Pirmasis variklis buvo varomas… paraku  (1)

Apie nedidelį jėgos šaltinį, kuris priverstų judėti sausumos ir vandens susisiekimo priemones, XVII amžiuje svajojo olandų fizikas Christiaanas Huygensas (1629–1695). 1673 m. jis išrado paraku varomą darbinę mašiną, bet ji buvo taip sunkiai valdoma, kad netrukus mokslininkas ją pamiršo ir susidomėjo kitomis sritimis. Gal ir gerai padarė, nes ar toli nuvažiuosi sėdėdamas ant parako?

Dabartinėje Belgijoje gimęs Étienne’as Lenoiras (1822–1900) 1860 m. sukūrė jau praktiniam naudojimui tinkamą šiluminį variklį, kurio darbinėje ertmėje degant degalams, susidarydavo aukštos temperatūros ir didelio slėgio deginiai. Jo mašina, kaip jis pats pavadino „stacionarus garo variklis“, iš išorės labai priminė gulinčią garo mašiną.

Bet E. Lenoiro mašina vartojo daug dujų, o jėgos turėjo mažai. Pirmąją vykusią vidaus degimo variklio konstrukciją sukūrė vokietis Nikolausas Augustas Otto (1832–1891). 1867 m. savo išradimą jis pademonstravo Paryžiuje. Nors montuoti į automobilius dar buvo per sunkus ir nepatikimas, be to, labai triukšmingas (vėliau naudotas kasybos mašinose), šis variklis tapo beveik visų šių dienų variklių prototipu.

Po devynerių metų – 1876-aisiais – N. A.Otto sukonstravo variklį, kuriame oro ir dujų mišinys prieš uždegimą cilindre buvo suspaudžiamas. Tai labai padidino jo naudingumo koeficientą ir sumažino degalų sąnaudas. Šiandien tai yra labiausiai paplitęs variklio tipas.

Devintojo dešimtmečio viduryje automobilių pionieriai Gottliebas Daimleris (1834–1900), Wilhelmas Maybachas (1846–1929) ir Karlas Friedrichas Benzas (1844–1929) sukūrė pagerintus vidaus degimo variklius dviratėms transporto priemonėms ir automobiliui – vietoj oro ir dujų mišinio buvo naudojamas benzinas. 1897 m. vokiečių inžinierius Rudolfas Dieselis (1858–1913) išrado dar pajėgesnį variklį, kuris jo garbei buvo pavadintas dyzeliniu.

O amerikiečių pramonininkas, automobilių gamintojas Henry Fordas (1863–1947) pirmasis apibūdino etanolio, kaip automobilių ateities degalų, privalumus. Legendinis modelis „Ford-T“ turėjo „lanksčių“ degalų vidaus degimo variklį ir galėjo veikti naudodamas tiek benziną, tiek etanolį, tiek bet kokių proporcijų jų mišinį. Tačiau dėl tuo metu lengvai išgaunamos pigios naftos etanolis neišpopuliarėjo.

Šiuo metu senkant pasaulio naftos atsargoms jis vėl prisimintas. Brazilijoje etanoliu jau varoma 24 proc. automobilių. Brazilija ir Kolumbija, stambiausios pasaulyje bioetanolio gamintojos, išgauna jį iš cukranendrių. Tam reikia daug derlingos žemės ir daug vandens laistymui. Toks degalų gamybos būdas – ne išeitis tankiai apgyvendintai Europos Sąjungai. Ieškant kitų etanolio gamybos žaliavų ir technologijų bandoma jį išgauti iš celiuliozės ar kitų medžiagų.

1922 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultete Kaune buvo įkurta Vidaus degimo variklių katedra. Norinčiųjų mokytis šio dalyko tikrai netrūko. Šiandien vidaus degimo variklių kursą studijuoja Aleksandro Stulginskio, Vilniaus Gedimino technikos universitetų studentai. Gal jų inžineriniai sprendimai lems, kad ir mes ateityje važinėsime etanoliu „maitinamais“ automobiliais?

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(11)
(1)
(10)

Komentarai (1)