Televizija Lietuvoje: nuo modernėjimo iki diskusijų apie pasitraukimą (11)
Vos prieš mėnesį pasklidus žiniai apie tai, kad „Lietuvos Ryto“ TV pirmasis iš komercinių kanalų Lietuvoje pradėjo transliuoti žinių laidą plačiaekraniu 16:9 formatu, šiandien kyla diskusijos – ar mums išvis reikalingas nacionalinis transliuotojas. Juk komercinės televizijos Lietuvos žiūrovams gali pasiūlyti kur kas daugiau.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žurnalistas ir naujienų portalo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas kelia klausimą – Ar mums reikalingas visuomeninis transliuotojas? Kokio visuomeninio transliuotojo reikia Lietuvai?
Daug kartų keltas šis klausimas ir dažniausiai – kritiškai. Piktinamasi tuo, kokį visuomeninį transliuotoją turime šiandien, prisimenama – koks jis buvo anksčiau. Būta siūlymų ir apskritai atsisakyti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT), surengiant konkursą ir norimas laidas užsakant komerciniuose kanaluose.
Pastarųjų atstovai tvirtino, kad daug ką sugebėtų padaryti kokybiškiau ir pigiau. Tarsi visuomeninis transliuotojas tėra specifinio turinio laidų konvejeris. Svarbu, kad tam tikrą pagamintų laidų skaičių galima būtų pavadinti kultūrinėmis, tam tikrą – visuomeninėmis – ir viskas gerai.
Einant tokiu vertinimo keliu, galima prieiti prie absurdiškos išvados, jog jei laida gali pritraukti didelę žiūrovų ar klausytojų auditoriją, ji tinka komerciniam transliuotojui, jei tėra mažai kam įdomi – tai jau visuomeninio transliuotojo misijos dalis. Tad reikėtų pirmiau suprasti, kas mums yra nacionalinis transliuotojas, kokį jį mes norime matyti savo ekranuose.
Kuriant laidas visuomeniniame transliuotojuje, vadovaujamasi kiek kitais kriterijais, nei komerciniuose kanaluose. Laidos turi būti vertinamos ne pagal tai, kokią reklamos teikėjams reikiamą auditorijos dalį pritraukė, bet, kiek atitinka įvairių visuomenės grupių poreikius, atlieka ugdomąją, šviečiamąją funkciją. Visuomeninio transliuotojo vertinimo kriterijai kur kas subtilesni nei komerciniame kanale.
Jei komerciniai transliuotojai daugiausia kalbasi su reklamos teikėjais ir vadovaujasi nuostata, kad svarbiausia atrasti reikiamų svertų auditorijai pritraukti ir jai valdyti, tai visuomeninio transliuotojo prievolė – išlaikyti atvirumą ir dialogą su žiūrovais, kartu ieškant optimalaus laidų tinklelio.
Esminis skirtumas tarp visuomeninio transliuotojo ir kitų žiniasklaidos priemonių turėtų prasidėti nuo jų valdymo ir finansavimo specifikos. Visuomeninis transliuotojas yra visos tautos nuosavybė ir įrankis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai nėra našta, kaip bando įtikinti konkurentai iš komercinių kanalų, bet svarbus demokratijos deguonies šaltinis, svarbi viešoji gėrybė.
Tiesa, tam, kad tas įrankis būtų veiksmingas, labai svarbu užtikrinti išmintingą ir skaidrų visuomenės dalyvavimo visuomeninio transliuotojo valdyme mechanizmą. Šiuo metu tai yra LRT taryba. Neretai ji sulaukia kritikos, kyla iniciatyvų keisti jos formavimo tvarką ar veiklos pobūdį. Galbūt permainos šioje srityje iš tiesų reikalingos, tačiau svarbiausia, jog bet kuri pataisa būtų skirta skaidrumo ir visuomenės dalyvavimo, o ne politinių institucijų įtakos didinimui.
Tą patį galima pasakyti ir apie finansavimą. Šiandien svarbiausiu visuomeninio transliuotojo lėšų šaltiniu yra Seimo skiriami pinigai. Jau pripratome prie nuolatinių diskusijų, kiek lėšų turi būti skirta. Taip pat ir prie politinio šantažo, jog visuomeninis transliuotojas turi atitikti politikų lūkesčius, kitaip finansavimas mažės. Deja, bet tokia situacija reiškia tik tai, kad realiai turime ne visuomeninį transliuotoją, bet nuo politikų įgeidžių priklausomą žiniasklaidos priemonę. Ir tai gali reikšti, kad pastaroji televizija yra pasmerkta judėti ton pusėn, į kurią pūsteli politikų sukeltas gūsis.
Iš paties visuomeninio transliuotojo kilo iniciatyva kelti klausimą apie ateities LRT. Visi esame raginami išsakyti savo vizijas, kurias žadama išanalizuoti ir apibendrinti. Svarbi iniciatyva, kurios ilgą laiką gerokai trūko. Galbūt tai reiškia, kad nacionalinis transliuotojas žengs svarbesnį žingsnį, siekdamas atsiriboti nuo lėšų skirstytojų ir stengsis praplėsti savo auditorijos gretas.
