2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Prarasto rojaus beieškant. Dvasingumo tikslas XXI a.
(70)
XXI amžiuje stebint knygynų repertuarą, kokią dalį užima religingos, ezoterinės ir kitokios dvasinio kelio knygos, tenka daryti išvadą, kad dvasinis tobulėjimas kaip niekad yra „ant bangos“. Juk leidžiamos tos knygos, kurios, kaip tikimasi, bus gerai perkamos, o perkama tai, kas įdomu, aktualu, naudinga.
Šis straipsnis – tai bandymas atsakyti, kodėl XXI technologijų amžiuje yra toks reiškinys, kaip dvasinis tobulėjimas (t. y., paremtas antgamtinėmis prielaidomis, neįrodytomis mokslo – šiuo atveju turiu galvoje oficialųjį mokslą, o ne pseudomokslą) ir kur veda dvasinio tobulėjimo kelias. Pasirinkau žodį „dvasingumas“ vietoj „religija“, nes tai labiau visas religijas ir įvairius tikėjimus apimantis žodis.
Dvasingumas – tai, ko trūksta šiuolaikiniam materialistiniam mokslui, ko neturėjimu kaltinami ateistai. Nėra religijos be mistiško dvasingumo – nes kitaip tai būtų ne religija, o psichologija, socialinė rūpyba, kosmologija ir pan. Be konkrečios religijos dvasingumas pats savaime kupinas mistiško pajautimo, kad už šio pasaulio slypi kažkas daugiau, kad šis gyvenimas – tai galimybė pasiekti amžino džiaugsmo šalį. Čia, skirtingos religijos gali susivienyti – „mano priešo priešas yra mano draugas“ – nesvarbu, į kokį dievą/dievus tiki, bet jei jau tiki – gali būti mano draugas, nes netikintys materialistai yra mūsų bendri priešai – pačios dvasinio tikėjimo idėjos priešai. Kartais praktikuojantys kurios nors religijos atstovai teigia, kad nesvarbu, kurią religiją išpažinsi – juk kelio tikslas tas pats (ši mintis minėta „365 Dao: įžvalgos kasdienai“. Deng Ming-Dao). Tad į mokslo ir religijos santykį norėčiau pažvelgti iš šio labiausiai visa apimančio požiūrio taško.
Taigi, koks dvasinio kelio tikslas? Atsakymą į šį klausimą galima rasti dvejose geografiškai nutolusiose ir iš pažiūros labai skirtingose religijose – krikščionybėje ir budizme. Skirtumas tarp šių religijų akivaizdus – budistai neturi Dievo, kaip asmenybės, įvaizdžio. Tikslas krikščionims – išpirkti nuodėmes ir patekti į rojų sekant Kristumi. Budistams – išsilaisvinti iš samsaros ir pasiekti Nirvaną sekant Budos mokymu.
Tibetiečių tanka, vaizduojanti Samsaros (įsikūnijimų) ratą, sukamą mirties dievo Jamos. Dešinėje viršuje Buda rodo į kairėje esantį Mėnulį, kuris simbolizuoja išsilaisvinimą.
Budizmas dabar itin plinta vakaruose, dažnai teigiant, kad tai yra nedogmatiška filosofija, ir dėl to yra puikus kelias į dvasingumą racionaliems vakariečiams. Svarbiausia, pasiekti tikslą – nušvitimą arba kitaip – nirvaną ir tuo pačiu išsilaisvinti iš samsaros – persikūnijimų rato. Nirvana yra ne kas kita, kaip išsilaisvinimas iš kančios, kurią sukelia žmonių troškimai ir prisirišimas prie „aš“ iliuzijos. Pagal budizmą, kiekviena žemiška laimė ar norų išsipildymas savyje turi kančios užuomazgas, nes viskas baigiasi. Tad tikras džiaugsmas, kuris niekada nepasibaigia, yra tik pasiekus nušvitimą. Kelias į nirvaną – tai ramus reagavimas tiek į gerus, tiek į blogus reiškinius, tinkamas elgesys ir mintys, kurie nedrumsčia čia ir dabar esančio sąmoningumo.
„Dzeno esmė: kai ką nors darai, tik daryk. Kai medituoji sėdėdamas, tik sėdėk. Kai giedi – tik giedok. Kai lenkiesi – tik nusilenk. Kai vairuoji – tik vairuok. Kai plauni indus – tik plauk indus. Kai esi su šeima, 100% būk su šeima. Kai ką nors darai – tik daryk.“ („Zen and Psychotherapy“, Dae Bong Sunim).
Visiškai nuraminus protą, pasiekiamas kelio tikslas – išsilaisvinimas.
