Keisčiausi jūros gyviai. II dalis (10)
Jūros gelmėse gyvena labai neįprastų ir keistų gyvūnų. Kai kuriais atvejais jie keisti gerąją prasme, kai kuriais – ne tokia gera. Tačiau, ko gero, bene svarbiausia yra tai, kad tokių keistų gyvių apskritai yra. Išties – labai keistai atrodančių gyvių. Tačiau neįprasta išvaizda yra jų sėkmės bilietas nesibaigiančiose išgyvenimo varžybose.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žuvis-suglebėlė
Šis ne didesnis nei 30 cm liūdnojo vaizdo riteris (vadinamas ir žuvimi-rupūže [angl. – „toadfish“]) gyvena Australijos ir Tasmanijos pakrantėse, maždaug 600 – 1200 metrų gylyje. Tokios keistos išvaizdos šis gyvis yra todėl, jog jis, galima sakyti, neturi raumenų – organizmą sudaro beveik vien tik želatininė substancija. Beje, ši žuvis neturi ir plaukiojimo pūslės – 800 metrų gylyje 80 atmosferų slėgis tokį organą paprasčiausiai sutraiškytų.
Kadangi šio padaro kūno tankis yra ne ką didesnis (ir netgi mažesnis) už vandens, šis gyvis juda plevendamas virš jūros dugno ir beveik neeikvodamas energijos. Tačiau toks įvykis žuvies-suglebėlės (angl. – „blobfish“) gyvenime – gana retas, nes jos yra gana tingios, nepaslankios, linkusios likti vienoje vietoje ir tiesiog laukti, kol į žiaunas atkeliaus nauji pietūs. O minta suglebėlės smulkiais krabais ir jūros plunksnomis vadinamais koraliniai polipais.
Žmonės šių nevalgomų gyvių pagauna retai. Tiesa, pastaruoju metu į krabų ir omarų žvejybai skirtus tinklus jos įsipainioja vis dažniau. Nenuostabu, kad žuvys-suglebėlės ištyrinėtos gana menkai.
Aksolotlis
O štai šis jūros gyvis su liūdna nuotaika, rodos, neturi nieko bendro. Neveltui išvertus iš actekų kalbos „aksolotlis“ reiškia „vandens žaisliukas“.
Nors šios meksikietiškos salamandros atrodo visiškai laimingos, jų populiacijai gresia išnykimas. Autotomija yra viena iš esminių šio varliagyvio savybių – aksolotliai geba atsiauginti praktiškai bet kurią kūno dalį.
Bėda ta, kad šie linksmuoliai gyvena tik dviejuose Meksikos ežeruose, vieną iš kurių – Čalko ežerą – žmonės jau nusausino... Menką aksolotlių populiaciją naikina ir jų jaunikliais užkandžiaujančios plėšriosios žuvys.
Teleskopinė vinterija
Ši labai reta stintūninių šeimos žuvis buvo atrasta 1939 m., tačiau iki šiol žvejų tinkluose randama tik nebegyva. Pirmąjį gyvos žuvies atvaizdą ir pirmuosius vaizdo įrašus su gyva teleskopine vinterija mokslininkai publikavo tik 2004 m. – neveltui šios žuvys vadinamos ir žuvimis-šmėklomis.
Slapukės gyvena tropiniuose Atlanto, Ramiojo, Indijos vandenyno vandenyse. Iš kitų žuvų jos išsiskiria keistomis iššokusiomis ir į viršų nukreiptomis vamzdinės formos akimis – dėl to jos angliškai ir vadinamos „Barreleye „ (liet. – vamzdžio formos akis). Be kita ko, šios žuvys ypatingos dar ir tuo, jog jų kakta yra perregima.
