiravo, kaip sekasi atstovui Lietuvoje. Ir G. Mocevičius, įpratęs laikytis žodžio, metė abejones: 1993 m. vasario mėn. išėjo iš darbo urėdijoje ir kovo 3 d. įregistravo savo individualiąją įmonę.

Vargo, bet augo

Anot G. Mocevičiaus, „pradėjom nuo nulio tiek finansų, tiek žinių, tiek rinkos prasme“. Pradinio kapitalo viso labo buvo 500 markių, analogiškų produktų rinka jau buvo užimta, jokios patirties. Pradėjo trise: G. Mocevičius su iki šiol sykiu dirbančiais draugais Antanu Martinaičiu bei Eduardu Derenka, kuris atsinešė labai vertingų techninių žinių (iki tol dirbo Žemės ūkio akademijoje (dab. universitete), jo sritis buvo motoriniai pjūklai ir mokymas jais dirbti miške).

Labai sunkūs buvo pirmieji 5–7 metai, tačiau „Ginalas“ stengėsi kiek išgali investuoti į savo veiklą. Plėtėsi partnerių ratas: 1996 m. prisijungė „Andreas Stihl AG&Co.“ grupės įmonė „Viking GmbH“ – sodo priežiūros įrenginių gamintoja Austrijoje, 1998 m. – senas tradicijas turinti suomių aukščiausios kokybės įrankių „Fiskars“ gamintoja, vėliau pasirodė japonų „Makita“ įrankiai ir dar vienos kitos firmos išskirtiniai gaminiai.

„Ginalas“ platina tik aukščiausios klasės, plačiai pripažinimą pelniusių prekių ženklų produktus, nors Lietuvos vartotojas tik palaipsniui išmoko juos įvertinti ir priimti kokybei adekvačią nemažą kainą. G. Mocevičius juokiasi prisiminęs, kaip kastuvo atėjęs žmogus nesuprasdavo, kodėl „Fiskars“ gaminys kainuoja 100 Lt. „Tai ką, gal jis pats kasa?“ – klausdavo. Nusipirkęs kinišką ar kitokį panašų, po to dar vieną, trečiąsyk jau rinksis „Fiskars“. Dabar tokios paskirties „Fiskars“ gaminiai užima 80 proc. rinkos tarp „brendinių“ produktų (žinoma, pigių ir prastų rinkoje yra labai daug).

Kita vertus, būdavo ir nesiskaitančių su pinigais žmonių: reikia žoliapjovės – duok brangią, nesvarbu kokią, jei bus negera, nusipirksiu kitą. O pastaraisiais metais žmonės jau nesišvaisto, labai renkasi, ką geriausio už turimą sumą gali įsigyti: krizė išmokė skaičiuoti pinigus.

Tačiau „Ginalas“ labai skaudžiai krizės nepajuto. G. Mocevičius įsitikinęs, kad aukštos kokybės produktai atsparesni tokiems „pakratymams“. Dabar firma turi 3 000 kv. m ploto sandėlius, 500 kv. m administracinį pastatą ir dar 600 kv. m ketina pristatyti per šiuos metus. Firma įsikūrusi Kazlų Rūdos pakraštyje, tarp miškų, žmonės džiaugiasi tyru oru, ramybe ir niekur nesiruošia iš čia keltis.

Šiuo metu firmoje dirba 41 darbuotojas. Čia, centre, sutelkta visa logistika, vadyba, planavimas, o prekiauja ir paslaugas teikia pagal sutartis kita struktūra – apie 200 platinimo įmonių (atstovų) įvairiuose regionuose. Jos veikia savarankiškai.