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas – tai priemonė, kuria iš žmogaus gimęs Dievas atpirko žmonių nuodėmes. Pati šios situacijos, kad reikia atgailauti ir atpirkti, pradžia – žmogaus pirminė nuodėmė, dėl kurios visi be išimties yra kalti. Pirminė nuodėmė buvo padaryta pirmųjų žmonių – Ievos ir Adomo, ir paveldėta visų jų palikuonių, t. y. visos žmonijos. Panašiai kaip karma, perduodama gyvenimui iš buvusio gyvenimo, taip pirminė nuodėmė perduodama iš kartos į kartą. Kuo gi buvo toks baisus Ievos suvalgytas obuolys?
„Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ ( Pr 2, 16-17) Tai gero ir pikto pažinimo medžio vaisiai, dėl kurių dabar visai žmonijai reikia atsipirkti. Galutiniame tiksle – rojuje – atpirktas žmogus vėl turėtų pažinti tik gėrį – t.y. Dievą ir Jo begalinę meilę.
Panašių idėjų galima rasti ir kitose religijose – Abraomo kilmės religijose gyvenimas su Dievu jo buveinėje yra siekiama tobulybė. Rytų religijose vyrauja siekis išsilaisvinti iš šio gyvenimo ir ištirpti dieviškume. Įvairios ezoterinės mokyklos mus moko, kaip perkeisti save į „aukštesnių dažnių energiją“ (tantra, alchemija), kaip susilieti su „kosmoso protu“ (joga), kaip pažadinti savo „dieviškąją esmę“ (meditacija). Tarp įvairių tradicijų galima pastebėti didelius metodų skirtumus, bet galinis tikslas tas pats – išsikraustyti iš šios materialistinės egzistencijos į dievišką rojų.
Ką mums tai gali pasakyti žiūrint iš mokslo perspektyvos, priimant žmogaus evoliuciją kaip natūralų dėsnį?
Afrikos savanose besigananti antilopė yra tobulai „dzeniška“ – kai ji ėda žolę, ji tik ėda. Kai lekia šuoliais nuo liūto – tik bėga. Liūtas neparagavo gero ir blogio pažinimo medžio vaisiaus - jis nežino, kad jam užuot medžiojus antilopę, derėtų tapti vegetaru. Mintys ir veiksmai mus išskiria iš natūralios gamtos, daro mus kitokiais: mes vertiname, kas gera, o kas bloga. Mes darome kelis darbus vienu metu, galvojame apie praeitį, planuojame ateitį. Mes turime tikslų ir retai kada būname patenkinti šiuo momentu. Mes, tapę žmonėmis, nebegalime tiesiog pasitenkinti bananų valgymu. Mes norime daugiau, ir dėl to dažnai kenčiame ir ilgam prisiminame savo nusivylimą. Mus kankina tai, ko nesuprantame, mes ieškome atsakymų, mes fantazuojame ir debesyse įžiūrime laivus.
Prarastas rojus – tai seniai pamiršto tiesiog buvimo aidas. Tai ir buvimas vienovėje su aplinka, klausymas, ar nesigirdi plėšrūno žingsnių. Tai ir ieškojimas maisto, o ne gyvenimo prasmės. Mes nesijautėme ypatingi, ir tais laikais pasaulis dar nebuvo sukurtas žmogui. Pasaulis tiesiog buvo be jokių vertinimų. Dvasingumas – tai siekis išsilaisvinti iš šio gyvenimo, kuriame mes skubame, planuojame, vertiname, jaučiamės vieniši, atsiriboję vienas nuo kito moralinių vertybių sienomis - juk nepadoru pakasyti kieno nors nugarą tik dėl to, kad ją niežti.
Homo rūšis, išmokusi stebėti laiką ir suvokti save, pasigaminti įrankių, kurie darė aplinką vis patogesne ir saugesne gyventi, susidūrė su šalutiniu poveikiu. Homo rūšis tapo kitokiais, išskirtiniais ir šį išskirtinumą reikėjo kažkaip paaiškinti. Galbūt tokia buvo religijų pradžia.
XXI amžiuje žmonija vis dar ieško kelio į prarastą palaimingą natūralaus buvimo rojų, nepaisant to, kad sau susikūrė be galo keistą technologijų pasaulį. Bet galime ieškoti kelių į naują rojų – tobulo pažinimo rojų, kuriame galima pažvelgti į žvaigždes ir į atomus, kuriame svarbiausia džiaugtis tuo, kad esame žmonės todėl, kad mąstome, vertiname, trokštame ir kenčiame, kuriame galime rinktis – medituoti ar šėlti roko koncerte, kuriame galima suvokti nesuvokiama – kokie išties maži mes esame kosmoso platybėse, ir kokie dideli - kvantų pasaulyje. Galime rinktis, kokiame pasaulyje mes norime gyventi – Darvino pasaulyje, kuriame išlieka stipriausi, ar puoselėti altruistinę meilę (žr. BBC laidą „God under the microscope“). Jei žmonės daugiau būtų tuo, kas yra – žmonėmis – ir labiau žvelgtų į realybę tokią, kokia ji yra – nebereikėtų ieškoti rojaus kažkur anapus.