Atliekų deginimo problematika: daugiau naudos ar žalos?  (22)

Atliekos – nepageidaujamos medžiagos, kurios dažniausiai susidaro dėl žmogaus veiklos. Jos yra nenaudingos, dažnai pavojingos ir neturi ekonominės ar kitos vertės. Tačiau mokslininkai tvirtina, kad gamtoje nėra nieko nenaudingo, o atliekos - naudinga medžiaga, tik mes nežinome, kaip ją panaudoti. Tačiau toliau nuomonės jau išsiskiria – koks gi tolesnis įvairiausių atliekų panaudojimo būdas galėtų būti geriausias?

Šiuo metu atliekos kaupiamos sąvartynuose, bet toks sprendimas nėra idealus nei gamtosaugos, nei ekonominiu požiūriu. Ką gi su jomis daryti? Pasiūlymų yra įvairių, tačiau dabar pagrindinis dėmesys sutelktas į atliekų deginimo galimybę: iš vienos pusės tai nuolat atsinaujinančios kuro atsargos, iš kitos pusės – ekologai ir kiti gamtos mylėtojai tokį atliekų naikinimą vadina didžiule gamtos tarša ir potencialiu pavojumi žmogaus sveikatai. Kaip yra iš tikrųjų, nesiimame spręsti, o tiesiog pateikiame dvi skirtingų pozicijų nuomones asmeniniam pamąstymui ir apsisprendimui.

Atliekų deginimas – ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija

Gytis Junevičius portale www.inovacijos.lt paskelbė straipsnį apie atliekų deginimo šviesias perspektyvas ir potencialią gaunamą naudą – nekoreguotas straipsnio tekstas pateikiamas žemiau:

„Bet kuriame mieste ar gyvenvietėje susikaupia tonos įvairiausio pavidalo atliekų: kietų, birių ar skystų. Jų kiekis priklauso nuo gyventojų skaičiaus, šildymo sistemos, visuomeninio maitinimo įmonių ir parduotuvių tinklo, komunalinės tarnybos darbo, taip pat pramoninės gamybos apimties ir jos išdėstymo. Kuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis, tuo daugiau atliekų.Taip pat kiekvienais metais naujos prekės vis įvairiau įpakuojamos. Pakavimo medžiagas taip pat tenka pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų.

Lietuvoje komunalinių atliekų susidaro apie 1,3 mln. t per metus ir kasmet didėja, o pramoninių atliekų susidaro apie 4,4 mln. t per metus, kurių didžioji dalis yra nepavojingos atliekos ir pilnai gali būti naudojamos kaip kuras. Lietuva yra viena iš penkių ES valstybių, iki šiol neturinčių nė vienos modernios atliekų deginimo gamyklos. Atliekas sąvartynuose taip pat kaupia ir mus supančią aplinką teršia Latvija, Estija, Slovėnija ir Slovakija.

Europoje šiuo metu sėkmingai veikia daugiau kaip 400 modernių atliekų deginimo gamyklų, kai kurios iš jų – Vakarų Europos miestų centrinėse ar gyvenamosiose zonose, tačiau tai būdinga didesnio urbanizacijos lygio šalims. Daugiausia komunalinių atliekų deginimo gamyklų turi Prancūzija – net 128. Švedija šiuo metu turinti 29 fabrikus stato dar 6 gamyklas. Ispanijoje jau veikia 8 fabrikai, 67 komunalinėms atliekoms deginti skirtas gamyklas turi Vokietija, 47 gamyklos yra Italijoje. Airijoje planuojama pastatyti 6, Austrijoje, Olandijoje ir Vengrijoje – po 2, Belgijoje – 1 komunalinių atliekų deginimo fabriką. Paskutiniu metu naujos atliekų deginimo gamyklos atvėrė duris Sankt Peterburge ir Londone.

Atliekų deginimas visame pasaulyje yra laikomas ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija, pasižyminčia mažiausiu poveikiu aplinkai. Taip pat šis procesas yra ekologiškesnis už energijos gamybą deginant iškastinį kurą - gamtines dujas, mazutą, akmens anglį. Dalį komunalinių atliekų sudaro biologinės kilmės medžiagos, todėl jų deginimas mažiau nei iškastinis kuras turi įtakos ir pasauliniam klimato pokyčiui. Komunalinės atliekos deginamos aukštoje temperatūroje, todėl nemalonūs kvapai yra termiškai suskaldomi ir į aplinką nepatenka. Susidarantis šlakas ir pelenai gali būti sėkmingai naudojami kelių statyboje. Po sudegimo šlakuose likę metalai gali būti išrinkti ir panaudoti perdirbimui.

