Žmogiškas prietaringumas – pamaldumas gyvavo jau nuo pat žmonijos lopšio pradžios. Pradžioje prietaringumas buvo savisaugos instinktų užuomazga, kai nepaaiškinami faktai, objektai būdavo suasmeninami paverčiami dvasiomis, dievybėmis. Vėliau, atliekant garbinimo, kultinio veiksmo ritualus teigiami atsitiktinumai buvo suasmeninami, taip išaugo kultinės apeigos ir tai buvo religijos pradžia. Jose buvo suasmeninami kosminiai kūnai ir gamtos reiškiniai.

Bet šiose religijose šventinius ritualus atliekantys dvasininkai norėdami atskirti Paslaptį nuo valstybingumo, savo ritualus apgaubė paslapties skraiste ir taip susikūrė dvasininkijos luomas, įtakingiausias žmonijos valdytojas ir ganytojas. Vis labiau tobulėjant ir gausėjant tarpvalstybiniams ir socialiniams santykiams, dvasininkija tolo nuo socialinio gyvenimo, kurdama sudėtingesnius ritualus ir apsigaubdama paslapties skraiste.

Žmogiško prietaringumo laikais, nuo pat pradžios žmonijos susiformavimo, buvo asmenys, kurie nepasitenkino aklu nesuprantamų reiškinių garbinimu ir bijojimu. Stengėsi patirti reiškinio aiškumą ir tuo užsitarnauti sau ramesnę būtį. Jie buvo smalsūs ir siekiantys žinių individai. To pasiekoje, jų autoritetas išaugdavo ir pradinėje žmonijos vystymosi stadijoje jie būdavo vadai ar burtininkai. Jų dėka, visuomenė progresavo link žinojimo ir pažinimo.

Bet čia, koją kiša pavydas ir naudos sau ieškojimas. Atsiranda asmenys, kurie manipuliuodami jų asmens savybėmis, juos pajungdavo savo tikslams arba manipuliuodami masių baime juos likviduodavo, pasinaudoję jų galimybėmis ir įtaka. Kai tiesa tapdavo akivaizdi, juos paskelbdavo kankiniais ir šventaisiais, tuo susikurdami po pasmerktųjų aura sau apgaulingą šlovę ir tai tarnaudavo jų valdžios tikslams. Tokiu būdu kūrėsi ir viešpatavo baime pagrįstos religijos, žaidžiant masių baimės instinktais.

...esant abejoms aukščiau išvardintoms aplinkybėms, buvo asmenys, kurių įgimtos asmens fiziologinės ir psichologinės savybės buvo daug jautresnės, nei kitų ir jie pasaulį suvokdavo savo tobulesnio suvokimo ribose. Tos žmogiškos savybės, galėjo atsirasti naudojant medžiagas, kurios stimuliuodavo psichines suvokimo anomalijas ar po gyvenimiškų sukrėtimų, asketizmo ar fizinių traumų.

Šie asmenys abi istorijas lygtai stebėdavo iš šalies, kartu dalyvaudami sociumo bendroje veikloje. Dažnai jie būdavo uždari, nes savo suvokimo apibūdinimais gąsdindavo artimuosius ir aplinkinius. Jei jie prisijungdavo ir įsiliedavo į sociumo veiklą, įvykdavo pažintiniai, socialiniai ir politiniai kokybiniai postūmiai, kurių metu „religijos“ įgaudavo tikroviškumo ir bendrystės su garbinamomis aplinkybėmis.

Šie asmenys buvo linkę dalintis savo pastebėjimai ir suvokimais. Nes kai turi daug ir matosi, kad tai gera, asmuo netveria kailyje pasidalinti su savo artimu ar bendruomene. Jų tarnystė davė daug įžymių asmenybių, kurios formavo Žemės civilizacijos vystymosi spalvas ir gaires. Jų dėka buvo suformuotos pagrindinės šiuolaikinės religijos, kai kurios gyvuoja iki šių dienų. Jų idėjos mus pasiekia per rašytinius šaltinius, kur aiškinami protu nesuvokiami, tik įsivaizduojami palyginimai ir pasakojimai apie mums nesuvokiamą esamą tikrovę ir joje veikiančius dėsnius. Šiuose, šių kitaip mąstančių ir suvokiančių asmenybių suvokimuose, pirmos dvi istorijos persmelkiamos ir apšviečiamos kitokia šviesa, ir istorijos vyksmas įgauna visai kitokią prasmę ir esmę.

