Kaspijos jūra: sunkiai padalinamas "energetinių išteklių pyragas" (Video) (3)
Jau daugiau nei dešimt metų penkios valstybės - Rusija, Iranas, Azerbaidžanas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas – neranda tinkamiausio sprendimo, kaip pasidalyti Kaspijos jūrą, kurios gamtiniai resursai neabejotinai sustiprintų kiekvienos iš jų ekonomiką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pradėjus derybas dėl Kaspijos pasidalijimo, Rusija laikėsi pozicijos, kad tai unikalus tarpkontinentinis vandens telkinys, kuriam neturi būti taikoma nei Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, nei tarptautinėje praktikoje nusistovėję ežerų pasidalijimo tarp valstybių principai. Rusija, kaip, beje, ir Iranas, dėl strateginių karinių motyvų nesutiko su siūlymais Kaspijos jūrą pasidalyti sektoriais, nes prisibijojo galimo trečiųjų šalių karinio laivyno atsiradimo. Šios abi šalys ne mažiau negu naftos nori ir kuo daugiau biologinių išteklių: Kaspijos eršketinių žuvų populiacija sudaro apie 90 proc. visų pasaulio atsargų ir jų eksportas atneša tikrai didžiules pajamas.
Pirminė Azerbaidžano ir Kazachstano derybų pozicija buvo Kaspijos padalijimas į nacionalinius sektorius. Ir tai logiška, nes kaip tik šioms valstybėms tuomet atitektų didžiausi naftos ir dujų telkiniai. Pradinė Turkmėnistano pozicija: ekvatorija bendra, bet į nacionalinius sektorius padalytas dugnas. Kol šalys derino pozicijas oficialiose derybose, naftos pramonininkai be skrupulų ėmėsi įsisavinti neva jiems jau priklausančius telkinius. Todėl 1996 m. rusai pasiūlė naują dalybų scenarijų: kiekviena šalis gauna išskirtines teises į 45 jūrinės mylios nuo kranto Kaspijoje esančius resursus; jei kuri nors iš šalių jau įsisavino ar artimiausiu metu ruošiasi įsisavinti telkinius, esančius už šios linijos, tuomet taikoma vadinamoji „taškinė jurisdikcija” konkrečiam telkiniui. Rusų siūlymu, Kaspijos jūros centrinė dalis būtų bendra, o ten esančius gamtinius išteklius išgautų penkių valstybių sukurta kompanija.
Tokioms dalyboms nepritarė Iranas, kurio tarptautinės teisės ekspertai, iki šiol linkę remtis 1921 m. ir 1940 m. sutartimis su Rusija, mano, kad Teheranui priklauso 50 proc. Kaspijos. Irano derybinė pozicija – arba bendras naudojimas, arba dalybos po 20 proc.
Rusija užsispyrusį Iraną bando ir įtikinti (jiems pažadėta pagreitinti transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs” projekto realizavimą), ir ignoruoti (gegužės mėnesį Rusija, Turkmėnistanas ir Kazachstanas pasirašė deklaraciją dėl bendradarbiavimo tiesiant naują dujotiekį). Sužlugus planui Kaspiją pasidalyti pagal Maskvos scenarijų, Rusija pradėjo aktyviai „dirbti” atskirai su kiekviena iš buvusių sovietinių respublikų: viena po kitos pasirodė dvišalės ar trišalės sutartys, susitarimai ir memorandumai. Galop trys valstybės – Rusija, Kazachstanas ir Azerbaidžanas – pasirašė susitarimą pagal Maskvos pasiūlytą naują formulę: Kaspijos vanduo bendras, o dugnas dalijamas į nacionalinius sektorius. Vienintelė kliūtis - pagal kokią metodiką subraižyti Kaspijos dugno žemėlapį.
Remiantis „vidurinės linijos” principu, apibrėžiamu JT Jūrų teisės konvencijoje, ekspertų skaičiavimu, Iranui atitektų 0,9 mlrd. tonų sąlyginių angliavandenilių žaliavos, Turkmėnistanui – 1,5 mlrd. t, Rusijai – 2 mlrd. t, Azerbaidžanui – 4 mlrd. t, Kazachstanui – 4,5 mlrd. tonų. Tokioms dalyboms pritaria ir JAV, tačiau priešinasi Turkmėnistanas, nes su Azerbaidžanu nepasidalija dviejų naftos telkinių, esančių jūros viduryje, ir Iranas, nes vis dar tikisi lygiavos ar kur kas didesnės dalies. Iranui mažiausiai atitektų taikant ir modifikuotą „vidurinės linijos” principą (per jūros vidurį eina linija, nuo kurios matuojama zona iki sausumoje esančių geografinių valstybių sienų). Paradoksalu, bet tvirta Irano pozicija kartais Rusijai net patinka: ES išsvajoto Transkaspijos dujotiekio (iš Turkmėnistano Kaspijos jūros dugnu per Turkiją į tarptautinę rinką apeinant Rusiją) likimas išlieka neaiškus kaip tik dėl Irano priešinimosi, nes neišspręstas Kaspijos teisinio statuso klausimas.
Kol penkios valstybės dalijasi Kaspijos jūrą ir beatodairiškai eksploatuoja jos gamtinius išteklius, gamtosaugininkų tvirtinimu, bet kokia didesnė techninė avarija gali tapti ekologine katastrofa ir paversti šį vandens telkinį mirusia jūra. Rusijos mokslininkai tikina, kad labiausiai Kaspija yra užteršta pietinėje ir centrinėje dalyse, kur dirba Azerbaidžano naftos pramonė. O Baku tvirtina, kad Kaspiją žudo nuotekos, patenkančios su upių vandeniu. Balandžio mėnesį Kazachstano ypatingųjų situacijų ministerija užfiksavo 435 ruonių žūtį - neatmetama galimybė, kad jie apsinuodijo naftos produktais. 2000 m. prie Kazachstano krantų nudvėsė pusvienuolikto tūkstančio ruonių, kurių žūtis tikrai buvo susijusi su apsinuodijimu toksinais ir pesticidais. Kol teisiniu požiūriu Kaspijos jūra yra niekieno, jos ekologinis likimas taip pat niekam nerūpi.