Atliekų deginimas ekologiškesnis ne tik už energijos gamybą naudojant iškastinį kurą, bet ir už atliekų laidojimą sąvartynuose. Čia pūvančios komunalinės atliekos ypač teršia aplinką - į atmosferą išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančias metano dujas ir daug kitų kenksmingų medžiagų. Dalis nuodingų, sąvartynuose išsiskiriančių dujų, patenka į atmosferą, o dalis lieka žemėje - tik didesnės koncentracijos ir praktiškai be galimybės jas pašalinti.

Komunalinės atliekos, pagal atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvą yra pripažįstamos, kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Naudoti komunalines atliekas kaip kurą yra teisingas, o prijungus prie artimiausių šilumos tinklų, kas labiausiai tinka Lietuvai, nes yra centralizuoti šilumos tinklai, tai duotų didžiausios naudos.

Lietuvoje savartynai vis pilnėja nuo komunalinių atliekų, didėja šiukšlių kalnai ir ateina tas laikas, kai nebeturėsime kur jų dėti. Šiandien daug diskutuojama apie tai, kad reikėtų statyti deginimo gamyklą, o gal ir kelias, kuriose būtų deginamos atliekos, o iš to būtų gaunama vienokia ar kitokia nauda. Lietuvoje taip pat yra iniciatyvų ir projektų deginti atliekas, tačiau susiduriama su problema – žmonių prieštaravimu. Aišku, visa tai juda lėtai ir todėl, jog tai reikalauja didelių investicijų,o atsipirkimo laikas neaiškus, be to deginamos atliekos turi būti išrūšiuotos, o tai jau yra papildomi kaštai.

Planuojant atliekų panaudojimą esminis klausimas nėra deginti ar tiesiog deponuoti atliekas. Buitinės atliekos efektyviausiai gali būti panaudojamos būtent kaip šilumos šaltinis. Šalyse, kuriose deginamos atliekos naudojamos elektros energijos gamybai, procese yra dideli šilumos nuostoliai. Esminė problema – kokia technologija, kokie filtrai bus naudojami atliekų deginimo įmonėse ir kaip bus kontroliuojami visi procesai. Ši problema nėra unikali vien atliekų verslui, procesų valdymas ir kokybės kontrolė yra viena esminių problemų tiek Lietuvos pramonėje, tiek paslaugų versle, tiek ir švietime, sveikatos priežiūros sistemoje ir t.t. Ši problema nėra unikali, ir vietinės gyventojų bendruomenės tai supranta. Taigi, tai ir teritorijų planavimo problema, nes šiukšlės į gamyklas daugeliu atvejų gabenamos geležinkelių arba kelių transportu, o jų kvapo, deja neužrakinsi.

Su šia nuomone sutiktų ir energetikos ministerija bei prezidentūra, pritarianti tokiam atliekų utilizavimui. Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad Lietuva iki šiol blokavo bet kokių alternatyvių energijos šaltinių vystymą šalyje. O deginant atliekas vienu metu būtų išspręstos net dvi problemos – šildymo ir atliekų utilizavimo. Apsilankęs Danijos atliekų deginimo gamykloje, šiai energetikos krypčiai pritarė ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

Tačiau nestinga ir skeptikų - ypač šalia planuojamų gamyklų įsikūrusių gyventojų tarpe.

Atliekų deginimas - mirštanti technologija

Vienas iš atliekų deginimo priešininkų, Algimantas Zolubas, internete išplatino tokią nuomonę apie šį reikalą:

„Greta ekonominės ir finansinės krizės Lietuvoje, ypač Ignalinos AE uždarymo akivaizdoje, tapo itin aktuali naujų energetikos šaltinių paieška. Tarp alternatyvių, aplinkai nekenksmingų arba mažai kenksmingų energijos šaltinių, deja, labai atkakliai brukama energijos gavyba iš buitinių atliekų deginimo. Jau - paruoštas gamyklos projektas, jos poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Iš pirmo žvilgsnio, tarsi siekiai kilnūs. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, iš po nekaltos kaukės, kai statybos iniciatorius neatsižvelgia į būsimą aplinkai žalą, kyši vien pelno siekiantys nagai.