Kokie mes be būtume tikintys ar ne tikintys į Dievą, beveik visas pasaulis švenčia vieną religinę šventę, tai Naujuosius Metus. Jei seniausioms civilizacijoms priskaičiuojama beveik iki 10 tūkstančių metų, o žmonijos atsiradimo pėdsakams ir didesnį metų laiką, bet beveik visas Pasaulis skaičiuoja tik 2011-uosius civilizacijos buvimo metus. Nuo pat pirmų istorijos pažinimo dienų mokyklose amžiai skirstomi prieš mūsų erą ir mūsų eros laikotarpius. Daugelis net nesusimąsto, kad ta riba, kuri atsirado tarp Amžių sandūrų, prieš 2 tūkstančius metų siejasi su vieno asmens gimimu ir darbais šios planetos vienoje šalyje. Istorikai iš rašytinių šaltinių žino, kad tuo laiku buvo daug asmenybių, kurios bandė sukurti naujus religinius judėjimus senoms nusistovėjusioms dogmoms. Ir tik vieno asmens darbai ir kalbos buvo prisimenami ir minimi per Naujuosius Amžius.

Kokią didelę įtaką galėjo turėti šis asmuo ir kokį poveikį darė ir daro daugybei žmonių jo neva išsakytos kalbos ir atlikti darbai, jei atsiranda žmonių, kurie fanatiškai tiki tuo ir pasiruošę net aukotis dėl savo tikėjimo.

Kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimo teisę tikėti ir priimti tai ką skelbia bet kokia Pasaulinė religija, bet nei vienas nesužinos ar vanduo šaltas į jį neįbridęs.

Visi mes turime savo tikinčias močiutes, kurios mus anūkėlius ragindavo eiti į bažnytėlę pasimelsti Dievuliui. Kokiais įtikinėjimais ir papirkinėjimais, saldainiais mus viliodavo mūsų labai mylimos močiutės. Bet kažkodėl (aišku ne visi), vengdavom tos įstaigos, kur reikėdavo klauptis ir stotis, žegnotis, eiti prie išpažinties, mokytis maldų, įsakymų. Tai buvo kažkas paslaptinga, kur nedrįsdavom garsiai kalbėtis, bet mūsų nedomino, buvome užimti kitokiais darbais, linksmybėmis.

Buvau besidomintis mokslu, domėjausi įvairiomis filosofinėmis pakraipomis, turėjau susiformavusią ateistinę pasaulėžiūrą, kai kartą močiutė praradusi viltį, kad palenks mus arčiau tikėjimo, su širdgėla balse pasakė: „vaikeliai, jūs pas Dievą ateisit, tik didelio skausmo prislėgti“.

Mirė mama.

Tai buvo laikas, kai prasidėjo persitvarkymo sąjūdis. Per televiziją pradėjo rodyti Kašpirovskį, kitus ekstrasensus, jie pakėlė uždangą, kad egzistuoja kitoks mąstymas, kad yra žmonių, kurie turi kitokius sugebėjimus. Atsirado daugiau tikėjimo pakraipų, daugiau žmonių pradėjo laisvai lankytis bažnyčiose. O mes su broliu ieškojom atramos, kažko tokio, kas yra ne tas, kas yra, bet tas kas būtų daugiau, nei kasdieniškas gyvenimas.