„Ginalo“ atrama – žmonės

Norvegų ekspertas, gerai susipažinęs su posovietinių šalių ypatumais, sakė, jog Lietuva, ir ne tik ji, nepasiekė tokios ekonomikos pažangos, kokią pasiekti objektyviai galėjo. Tarp priežasčių minėjo vieną, gal ne paskutinę: žlugus sovietinei sistemai, laisvę pajutęs privatus verslas buvo pernelyg godus ir socialiai neatsakingas. Mokesčių nemokėjimas skurdina ir silpnina šalį, dėl finansų stokos valstybė negali atlikti visų jai priklausančių funkcijų. Kita vertus, nesąžiningai menkas darbo apmokėjimas kelią žmonių nusivylimą ir galiausiai paskatina masinę emigraciją.

Šiuo atžvilgiu G. Mocevičiaus firma galėtų būti pavyzdinė. Darbuotojų kaitos čia nėra: kas atėjo dirbti, nė vienas neišėjo kitur geresnės duonos ieškoti, nė vienas nepatraukė į užsienius. Uždarbiai „Ginale“ tikrai geri. Bet ne vien duona žmogus gyvas: kolektyve geras psichologinis klimatas, G. Mocevičius moka sutarti su žmonėmis ir patenkintas savo darnia, darbinga komanda. Beje, ji surinkta įžvalgiai: beveik visi čia yra iš vietinės aplinkos, gyvenantys Kazlų Rūdoje, bemaž visi G. Mocevičiaus draugai, pažįstami ar bent jau tėvus jis pažinojęs.

„Ginalo“ sėkmės priežastis dar ir ta, kad visi darbuotojai yra savo srities profesionalai. Šiuo metu nemažai atkutusių įmonių ieško kvalifikuotų specialistų – ir neranda. O „Ginale“ kvalifikacija įgyjama ir tobulinama čia pat. Darbuotojams kasmet rengiami mokymai pardavimo organizavimo, verslo kultūros, produktų struktūros ir kitais klausimais, siekiama eiti į koją su naujovėmis ir aktualijomis.

Firma turi ir savą darbuotojų skatinimo bei motyvavimo strategiją. Antai nemaža dalis jų „Ginale“ dirba jau 10 metų ar ilgiau. Šie žmonės tampa lyg ir firmos „pensininkais“ – jiems firmos sąskaita pradedamas kaupti pensijos priedas. Be to, beveik trečdaliui darbuotojų kasmet surengiama poilsinė kelionė, paprastai į kurią nors pietų šalį. Išvyka dovanojama ir dešimčiai geriausių rezultatų pasiekusių atstovų. Tai premija už gerą darbą. Šitaip aplankytas Egiptas, Turkija, Maljorka, Kreta, šiemet 12 darbuotojų firmos sąskaita keliaus į Graikijos Rodo salą (tik šeimos nariai už kelionę moka patys).

Vadovo aistros

Tokią premijavimo formą – ne pinigais, o kelionėmis – be abejo, sumanė pats firmos vadovas, gamtos ir kelionių entuziastas. Daugumos miškininkų didžiausias pomėgis – medžioklė; G. Mocevičius irgi medžiotojas nuo 1986 m., bet medžioklėse tebuvo kokius 5 kartus ir nelabai į šį sportą įsitraukė. Kas kita – žūklė. Kolektyve žvejų yra apie dešimt; su jais kartu jau ne vieneri metai apie Jonines vis važiuoja žvejoti į Norvegiją, bet neniekina ir savų Lietuvos vandenų. Didžiausias laimikis – 20 kg svėręs jūros otas, plokščia žuvis su abiem akimis dešiniame šone.