Kyla Vilniaus gyventojų, ypač Lazdynų mikrorajone, kuriame numatoma statydinti buitinių atliekų deginimo gamyklą, pasipriešinimas tokios gamyklos statybai, nes siekis projektui įgyvendinti pažeidžia atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kas yra numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, o taip pat kituose ES ir Lietuvos teisiniuose aktuose. Šiais aktais prioritetai pirmučiausiai suteikiami atliekų prevencijai, rūšiavimui, antriniam panaudojimui, perdirbimui, kitokiam panaudojimui, bet ne deginimui. Tokių nuostatų ir rimtesnių veiksmų Respublikoje pastebimi tik itin menki pradai. Gyventojai nepritaria projektui, kuriam pasaulyje analogų nėra, ką pripažino gamyklos statybą organizuojanti UAB, ir jame įžvelgiamos esminės ydos (tarp jų - žema deginimo temperatūra). Gi poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos negalima laikyti patikima, nes vertinimą atliko kita, užsakovo finansuojama UAB.

Tarptautinio aljanso prieš atliekų deginimą ir Tarptautinio atliekų deginimo alternatyvų aljanso narys Neilas Tangris (Neil Tangri) 2003 m. išleido knygą „Atliekų deginimas: mirštanti technologija” (Waste IncinerationA: Dying Technology). Šią knygą anglų kalba galima rasti internete (www.no-burn.org). Bent paviršutiniškai pažinčiai su minima knyga ir ydinga atliekų naikinimo technologija, cituosime tik jos įvadą.

„Dažniausiai atliekų deginimo įrenginiai statomi žemesnes pajamas gaunančių žmonių kaimynystėje, esant mažam gyventojų tankumui, remiantis prielaida, kad politiškai silpni gyventojų sluoksniai nepajėgūs pasipriešinti tokio objekto statyboms. Tai grubus bazinių aplinkosauginių principų pažeidimas. Modernūs atliekų deginimo įrenginiai, skirti tokiam atliekų tvarkymo būdui, beje, yra patys brangiausi; vien tik statybinės investicijos siekia šimtus milijonų JAV dolerių, o tokių įrenginių statybų ir veikimo kaštus neišvengiamai turi dengti visuomenė. Atliekų deginimo įrenginių kompanijos paprastai naudoja įvairias komplikuotas finansavimo schemas, priverčiančias vyriausybes pasirašyti ilgalaikius išmokų įsipareigojimus, kurie, kaip jau ne kartą buvo atsitikę - tampa nepakeliama našta vietos savivaldybėms. JAV nemažai miestų turi didžiules skolas, atsiradusias dėl atliekų deginimo įrenginių veiklos.

Atliekų deginimo įrenginiai vienai tonai atliekų reikalauja gerokai mažiau darbo vietų nei alternatyvi praktika, pavyzdžiui, perdirbimas. Atliekų deginimo gamyklos paprastai išstumia iš rinkos jau egzistuojančius atliekų perdirbėjų tinklus, sukeldamos papildomų sunkumų neturtingiausiems iš neturtingiausiųjų. Labai dažnai atliekų deginimo gamyklos pateikiamos, pozicionuojamos kaip energijos gamybos įrenginiai, galintys gaminti elektrą. Tačiau detali jų gyvavimo ciklo analizė rodo, kad atliekų deginimo įrenginiai paprastai energijos daugiau sunaudoja, nei pagamina. Taip atsitinka todėl, kad produktai/medžiagos, kurie sudeginami, turi būti pakeičiami naujomis analogiškomis medžiagomis/produktais. Naujų iškasenų gavyba ir jų transformavimas į naujus produktus sunaudoja gerokai daugiau energijos, nei pagamina atliekų deginimo įrenginys, tokiu būdu aplinkai sukeliamas didelis neigiamas poveikis, kurio nebūtų, jei atliekos būtų ne deginamos, o panaudojamos vėl.

Pagaliau turime suvokti, kad atliekų naikinimas deginimu yra visiškai nesuderinamas su kitais atliekų tvarkymo būdais. Atliekų deginimo įmonės konkuruoja dėl tų pačių finansinių išteklių ir kitų resursų, kaip ir kitokias technologijas naudojančios atliekų tvarkymo įmonės, ir paprastai laimi konkurencinę kovą prieš smulkesnius, ekologiškesnius metodus naudojančius atliekų perdirbėjus, nes atliekų deginimo gamyklų statybos projektus pajėgios vykdyti tik ypač stambios finansinės-komercinės grupuotės”.