Raganosis ryklys
Jei povandeniniame pasaulyje galėtų būti piktųjų vienaragių, tai raganosis ryklys – kandidatas Nr. 1. Šis giliavandenis plėšrūnas (gyvena maždaug 200 metrų gylyje, o giliausiai aptiktas egzempliorius nardė 1,3 km gylyje) pasaulyje aptinkamas daugelyje vandenynų, nors dažniau – prie Japonijos krantų. Šio grobuonies išvaizda – išties šiurpi ir keista: snukis baigiasi ilga snapo formos atauga ir ilgais, toli į priekį išsikišančiais nasrais. Neįprasta ir šių pabaisų spalva – pusiau perregima raganosių ryklių odos spalva yra artima rožinei. Stambiausias pagautas egzempliorius buvo 3,8 metrų ilgio ir svėrė 210 kg. Pirmąsyk toks ryklys buvo ištrauktas 1897 m. prie Japonijos krantų. Iš viso mokslui žinomi tik 45 šio ryklio egzemplioriai (visi jie buvo rasti žvejų tinkluose arba išmesti į krantą). Vieną raganosį ryklį yra pavykę sugauti gyvą, tačiau Tokijo universiteto akvariume jis išgyveno tik savaitę. Tad nieko keisto, jog šių ryklių biologija ištyrinėta labai nedaug – neaišku, kokia yra šių ryklių populiacija. Ramiajame vandenyne gyvenantys raganosiai rykliai nuo kituose vandenynuose besiveisiančių savo giminaičių skiriasi stambesniu kūno sudėjimu. Raganosiai rykliai išsiskiria ne tik egzotiška savo išvaizda bet ir tuo, jog net 25 % jų kūno masės sudaro… kepenys, kurios, beje, kaip ir daugeliui ryklių, pakeičia plaukiojimo pūslę.Miksina
Kai kurie gyvūnai pasižymi keistais gynybiniais mechanizmais. Skunkai švirkščiojasi muskusu, oposumai dedasi negyvais, vėžliai sulenda į savo kiautus. Kaip ginasi apskritažiomenių klasės miksinos? Ogi švirkščia gleives. Miksinos tuštinasi gleivingomis išskyromis, kurios susimaišiusios su vandeniu tampa itin gličios. Miksinos jas naudoja nukreipti plėšrūno dėmesį – toks manevras leidžia išlošti šiek tiek laiko ir pasprukti.
Tai kirmėliški, sunykusiomis akimis, be nugarinio peleko gyvūnai. Aplink burną ir šnervę yra 2-3 poros trumpų ūselių. Nosies ertmė su rykle jungiasi nosiaryklės kanalu, todėl kvėpuojant vanduo gali būti įsiurbiamas pro šnervę. Turi 5-15 porų žiaunų maišų, tiek pat ir išorinių žiaunų angelių, tačiau paprastai tos angelės susilieja tik į 1 porą bendrų išorinių kvėpuojamųjų angų. Kremzlinis visceralinis skeletas labai sunykęs. Pilvinės pusės šonuose yra po eilę stambių gleivinių liaukų.
Miksinos paplitusios tik jūrose, gyvena įsiraususios į dumblą, iš kurio kyšo tik galva. Minta žieduotosiomis kirmėlėmis, moliuskais, negyvomis ir nusilpusiomis žuvimis. Prikibusi prie negyvos žuvies miksina paprastai susisuka į „aštuoniukę" ir, traukdama galvą pro kilpą, išplėšia stambesnius grobio gabalus. Neršiančios miksinos susisuka viena su kita ir išskiria daug gleivių, kuriose būna 20-30 patelės išnerštų kiaušinių. Vystosi be metamorfozės.
Pasaulyje užregistruotos 67 rūšys, priklausančios 6 gentims. Atlanto vandenyne gyvena atlantinė miksina (lot. Myxine glutinosa), kuri yra 30-40 cm ilgio. Lietuvos vandenyse miksinos negyvena.
Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com
Ankstesnės miniciklo dalys:
Keisčiausi jūros gyviai. I dalis