Ar kada nors pagalvojote, kaip atrodys pasaulis po penkerių, dešimties ar penkiasdešimties metų? Ar po dešimtmečio jau bus sklandančių automobilių, o pilotuoti lėktuvą atrodys savaime suprantamas ir visiems priimtinas dalykas? O gal žmonių visai nebebus – mus pakeis ateiviai ir kiti sutvėrimai iš kitų planetų?

Jeigu paklaustumėte vaikų, gyvenusių prieš penkiasdešimt metų, koks bus pasaulis, dauguma nupieštų robotus, automobilius, žmones – kaip antžmogius arba transformerius.

Tačiau jeigu dabar paklaustumėte mokinių, koks bus pasaulis po dvidešimties metų, kai kurie net suabejotų, ar Žemę dar vadintumėme savo planeta, gal tuo metu jau gyventume Marse ar planetoje HD 189733b.

Viskas tobulėja, tačiau juk kuo labiau visuomenė progresuoja, tuo didesnė žala yra daroma kitiems.

Per pastaruosius 100 metų Žemės klimatas šiltėjo ir šiltės dar mažiausiai 100 metų. Tai neabejotinai turės daug reikšmingų padarinių augalams ir gyvūnams.

Žemė šyla dėl šiltnamio efekto – proceso, dėl kurio atmosferos sugeriamas infraraudonasis spinduliavimas šildo planetą. Jis nuolat didėja dėl anglies dioksido, azoto oksidų ir metano koncentracijos Žemės atmosferoje.

Nors mokslininkai negali tiksliai pasakyti, ar Žemės flora ir fauna prisitaikys prie šiltesnio klimato ar išnyks dėl temperatūros svyravimų, tačiau jau dabar yra pastebima daug pasikeitimų mūsų planetoje.

Manoma, kad jau netrukus gyvūnų rūšių skaičius ims pavojingai sparčiai mažėti. Ne tik dėl šiltėjančio klimato, bet ir dėl vis stipresnio žmonių veržimosi į natūralų gamtovaizdį.

Pavyzdžiui, mažėja stirnų populiacija, nes nutiesus kelią per mišką ir jį aptvėrus apsaugine tvora stirnos nebegali pereiti į senąsias ganyklas ir yra izoliuotos.

Kai kurios gyvūnų rūšys prisitaiko prie pasikeitusios gyvenamosios aplinkos, tačiau kitos – žūva.

Dėl nuolat šiltėjančio klimato arktinėse dykumose  tirpsta ledynai, todėl nyksta ir pagrindinis baltųjų lokių maistas – žieduotieji ruoniai. Baltieji lokiai yra priversti medžioti sausumoje ir maitintis grobiu, aptiktu išplėšus paukščių lizdus arba šiukšlių krūvose. Dėl to mažėja jauniklių skaičius, todėl po kurio laiko ši lokių rūšis tiesiog išnyks.

Manau, kad didėjant dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, kiekiui atmosferoje, ilgainiui žmonėms teks užsidėti dujokaukes, kad apsisaugotų nuo CO₂ daromos žalos.

Jau keletą metų vis populiarėjančios programos universitetuose yra informatika, nanotechnologijos ir inžinerija. Baigę šiuos mokslus studentai kuria prietaisus ar technologijas, lengvinančias žmonių gyvenimą.

Pavyzdžiui, Google sukurtas bepilotis automobilis. O dar jeigu jis būtų nedūžtantis!.. Toks automobilis tarnautų amžinai! Viso pasaulio mokslininkai stengiasi taip ištobulinti plastiką, kad jam nedarytų jokios įtakos nei mechaniniai, nei cheminiai pažeidimai.

Prieš penkiasdešimtmetį niekas net nebūtų pagalvojęs, kad nereikės vairuoti automobilio ir galvoti, kur važiuoti. Tačiau dabar tik pasakai automobiliui, kur nori būti ir tave ten nuveš. Toks automobilis bus brangesnis, nes bus varomas ne benzinu, o elektra.