Būsimo Buitinių atliekų deginimo gamyklos statybą inicijuoja ir organizuoja visuomenei ne iš gerosios pusės pažįstama Rubikono grupuotė. O žinant, kad „Rubicon Group” įtaka Vilniaus valdžiai išliko, nors koalicija ir deklaruoja esanti „antirubikoninė”, pasipriešinti ir atremti pavojingus kėslus vardan ŠVARAUS ORO, vardan savo ir palikuonių ateities turi visuomenė.“

Su tuo sutinka ir alfa.lt žurnalistė Eugenija Grižibauskienė, mananti, jog „Rubicon“ inicijuojama šiukšlių deginimo gamykla Vilniuje gali būti prilyginama nebent „Leo LT“ aferai - tuo labiau, jog pasaulyje yra ir kitokių atliekų tvarkymo būdų. Straipsnyje žurnalistė pateikia ir Nacionalinio mokslo, verslo ir inovacijų parko direktoriaus Vladimiro Novosado mintis apie tai: „Norisi paklausti tų ponų, kurie svajoja apie deginimo gamyklą: „Kodėl jūs taip nekenčiate Turniškių, Valakampių, Antakalnio gyventojų, nes ši teritorija taps pačių nuodingiausių dalelių epicentru“.  

Mokslininkas kritiškai žvelgia ne tik į atliekų deginimą, bet ir autoklavo metodą. Sako, statysime įmonę, ta įmonė veiks, išskirdama į aplinką taršą, deginsime briketus ir vėl bus teršiama aplinka. „Nėra pasaulyje tokių technologijų, kad deginant nors ir išrūšiuotas atliekas, į aplinką neišsiskirtų teršalų kiekio, kuris neturėtų poveikio žmonių sveikatai. Kodėl pasaulis atsisakė deginimo įmonių? Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tų miestų, kur pastatytos atliekų deginimo gamyklos, dvidešimties kilometrų spinduliu gyvenančių žmonių sergamumo tyrimas. Paaiškėjo, kad lėtinių susirgimų padaugėjo 6,7 karto“, – argumentus dėliojo V. Novosadas.

Jis klausia, kodėl gi pas mus lenda visos technologijos, susijusios su deginimu? Jo teigimu, tai pats barbariškiausias metodas, kurio pasaulis jau seniai atsisakė. „Pastaruoju metu uždaryta apie du tūkstančiai panašių įmonių. Net ir Maskva iš miesto išmetė septynias atliekų deginimo gamyklas. O lietuvaičiai vis tiek nori atliekas deginti. Dėl ko? Dėl penkiolikos ar septyniolikos žmonių pralobimo mūsų visų sveikatos sąskaita?“ – klausė jis.

Mokslininkas teigia matąs vienintelę alternatyvą – daryti taip, kaip daro civilizuotas pasaulis. „Atliekos turi būti tvarkomos prioritetus skiriant antriniam atliekų panaudojimui. Ir tik tai, ko neįmanoma perdirbti, išrūšiuojama ir kompostuojama ar pan. Bet jokiu būdu ne taip, kaip dabar siūloma. Ką tai reiškia deginti nerūšiuotas atliekas? Tai reiškia dioksinus ir furanus, kurių negalima jokiais filtrais išfiltruoti. Ir kaupiasi žmogaus organizme jie per kartų kartas. Jų dalelės keliauja pavėjui ir sėda maždaug 20 km spinduliu.“

Jam antrino ir sostinės Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas. Jo teigimu, dar neseniai daugeliui atrodė, kad tai tik Lazdynų problema. „Patikėkite, tai yra viso miesto problema. Pučiant vėjui daugiausia kentės už trijų kilometrų gyvenantys miestiečiai“, – sakė seniūnas. Kiekvienam norinčiam jis gali paaiškinti apie „vėjo rožės“ suktukus ir teršalų kelionės kryptį.

Todėl aktyviausiai atliekų gamyklos statybai besipriešinantys Lazdynų mikrorajono gyventojai reikalauja, kad atliekų tvarkymo sistemai ir jos operatoriui būtų paskelbtas tarptautinis konkursas, o nugalėtojas būtų renkamas konkurso būdu, iš ne mažiau kaip trijų alternatyvų.

Taigi, nuomonės radikaliai besiskiriančios – kurią iš jų remti, kiekvienam skaitytojui lieka laisva apsisprendimo galimybė.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(6)
(0)
(4)

Komentarai (22)