Kartą į mano rankas pakliuvo lankstinukas, kuriame buvo minimas asmuo gyvenęs prieš 2 tūkstančius metų ir kad per jį galima susitaikyti su Dievu ir gale buvo maldelė, kuri man labai patiko. Skaitant ją trumpai apėmė įdomus pakylėtas jausmas. Perskaičiau ir pamiršau. Tik vėl, kažkodėl susitikęs, savo darbovietėje užėjusį kunigą, užklausiau apie maldos namuose esamą storą knygą ir ar ji iš tikrųjų beesą Dievo padiktuota knyga ir ar aš galėčiau ją gauti paskaityti. Gavau, bet skaitant ją buvo tik nuotykių ir istorijų knyga, kuri manęs net nesudomino ir aš nebaigęs skaityti padėjau į lentyną.

Brolis užklydo į tuo metu įsisteigusį naują krikščionišką religinį judėjimą, kuriame pamaldos vyko grojant muzikai ir garsiai meldžiantis. Ir kai su broliu kalbėjau telefonu, jis juos minėjo, kaip fanatikus ir baisiai besielgiančius. Jis minėjo, kad po visų pamaldų naujai atėjusieji kviečiami išeiti į priekį prie religines apeigas vedančio asmens ir sukalbėti kartu su juo maldą ir dar po to jie dedą rankas ant galvos, ir už tuos naujokus meldžiasi tos bendruomenės nariai. Brolis pranešė su abejonėmis, kad jis ryšis išeiti į priekį smalsumo vedamas, pabandys ar tikrai jis per šią maldą susitaikys su Dievu. Ir kas keisčiausia, kitą dieną jis skambino man, kaip jau kitas žmogus. Aš jo nepažinau, jis kalbėjo vien apie Dievą, Jėzų ir karštai įrodinėjo, kad tai tikras tikėjimas. Aš jį raminau ir norėjau girdėti tą smalsų asmenį, bet ne fanatiką, kuris per vieną vakarą iš netikinčio patapo gyliai tikinčiu žmogumi.

To negana jis norėjo, kad visi jam artimi eitume į šį judėjimą ir teigė, kad tai yra labai gerai ir kad visi turim pažinti Dievą. Na, nuvažiavau   smalsumo vedamas į to judėjimo apeigas ir dar neįpusėjus išėjau lauk, nes tai atrodė keistai ir nepriimtinai, pripratusiam, nors retai, tik iš pareigos dalyvavusiam katalikiškose apeigose.

Brolis neatlyžo ir vis kviesdavo, kad dažniau dalyvaučiau tose apeigose. Bet buvau užsiėmęs savais darbais ir man Dievas visiškai nerūpėjo. Gyvenau įprastą gyvenimą, lankiau visuomeninius renginius. Kartą brolis atvažiavo pas mane ir toliau įrodinėjo savo tiesą, o aš kartojau, kad nenoriu tokio brolio fanatiko, bet noriu ano, kuris gyveno paprastą, ne religingo žmogaus gyvenimą. Galiausiai neiškentęs jo paprašiau, kad jis parodytų man, kaip jis buvo pakeistas taip greitai, kad dabar su juo negalima susikalbėti. Jis pradžioje abejojo ir sakė, kad tik to judėjimo lyderiai gali tai padaryti, bet prispirtas, kad pamėgdžiodamas juos parodytų – padarytų man tą patį.

Sukalbėjom maldą, kad Dievas atleistų mano nuodėmes, vėliau sukalbėjom trumpą kreipimąsi į Jėzų: „Jėzau ateik į mano širdį ir pakeisk mano gyvenimą“. Po šitos nesudėtingos maldos uždėjo ranką ant galvos ir paprašė Dievo, kad šis per Jėzų atsiųstų Pažadėtąją Dvasią. „Ir viskas?“, - paklausiau aš. „Ir viskas“.

Kitą dieną apie pietus užėjo toks geras ir toks didelis jausmas, šypsojausi visa burna ir negalėjau šypsenos paslėpti. O jausmas toks didelis ir geras, ir mintis vien apie Jėzų, Dievą. Tari šiuos žodžius, ir jie tokie saldūs, tokie malonūs, apie tai norisi kalbėti ir kalbėti, daugiau nei apie nieką, tik apie Dievą ir Jėzų.

