2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Prarasto rojaus beieškant. Dvasingumo tikslas XXI a.

Na straipsnis tikrai gerai parašytas ir viskas tikrai puikiai sudėliota. Bet pagrindinė mintis man nepatinka. Autorius teigė, kad "nebereikėtų ieškoti rojaus kažkur anapus.", tai reiškia, kad nereikia religijos(pvz. krikščionybės) rojaus ieškoti, taip? Bet dar straipsnio vidury perteikė iš religijos(budizmo) mintį, kad mums reikia "jai darai, tai daryti". Ir aš supratau, kad iš religijos padarė išvadą, koks turi būti žmogus, o po to gale prašė "neieškoti rojaus" (religijos). Ar aš čia kažką ne taip supratau? Taip pat aš nesutinku su autoriaus sugalvota išvadą, koks iš tikro turi būti žmogus, mes tam ir turime smegenis, kad mąstytume, galvotume, kurtume, planuotume. Nemanau, kad kažkada buvę akmens amžiaus žmonės neplanuodavo žiemos ar neplanuodavo kelionių į geresnius kraštus, net ir tada kai neturėjo religijos.

Nu va turim nugaletoja Kituose rasineliuose labai truko nesaliskumo ir temos aptarimo platesniu kontekstu. O cia gerai pabrezta - yra religiju, kuriose nera krikscionisko dievo, ko nesupranta trumparegiai ateistai. Mokslas dave bezdzionems ginklus ir tinginyste, o be dvasingumo sis geris gali tapti ju susinaikinimo priezastimi.

Jei tamsta toks nepastabus, tačiau ne trumparegis, tai turiu priminti, kad visur dievus rašiau daugiskaitoje. Sveikas protas ir logika sukūrė mokslą, dvasingumas tam tik trukdė. Taip pat, 'dvasingumo emocijos' įkvepia žmones kariauti. Jei jau dedi ant svarstyklių, tai krauk ant abiejų lėkščių.

ikvepia zmones kariauti. Dvasingas, sirdies zmogus niekada negaletu pakelti pries kita butybe rankos. Parodyk bent viena tikra budista kuris pradejo kara. Neirodysi - then your argument is invalid. Skirk dvasinguma nuo fanatizmo pradziai. Juk pilna veidmainiu kurie skelbiasi "as krikscionis! as muslimas!" nors jie nieko nenutuokia apie ka sneka... Juk jei dabar pradesiu rekaut "as milijardierius!!!" gi tokiu netapsiu. Bet gaila, kad tokie ligoniai dergia Sirdies Kelio varda.

Ir ko taip prisivartojai, kad rašinėji tokias nesąmones. Tu ką tik mane smarkiai įžeidei, turėjau du infarktus, tai vadinasi, aš nesveiko proto? Vaikine, kramtyk, ką rašai

Rekomenduoju smagų, nors neilgą filmuką apie labai šviesų žmogų ir jo patirtį.

Straipsnio autorius pirmuose eilutese save demaskuoja,kad yra sios srities diletantas,nes neskiria dvasinio tobulejimo nuo religijos.Tai du absoliuciai nesusije dalykai.Toliau aptarineti jo rasini kaip ir nera prasmes...

krikščionybės ir budizmo aspektai buvo pateikti kaip tikslai, kurie yra priimami kaip absoliučios vertybės. Šias vertybes gali rasti daugelyje kitų pakraipų, tik visas jas apžvelgti reikėtų ne straipsnio, o enciklopedijos Straipsniu norėta pasakyti, kad kai kada tokios absoliučios vertybės prasilenkia su tuo, kodėl mes, kaip žmonės, esam išskirtiniai, su pačia žmonių esme (būtent - galvojimu ir planavimu). Viskas ok su žmonių norėjimu būti geresniais. Bet kai dvasingumas suvokiamas kaip "absoliuti proto ramybė" arba "amžinas atgailavimas už Ievos obuolį", tai jau nėra gerai. Ateistai dažniausiai puola tik krikščionybę, ir ši tema išsemta iki dugno. Bet naujieji viduramžiai gali kilti ir iš gan populiaraus New Age dvasingumo, kuris būtent proguoja Indijos vertybes - t.y. atsiribojimą nuo galvojimo. Šiais laikais truputis meditacijos tinka, jei norim pažaboti kasdieninį stresą. Bet jeigu šios vertybės labai išplis, ar nebus tada labai vertinga ir visuotinai priimtina kraustytis gyventi į miškus kaip atsiskyrėliams? Tokie mokslininkai kaip Karlas Saganas neretai atskleidžia dvasingumui prilygstančią nuostabą, kai bandai suvokti visatą. Mistinių patirčių čia nė kvapo, bet tik nuostaba, didingumo jausmas, grožėjimasis. Ir be abejo, šalia turi būti stiprios humanistinės pažiūros (nes kitaip turėsim KGB vertus mokslininkus be jokių skrupulų). Kodėl čia netiktų tiiesiog religija? Bene visos religijos savo šventraščiuose leidžia naikinti kitakius. Humanistams visi žmonės lygūs ir verti gyventi, nepriklausomai nuo jų pažiūrių. Vien tik dvasinga meditacija pasaulio nepažinsim. Ir žmonės, pernelyg įsigilinę į savo vidines dvasines patirtis lieka užsimerkę prieš pasaulį. Aš čia matau labai ploną ir pavojingą ribą tarp dvasingumo ir protingumo. Rojus ten, kur žmogui gera. Ir jei mes nukeliame tą "gerumą" į pomirtinį gyvenimą, kas mums lieka šioje ašarų pakalnėje? Nereikia rojaus ieškoti kažkur anapus - ir čia esminis žodis yra "anapus".