Tačiau, mano manymu, vis daugės mašinų, varomų alternatyviąja energija. Nors automobilio nereikės vairuoti, tačiau žmogui, sėdinčiam toje transporto priemonėje, reikės stebėti aplinką, kad kartais neįvyktų avarija.

Ar galite įsivaizduoti žmogų, kurio ranka amputuota, jausmingai griežiantį smuiku ar grakščiai skambinantį pianinu? Nors tai gali atrodyti kaip tolima futuristinė fantazija, tačiau tai yra realybė. Šiuolaikinio pasaulio realybė.

Johnny Metheney teigia: „Ateitis jau čia.“ Jam negalima nepritarti. Juk buvęs kepėjas rankos neteko 2008 metais, susirgęs vėžiu, ir po amputacijos vyras jau niekada nebesitikėjo vėl turėti normaliai funkcionuojančios rankos.

Tačiau tokį revoliucinį protezą, kurį dabar turi ir J. Metheney, sukūrė Johns Hopkins universiteto mokslininkai.

Šios rankos kūrėjai vadina ją sudėtingiausia ir moderniausia tokio tipo robotine galūne pasaulyje, gebančia iš esmės atkurti kiekvieną biologinės rankos judesį. Visus šiuos veiksmus kontroliuoja ne kas kitas, o žmogaus smegenys.

Biologinė žmogaus ranka sveria apie keturis kilogramus, tiek pat sveria ir ši robotinė ranka.

Michael McLoughlin, universiteto taikomosios fizikos laboratorijos specialistas, protezą laiko nepaprastai reikšmingu atradimu dėl to, kad jis leidžia atlikti labai sudėtingus ir tikslius judesius.

Mokslininkas tiki, kad ateityje šių protezų savininkai galės netgi skambinti pianinu.

Tačiau juk daugėjant tokių bioninių galūnių didės ir žmonių skaičius ant Žemės paviršiaus, juk, pavyzdžiui, Amazonėje daug žmonių miršta dėl moskitų įkandimų, o turint bionikos technologiją ir galint ją pritaikyti visiems, žmonės tiesiog galės pakeisti vienas ar kitas savo kūno dalis ar netgi organus.

Tačiau juk planeta negali taip išsipūsti, kad sutalpintų dar porą milijardą žmonių. Tad didelė tikimybė, kad žmonių gyvenimas priešingai ne gerės, bet blogės dėl per didelio gyventojų skaičiaus.

O ar kuris nors pagalvojote, kad po kiek laiko Žemėje pritrūks vietos žmonėms ir mes kelsimės gyventi į kitas planetas?

Žmonės – visatos užkariautojai!.. Žmonės gyvena Marse. Juk jau nuo 2012 metų po Marsą važinėja marsaeigis „Curiosity“, kuris fotografuoja paviršių ir į Žemę siunčia nuotraukas. Nuo to laiko mokslininkai galvoja apie kelionę į Marsą.

Yra atrinkti 6 savanoriai, kurie gaus bilietą į vieną pusę, į raudonąją planetą. Šio projekto dalyviai jau metus gyvena atskirti Havajuose ir po kelių metų keliaus į Marsą ten tirti gyvybės sąlygų.

Tačiau mokslininkai vis dar mėgina išsiaiškinti, koks poveikis jų kūnui bus – gal savanoriai apaks, ims retėti kaulai, iki gyvenimo galo kamuos vienišumo jausmas.

Manau, kad šio projekto dalyviai – beveik didvyriai, nes jie pasiryžo tokiai misijai dėl visos žmonijos.

Įsivaizduokite, koks jausmas turėtų būti vieniems gyventi atskiroje planetoje, o Žemę stebėti tik per kompiuterių monitorius, nors net neaišku, ar jie veiks ir kiek laiko veiks.

