2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Prarasto rojaus beieškant. Dvasingumo tikslas XXI a.

Žinau tokius moralės šaltinius - religija, filosofinė etika, žmonių papročiai. Teisė nėra moralė. Psichologija moralei abejinga. Man įdomu, iš kur tamsta, pasirinkęs mokslu pagrįstą gyvenimo filosofiją, imsite moralės šaltinius.

Vidurinėje dėstoma etika ir dorovinis ugdymas.

Taip, bet tai paremta filosofija ir papročiais, o ne gamtos mokslais.

.

O žmonės ir toliau su peiliais laksto. Kas pats savęs neugdo, to niekas neišugdys.

Religija nėra moralės šaltinis, nors labai notėtų, kad žmonės tuo patikėtų. Eksperimentai su skirtingų religijų atstovais, ateistais ir didžiųjų religijų neragavusiais aborigenais parodė, kad dauguma pasirenka tuos pačius moralinius sprendimus, nepriklausomai nuo religijos. Tai gražiai aprašyta Dokinso "Dievo iliuzijoje". Kiekvienas galime susikurti savo dešimt (ar kitą skaičių) įsąkymų. Ir jie gali būti dar aktualesni ir naudingesni pagal nūdienos reikmes (plačiau - toje pačioje knygoje). Moralės normos yra visuomenės susitarimo reikalas, o variklis - moraliniai lyderiai.

Gal galėtumėte nurodyti keletą dabartinių Lietuvos moralinių lyderių?

Leonidas Donskis, dar aš.

Daug. Visų ir neišvardinsiu. Turiu ir šeimoj, giminėj, ir darbe, ir tarp draugų, kaimynų, pažįstamų, mokytojų, dėstytojų, gydytojų, trenerių, sportininkų, kunigų, vienuolių, ... Iš visuomenėje žinomų - pvz. Rytis Juozapavičius, tas pats Leonidas Donskis, Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna.

R.Juozapavičius budistas, L.Donskis filosofas. Kas čia rėkė, kad religija ir filosofija yra nesąmonės?

Kiek žinau - Juozapavičius nėra budistas, tik retkarčiais praktikuoja meditacijas, o Donskis irgi nėra anapusinis filosofas, bet ne tai svarbu. Ir tarp kunigų, ir tarp vienuolių taip pat yra moralinių autoritetų. Taip pat ir tarp ateistų. Net jei žmogus semiasi moralės iš religijos ar filosofijos, tai nereiškia, kad religija ar filosofija (anapusinė) yra moralės šaltinis, kadangi moralės normas ima iš visuomenės, iš moralės lyderių. Moralės šaltinis yra žmogus, kuris suvokia moralės svarbą ir savo pavyzdžiu tai rodo.

Neįmanoma retkarčiais būti budistu, retkarčiais ne - arba priimi budistinį požiūrį, arba ne. Filosofai niekaip neišvengia "anapusinių" dalykų, skiriasi tik tai, kiek jų pažiūruose tam skirta vietos ir kokia jų pozicija "anapusybės" atžvilgiu. Gerai, kad iš principo galime susikalbėti.

Kodel, nesupyk, bet nesusilaikau nepaklausęs. Kaip tu, laikydamas, kad religija ir idealistinė filosofija yra nesąmonė ir nuodas, gali pripažinti asmenis, besilaikančius religinių ar idealistinės filosofijos pažiūrų, moraliniais autoritetais? Kaip tavy tai dera - iš vienos pusės žmogus užsiima nesąmone, iš kitos pusės jis autoritetas?

Man nesvarbu, kokią religiją žmogus išpažįsta, kokią filosofiją laiko priimtiniausia. Svarbu, ką tas žmogus daro. Jei elgiasi moraliai (mano požiūriu), tuomet jis man yra moralinis autoritetas. Geras pavyzdys mano močiutė. Be išsilavinimo, tikinti katalikė, nesuprato evoliucijos teorijos, biologijos, fizikos, tačiau man buvo moralinis autoritetas, nes patyrusi daug vargo ir skausmo išliko labai geru, užjaučiančiu, visiems padedančiu žmogumi.

Pagarba už tokį požiūrį. Jau buvau rašęs, kad Biblijoje parašyta - ne pagal tikėjimą bus teisiama, o pagal darbus.

Manau, baudimo tikimybė yra labai artima nuliui, o moralus elgesys dėl bausmės baimės nėra moralus.

Dievo įsakymai nėra moralės normos (nors iš jų jos gali kilti istorijos procese). Moralaus elgesio atveju yra renkamasi, tuo tarpu religijos įstatymai yra imperatyvūs. Tik jų vykdymas yra paliekamas sąžinės valiai - nurodoma galima bausmė ateity ir nėra jų vykdymą užtikrinančio prievartos aparato, kaip teisės atveju.

Kodėl Dievo įsąkymai nėra moralės normos? Man yra. Moralės normos – elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal jos žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę. Tik, kaip minėjau, Dievo įsakymai jau paseno, reikia sąrašą atnaujinti, nes visuomenė keliauja toliau. Kai kurių reikia atsisakyti ir pridėti eilę naujų, aktualių dabartiniam pasauliui.

, kuris yra pildomas. O Dešimt Dievo įsakymų tėra paprotinės teisės normos, kurias, taip, reikėtų iš esmės pakeisti ir pritaikyti šiandieniniam pasauliui, nors, kai kurio iš jų dar ir dabar aktualios, tarkim "Nežudyk" arba "Negeisk savo artimo turto" (berods pastaroji, nelabai klausiausi mokykloje per tikybą).

Nežudyk reiškė nežudyk žydų. Kitataučius žudyti buvo leidžiama.