2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Religija ir logika

: Dievo sąvoka man nieko nereiškia. Aš nežinau egzistuoja jis ar ne. Dėl šios priežasties aš juo netikiu, nes jis tolygu nežinomybei ir kodėl turiu tikėti tuo, ko aš nežinau? Nepriimu nei tavo, nei kieno nors kito fantazijų, asmeninių interpretacijų, nes jos subjektyvios, jos nurodo Dievo specifikacijas - nors ir kaip įmantriai toji fantazija skambėtų, ji yra tolygi kiekvienai buvusiai ar esančiai religijai. P.S. Aš taipogi neturiu diplomo nei iš fizikos, nei iš terminologijos, bet apie ką kalba eina suprantu. Tu trauki informaciją iš velniai žino kokių šaltinių, kurie pateikia neteisingą informaciją, po to teisiniesi, kad nežinai, ką tas ar anas terminas reiškia, nors tauški apie juos be perstojo. P.P.S. Jei dar kartą atsakysi man, be jokio objektyvaus pagrindo, galėsi kalbėti apie savo Dievo supratimą vienas su savim... Jaučiu lyg be reikalo aušinu burną...

Išeitu, kad visi kažkuo tikime? Gal žodį tikime, derėtu pakeisti žodžiu manome, dar tiksliau- mąstome, nes tikėjime dogmomis- mąstymo NĖRA, jomis tiesiog TIKIMA. Pavyzdžiui, aš irgi tikiu bangų teorija, nes ji paaiškina daugelį reiškinių, priskiriamų "kitiems matavimams", taigi, jei judame po "big bang'o" įgytu greičiu, tai mes tiesiog stovime ant bangos, ir visa mus supanti ,materija yra to rezultatas. Ir šviesos greičio nepasiekiamumas- taip pat. Gali būti, kad esame dėl kažkokių priežasčių sprogusios juodosios skylės rezultatas, bet čia pamąstymui, o ne tikėjimui. Mano manymu, (dabar užjuoksite), yra galimybė, kad garbinami ateiviai, aplankę žemę prieš 2000 metų. Šios hipotezės negalima atmesti lygiai taip pat, kaip ir kitų, bet ji nors kiek įtikimesnė. Kas liečia žmogaus anatomiją ir "sielos buvimą", tai psichologija visai neblogai paaiškina šį reiškinį. Gal tai ir yra pagrindinis religijų ramstis, tačiau negalima atmesti ir viso to priežasties, kaip kitų civilizacijų buvusio vizito. Žinant kosminius atstumus ir sunkumus, jiems įveikti, nemanau, kad galime tikėtis greitai juos vėl pamatyti. Nors ir gaila, bet dar ilgokai teks taikstytis su panašiomis smegenų plovimo manipuliacijomis. http://viduje.puikiai.lt/sirius2011/ http://viduje.puikiai.lt/sirius2011/?x=3 Net ir be kitų civilizacijų įsikišimo žmonės sugeba prisigalvoti šimtus dievų, tik tam, kad pateisintu savo egzistenciją ir pabėgtu nuo skaudžios realybės, kuri garantuoja visišką išnykimą po mirties. Tik begalinis noras gyventi amžinai, verčia nors ir apsimestinai patikėti visokiais absurdais. O veikiausiai tai mirties baimė, verčianti nors ir apsimestiniu tikėjimu, patekti į tų "išrinktųjų" pusę, priedo "tapti geresniu už likusius". Psichologijoje tai labai suprantamai išaiškinama, kaip būdai nuslėpti savo nepilnavertiškumo kompleksus. Dar vienas būdas, gal pats bjauriausias, tai kenkti netikintiems ir manyti, kad už pinigus dievai tą atleis. Šis dalykas gana populiarus Lietuvoje, taigi, ponai, dvasininkai, gal jau laikas paauklėti savo "aveles", tapusias plėšrūnais, kad pirma turi eiti žmonių moralė, o tik po to visa kita.

Ačiū už nuorodas, nuotaiką praskaidrino, dar nebuvau tokių užėjęs. Tačiau jei tokie reiškiniai vyksta, reiškia, kad yra žmonių, kuriems jie reikalingi. Mano įsitikinimas dėl ateistų it teistų - negi sunku vieni kitiems atleisti kito silpnybes. Kiekvienas turi teisę galvoti ir gyventi pagal savo įsitikinimus, kiek tai netrukdo kitiems. Telydi ateistus ir teistus taika ir ramybė.

Straipsnis, kaip asmeninio požiūrio išdėstymas, nėra blogas, bet nesutinku su tuo, ką autorius nurašo religijai - absoliutinimu. nei tėvų, nei vaiko - ji kolektyvinė, o atsakomybė už ją gaunama kaip "komplekto" dalis kartu su kūnu, krauju, privilegija valdyti žemę, vandenis ir viską, kas juose gyvena. Tris vaikus turintys tėvai nėra triskart nuodėmingesni už turinčius vieną, bet yra triskart labiau atsakingi už savo atžalų auklėjimą "dorai" ir taip prisidėti prie Adomo ir Ievos klaidos išpirkimo, kaip tą numato konkrečios konfesijos tradicija. Kas yra krikšto iniciatorius - tėvai ar jau subrendęs asmuo, - priklauso taip pat nuo konfesijos, nes jose pats krikštas suvokiamas skirtingai. RKB krikštas įpareigoja tėvus, o bręstančio žmogaus laipsniškas įvedimas į Bažnyčią išskaidytas per Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo, Santuokos sakramentus. Tad pagal RKB ideologiją pats krikštas ir "padori" gyvensena dar negarantuoja Išganymo, jei subrendusi asmenybė pasirenka "paklydusios avelės" kelią turėdama laisvą pasirinkimą, galimybes ir pilną "informaciją". Tolesni sakramentai simbolizuoja asmeninį prisijungimą prie bendruomenės ir pareigos skleisti Jėzaus žodį. Savaime suprantama, kad jokiai kulto grupei nepatiktų prarasti narius, todėl sunku surasti pavyzdžių, kur numatytas asmens savanoriškas įžadų sulaužymas. Bet, neskaitant fundamentalistinių režimų, niekur nekliudoma asmeniui pasirinkti tikėjimą (nebent konfesija gali jo nepriimti arba kelti tam tikras sąlygas). Katalikų krikštas yra neatšaukiamas - tai reiškia, kad jis nesuteikiamas antrą kartą, tik tiek. Ir negali būti suteikiamas, nes sąmoningas pasitraukimas iš bendruomenės nėra tapatus gimtajai nuodėmei, nuo kurios jau esi išganytas (kaip ir negali būti "sugrąžinta" kolektyvinės kaltės dalis).

Įsimylėjau tave