Brolio klausiu, kas atsitiko? O jis sako, kad Jėzus apsigyveno mano širdyje ir aš per Jį susitaikiau su Dievu ir Pažadėtoji Dvasia nužengė ant manęs, ir lydės mane gyvenime. Žinot, aš norėjau tai su visais dalintis ir dalintis. Aš išūžiau apie tai savo draugams ir kolegoms galvas. Ir po šiai dienai tikiu ir negaliu išduoti tų Asmenų vardan, to jausmo, kuris buvo užplūdęs ir toliau lydi mane, mano gyvenime.

Gyvenu dvejopą gyvenimą, vienas – pasauliui, kitas, savo kampelyje, Dievui. Dabar, kai esu dėl tikėjimo nudegęs, taip garsiai neskelbiu apie Jėzų ir Dievą. Apie Tai, kalbuosi tik savo pasekėjų rate.

Kaip ir anksčiau skaitau daug, bet visa literatūra skamba kitaip, turi kitokia prasmę. Žmonių santykiuose įžvelgiu pasekmės priežasties dėsnius. Filosofinė literatūra sušvito labai spalvingomis spalvomis, Biblija įgavo savo prasmę ir tos eilutės, kurios buvo nesuprantamos patapo suprantamomis. Pasidariau nebe vienišas, nes visada bendrauju ir tariuosi, bet kokiu klausimu su Dievu ar Jėzumi, kurie pataria, tiesiogine žodžio prasme. Iš šono, kaip anksčiau ir man, tai atrodo keista ir gal net bauginančiai, lyg būčiau išprotėjęs. Bet, tai ką gavau įtikėjęs, nesulyginama. Tai yra labai daug. Kai skaitau straipsnius šmeižiančius naują dvasinį judėjimą, suprantu aš tuos žmones, nes aš toks pats buvau ir tai man buvo nepriimtina.

Ar tai blogai? Pasižiūrėkime. Nenaudoja savo renginiuose kvaišalų. Įtikėję nustoja būti alkoholikais, narkomanais ar amoraliais piliečiais. Savo bendruomenėse moka pinigus – dešimtines, neprarūko, neprageria ir daug kalba apie Dievą, ragina įtikėti į Jį. Pastarieji veiksmai, kelia didžiausią pasipiktinimą šiais tikinčiaisiais. Bet jei laikytume Lietuvą katalikišku kraštu ir pagrindine religiją, katalikybę, tai kriminalinę statistiką galėtume prikišti šio tikėjimo propagavimo šaltiniui, o ne naujiems susikūrusiems dvasiniams judėjimams. 

Kai kalba pasisuka apie dvasines vertybes ir Dievą, dažniausiai Dievo samprata sugretinama su žmonių sukurtu produktu religija. Bet aukščiau pateiktas antropologinis išgyvenimas rodo kai ką kitą, nes pirma: žmogaus ir religijos praeities, dabarties santykis, įžvalga, statistika ir faktai, bei antra: Dievo ir sąmoningos laisvos būtybės santykis yra du priešpastatomi reiškiniai. Pirmojo santykio prigimtis kyla daugiau iš (aukščiau pateiktų) pirmos ir paralelinės istorijų realijos, nusmelkiant trečios naujos evoliucijos prigimtį ir naują suvokimo lygį. Dievo ir žmogaus patirtinis santykis gimdo neaprėpiamus analitinius ir patirtinius sąmonės tobulėjimo vyksmus. Tik žmonių susikurti religiniai judėjimai, iškraipo pagal savo suvokimo lygį ir siekiantys hierarchinio valdymo, sukūrė sustabarėjusius iškreiptus dvasinius santykius. Galima sakyti, kad žmonija evoliucijos metu dvasinėje plotmėje gyvena dar pirmykščių žmonių lygmenyje, pilname prietarų ir baimės. Pastaruoju metu pasaulietinis mąstymas yra daugiau dvasingesnis, nei tų, kurie atvirai propaguoja savo religines pakraipas.

Komentarai (8)