O kiek pasaulio šalių yra apkeliavęs, sunkiai pats suskaičiuoja: nuo Norvegijos iki Australijos ir Pietų Afrikos. Paprastai keliauja kartu trys draugai su šeimomis. Tradiciškai kelionė prasideda antrą Kalėdų dieną ir tęsiasi mėnesį, ir taip jau aštuoneri metai. Netraukia miestai, kurortai, na, nebent įdomios istorinės vietovės, o kur kas labiau nacionaliniai parkai, savita gamta. Tai gal ir yra svarbiausia vilionė keliauti. Įsiminė kelionės po vidurinės Afrikos šalis Tanzaniją, Keniją, Ugandą, jų nepaprastai graži, įspūdinga gamta. Mažiau įdomi pasirodė Pietų Afrika – ji irgi graži, bet jau labiau civilizuota; daug kas, anot G. Mocevičiaus, maždaug kaip pas mus, tik žmonės tamsūs. O štai Madagaskaras nepaprastas, unikalus savo gamta, saloje 70 % gyvūnų ir augalų yra endeminiai, randami tik čia.

P. Mocevičius pats stebisi, kaipgi čia iki šiol nebuvęs Kinijoje. Tiesa, Honkongą aplankęs – tai savaip įdomi šalis savo aukšta civilizacija, bet viskas suspausta, masė žmonių, gaudesys ima slėgti. O į Kiniją planuoja kelionę šiemet rugpjūčio mėnesį; norėtų apskristi visą nuo vieno kampo iki kito, visur pabūti, pamatyti, kaip atrodo uolos, tarpekliai ir medžiai, taip įspūdingai pavaizduoti senųjų teptuko meistrų…

Taigi šiam žmogui lyg ir nerūpi pinigus krauti. Sėkmingai veikiantis verslas teikia pasitenkinimą, o tikrą atgaivą širdžiai – gamta.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Gal kas galėtų pasakyti? . . . . . 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  J. Marcinkevičius. Šią naktį . . . . 10
• Ta akimirka žavinga
  Dubravos meška . . . . 11
• Miškas ir mes
  I. Požėlienė. Miškasodis prie rekordinio užrašo . . . . 12
  Z. Bitvisnkaitė. Tarptautinis miškasodis . . . . 14
  Pasodintas Radvilų ąžuolynas . . . . 16
• Politikos varpinė
  J. Urbanavičius. Mišką reikia prižiūrėti . . . . 20
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Natūralioji higiena . . . . 24
  N. Petrošiūtė. Olandija . . . . 27
• Savas miškas
  Z. Bitvinskaitė. Kad sėkmingai augtų . . . . 32
• Baldai ir interjeras
  J. Bačelienė. „Ikea“. Kas ji yra? . . . . 36
• Pažintis
  A. Patašius. Netipiškas darbdavys Lietuvoje . . . . 38
• Resta 2011
  R. Liškauskaitė. Šiųmetinė statybos paroda . . . . 42
• Medis ir verslas
  A. Patašius. Kuo galėtų šildyti dirvonai? . . . . 44
  L. Juodvalkienė. Mažos įmonės privalumai . . . . 46
  V. Ilonis. Gyvas stogas . . . . 48
• Technika
  Ū. Staselka. XXI amžiaus traktorius . . . . 56
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Stirniną išgelbėjo gegutė . . . . 58
• Pirma buvo žodis
  A. Aksamatauskaitė. Medelio gyvenimo istorija . . . . 60
• Knygų lentyna
  Vabalai . . . . 62
• Mūsų žosmė
  Žieduotą gegužę . . . . 62
• Medis ir aplinka
  E. Stanulionienė. Aukštadvario miškų glėbyje . . . . 63
  Visi nori sodinti . . . . 66
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Žinoma, beržas . . . . 68
• Miško pavilioti
  A. Dačkevičius. Į Žarėnus miškais... . . . . 70
• Iš raudonosios knygos
  Beržas keružis . . . . 73
• Jaunuolynas
  Rinksiuosi miškininko profesiją . . . . 74
  Pašušvio ąžuoliukai . . . . 76
• Mano medis
  Degutienė: pasodinti medžiai – laiškas ateities kartoms . . . 78
• Juokai
  MIŠKAI / 2011 gegužė Suburbanitai . . . . 79

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Algimantas Patašius

Komentarai (0)