Dvasinis tobulėjimas ne daug kuo skiriasi nuo religijos todėl, kad anksčiau ar vėliau dvasingumas atveda į mistines patirtis ir mistinį pasaulio suvokimą. Dvasingumas, kaip žodis, kilęs nuo žodžio "dvasia" (angl. spirituality -> spirit). Dvasia yra nemateriali žmogaus esmė, kurios niekas nematė ir nepasvėrė, tad ir dvasinis tobulėjimas reiškia ne ką kitą, kaip nematerialios dvasios tobulinimą nuodėmių atleidimų, čakrų kanalų valymu, susijungimą su kosmoso protu ir pan. Dvasinis tobulėjimas yra tai, kas paremta aklu tikėjimu be jokių įrodymų, tuom tai ir nesiskiria nuo religijos, tiksliau - yra religijos pagrindas. Taigi dvasinio tobulėjimo, kaip sąvokos nereikėtų taikyti charakterio tobulinimui, humanistinėms pažiūroms, gyvūnų teisių apsaugoms, aplinkosaugai, ieškomai fizikos bendrajai teorijai ir pan. kurie su mistika ir nematerialumu neturi nieko bendro.

Čia žmogus sveiką širdį metaforiškai lygina su sveikomis emocijomis. Proto aptemimo vienas iš faktorių yra nesveikos emocijos. Nėra ko čia įsižeidinėti. Pernelyg tiesiogiai viską supratote.

Žinau gal geriau už kitus, kas yra širdis, o parašyta labai aiškiai, labai kvailai ir turbūt girto. Metaforiškai galiu parašyti- mąsto užpakaliu, tada tikrai niekas nesupainios. O kur iš tiesų vyksta mąstymas, jeigu jis vyksta, taip pat, kur formuojasi jausmai ir bet koks suvokimas, manau, aiškinti nereikia. Žmonių organai nedirba pagal kitas paskirtis, nei yra gamtos skirta, o jei ir bandoma kai ką keisti, tai yra nenormalu.

Na truputi ne taip supratau ką norėjo autorius pasakyti. Bet nors ir labai išplėtojo straipsnį apie žmogaus dvasingumą ir ramybės pasiekimą, užmiršo pagrindinę konkurso mintį, nes nemanau, kad buvo kažkiek suartintas dvasingumas(religija) ir mokslo santykis.

Požiūris per evoliucijos prizmę tai ir yra mokslo požiūris. Gal į temą ir neatsakyta, bet norėjosi kažko kito, nei eiliniai mokslo - religijos karai, kurių ir taip netrūksta.

Tai jau tikriausiai tikinti esi. Vieniems norisi, kad apie dvasingumą kalbėtų, kitiems, kad logiškai suartintų mokslą ir religiją.

Buvau tikinti. Ganėtinai ilgai ieškojau "teisingos" ir "tikros" religijos ar "tikro" dvasingumo kelio. Neradau. Gal todėl per daug išsiplėčiau apie religijas.

Beje, nemanau, kad reikia artinti religiją ir mokslą, nes tada mokslą bando pritempti iki religijos teisingumo įrodymo arba religiją pritaiko pagal mokslą (pvz. vakarietiškas budizmas mielai naudojasi kvantinės fizikos sąvoka patvirtinti savo teiginio, kad viskas yra tuštuma, katalikų popiežius berods pripažino evoliuciją kaip dievo kūrybos įrankį). O finale turime tą patį - žmonės kalti nuo prigimties arba reikia visomis pastangomis vėl sugrįžti į tuštumą. Šiaip ar taip, iš mūsų liks tik atomai žemėje (arba pelenai dėžutėje)/

Neprisimenu kas pasakė tai, bet man tai yra mano gyvenimo šūkis "sveikame kūne, sveikas protas". Jei dar ieškai dvasingumo, tai manau, kad galėtum pabandyti ieškoti jo savo kūno tobulinime.

Na aš turėjau minty konkurso temą. Kurioje siekiamą surasti ar paanalizuoti skirtumus arba panašumus tarp mokslo ir religijos, ir juos suartinti arba kaip tik išskirti.

Nereikia iš kūno tobulinimo padaryti naujos religijos kaip kad jogoj Sveikas gyvenimo būdas ir taip savaime suprantamas dalykas. Parašau dar kartą - neesu tikinti, dvasingumo jau neieškau. Ar būtina pradėti varyti ant tikinčiųjų, kad būtum užskaityta kaip netikinti? Gal ir straipsnį reikėjo rašyti klasikiniu stiliumi - kokie visi tikintieji kvaili? Beje, mano kaip išvada buvo prielaida, kad tas visų žadamas ir siekiamas rojus/nirvana yra ne kas kita, kaip neprotaujančio gyvūno egzistencija, savotiška genetinė atmintis, apie tuos laikus, kai gyvenimas buvo žymiai paprastesnis. Ir ką norėjau pasakyti, kad tie visi dvasiniai mokymai nevertina tokių žmogaus sugebėjimų protauti, uždavinėti klausimus, dvejoti, siekti tikslų. Šiais laikais madinga "dvasiškai" tobulėti, tik kaži ar kas galvoja, koks to tobulėjimo tikslas? Panašu tobulina savo nematomas, nepasveriamas dvasias tik dėl to, kad patys jaustųsi tobulesni ar kad rūpesčių galvoj neliktų (pvz. viskas nesvarbu, nes "aš" esu tik iliuzija), ar kad atsakomybės mažiau būti (viskas dievo valioje). Kodėl apie tai nepadiskutavus, užuot gilinusis kas tiki, o kas netiki? Ypač įdomi "nereligingų, bet dvasingų" žmonių nuomonė.

Reikėjo rašiny viską atskleisti. Dabar savo paaiškinimais/komentarais balus savo rašiniui renkate.