Ar kada nors svajojote pasivaikščioti po Marsą, Saulę, Uraną ar kokią kometą ar net pajusti, koks tai jausmas yra būti juodojoje skylėje?

Na, apie tai svajoja daugelis, tačiau juk dabar purtote galvą ir sakote: „Ne, tai neįmanoma!“

Tiesiogiai taip imti ir vaikščioti Saulės paviršiumi gali būti ir yra labai pavojinga, tačiau ne su VR, arba virtualios realybės, akiniais.

Užsidedi akinius ir leidiesi į dar visai neatrastą pasaulį. Mano manymu, tai yra vienas iš geriausių šių metų sukurtų prietaisų, ne vien dėl to nuostabaus efekto, kad gali pasivaikščioti ten, kur dar nei vienas žmogus nebuvo įkėlęs kojos, bet ir moksliniams tikslams: tyrinėjant planetų paviršių, ieškant galimų gyvybės užuomazgų.

Tačiau ar nebus taip, kad po keleto metų žmonės bus sunaikinę didelę dalį augalijos, tad tik virtuali realybė padės mūsų vaikams ar anūkams pamatyti, kokia nuostabi mūsų planeta buvo?..

Koks būtų gyvenimas be elektros? Na, tai yra dažnas šių laikų žmonių klausimas, nes vis mažėjant naftos ir gamtinių dujų kiekiui Žemės gelmėse, reikia ieškoti atsinaujinančių energijos šaltinių, kurie padėtų išspręsti šią amžiną problemą.

Amerikiečiams visiškos „šakės“, nes dauguma jų namuose esančių prietaisų – nuo stiklainių atidarytuvų ir peilių iki kavamalių – naudoja elektrą.

Kas būtų jeigu staiga dingtų elektra? Šiuolaikiniam amerikiečiui tai būtų tragedija, nes net konservų skardinės neatsidarytų dėl to, kad nemoka to padaryti be prietaiso!

Daugelyje šalių pagrindinis energijos šaltinis yra atominių elektrinių teikiama elektra. Nors pati elektrinė ramybės būsenos nekenkia aplinkai, tačiau kokie baisūs padariniai būna nutikus nelaimei jos viduje! Ištisi miestai sunaikinami! Urano pažeistoje aplinkoje esantys gyvūnai mutuoja, o žmonės miršta nuo per didelio radiacijos kiekio arba suserga vėžiu.

Ir visa ši žala gamtai ir žmogui tik dėl to, kad nuolat daugėja žmonių poreikių ir vis modernesnių prietaisų, kuriems reikia ir daugiau energijos veikti.

Taigi, nors per kelis metus apvertėme savo gyvenimą, savo pasaulį aukštyn kojomis su išmaniaisiais telefonais, balsu valdomais prietaisais, skraidančiais automobiliais ir virš galvų zirziančiais dronais ar galimybe laboratorijoje išauginti žmonių kaulus, tačiau dėl nuolat didėjančio visuomenės progreso bei mokslo ir technikos laimėjimų, mes naikiname savo planetą.

Tai vis smarkiau tirpstantys ledynai, nykstanti augalija ir gyvūnija, besikeičiantis klimatas, didėjantis žmonių skaičius ant Žemės paviršiaus skatina mus keliauti į kitas planetas, nes po kurio laiko ne tik kad nebeliks pakankamai deguonies visiems kvėpuoti, bet ir vietos visiems sutilpti ir, be abejo, geriamojo vandens, tokio reikalingo skysčio žmonėms išgyventi.

Todėl man kyla tik vienas klausimas: kas yra žmogus, kad turi tokią teisę iš lėto naikinti savo gimtąją planetą?

Gabrielė Kalantaitė, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos IIIA klasės mokinė

Naudota literatūra

1. Žurnalas „Iliustruotasis mokslas“, 2016 Nr. 12, p. 18-23.

Komentarai ()