Aivaras Bagdonas. Europa – prie naujo dujų konflikto su Rusija slenksčio  (7)

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi informacija leidžia teigti, kad Europa grėsmingai priartėjo prie naujo dujų konflikto su Rusija. Tik šiemet jo turinys gali būti kiek kitoks negu ankstesniais metais.

Remiantis naujienų portalo www.rosbalt.ru šių metų spalio 10 d. pranešimu, dėl pasaulinės ekonominės krizės Europos valstybės nėra pajėgios išnaudoti dujų kvotų, numatytų šiems metams su pagrindiniu dujų tiekėju koncernu „Gazprom“ pasirašytose sutartyse. Vien pirmąjį šių metų pusmetį, pasak šaltinio, Vakarų Europos valstybės dujų iš Rusijos nupirko 23 mlrd. kubinių metrų (t. y. apie 29 proc.) mažiau, nei buvo planuota (Ukrainos nenupirktų dujų kiekis, galintis šį rodiklį padidinti kone dvigubai, čia neįtrauktas). Pasak Rusijos verslo laikraščio „Kommersant“ analitikų, „Gazprom“ koncernui grasinant milijardinėmis sankcijomis tiek Ukrainai, tiek Europai už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, Vakarų kompanijos skėsčioja rankomis ir prognozuoja, kad dujų vartojimas gali išlikti sumažėjęs net iki 2013 metų.

Tokia padėtis pavojinga tiek ES, tiek svarbiausiam rusiškų dujų tranzito koridoriui Vakarų kryptimi – Ukrainai. Juk taip sukuriamas pagrindas Rusijai tiesiogiai pasipelnyti iš ES valstybių ir Ukrainos nevykdomų įsipareigojimų koncernui „Gazprom“. Be to, taip būtų suduotas ir sunkmečiu itin skaudus smūgis šių valstybių ekonomikai. Kita vertus, didžioji kaimynė įgyja dar vieną svertą, galintį jai padėti siekti savo strateginių tikslų, nebūtinai naudingų ES ar/ir Ukrainai.

Dujų (kaip ir naftos) tiekimo Ukrainai, o per ją – ES valstybėms klausimas jau seniai yra tapęs savotiška Maskvos kontrolės bei poveikio priemone Kijevui, aktyviai taikoma, kai Ukrainos politika ima prasilenkti su Rusijos strateginiais interesais. Rusija manipuliuoja Ukrainai tiekiamų energetinių išteklių kainomis, apimtimi, atsiskaitymo už juos terminais ir kt. Tokiais būdais ji siekia stabdyti šios valstybės gravitaciją Vakarų kryptimi, užtikrinti jos valdančiojo režimo paramą Maskvos įgyvendinamai užsienio politikai ir pan.

Šiemet Ukrainos „nepaklusnumo Rusijai akcijos“ (sprendimas prisijungti prie ES Rytų partnerystės programos, nepaisant Rusijos prieštaravimo, kovo mėnesį su ES pasirašyta sutartis dėl Ukrainos dujų transportavimo sistemos modernizavimo ir kt.) buvo kaip niekada dažnos ir sulaukė aštrios Rusijos kritikos. Taip pat šiais metais akivaizdus ir atvirai Maskvos demonstruojamas ketinimas siekti prorusiško prezidento atėjimo į valdžią Ukrainoje po kitų metų pradžioje turinčių įvykti prezidento rinkimų. Nors, remiantis naujienų portalu www.newsru.com, Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas yra leidęs suprasti, kad Ukrainai baudų už neįvykdytą rusiškų dujų pirkimo kvotą mokėti nereikės, iš anksto džiūgauti dėl tokios neva Kijevui palankios Maskvos energetinės politikos neverta. Dėl pasaulinės ekonominės krizės Ukrainai jau dabar sunkiai sekasi atsiskaityti su Rusija už gautas dujas. Todėl neįvykdyta dujų pirkimo kvota jau greitu metu gali tapti tik dar vienu koziriu Rusijos rankose, nebūtinai reikalingu vien siekiant „nubausti“ Ukrainą.

Kita vertus, sumažėjusio dujų poreikio Europoje klausimas gali būti vertinamas ir kaip strategiškai naudingas Rusijai šiuo metu ES įgyvendinamos energetinės politikos kontekste. Po 2009 m. pradžios Rusijos ir Ukrainos ginčo dėl dujų tiekimo, kurio padarinius pajuto didelė dalis ES valstybių, vis dažniau pasigirsta įvairių ekspertų raginimų didinti ES energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Tačiau faktinė padėtis rusiškų dujų ES ir Ukrainai tiekimo klausimu Maskvai atveria papildomų galimybių imtis priemonių, kad Rusija kuo ilgiau išliktų svarbiausia dujų tiekėja ES.

Pasak Rusijos investicinės grupės „VTB Capital” analitikų, tai, kad Europa nepajėgi nupirkti iš koncerno „Gazprom“ viso sutarto dujų kiekio, Rusijai neabejotinai naudinga. Viena vertus, siekdama jau artimiausiu metu pradėti dujotiekio „Nord Stream“ statybas, Rusija iki metų galo turi išspręsti nemažai klausimų, tarp jų – ir nesutarimus su ES dėl projekto ekologinės žalos gamtai. Mažėjantis Europos dujų poreikis – svarbus diplomatinis argumentas šiame ginče. Kita vertus, susidariusi padėtis dujų rinkoje leidžia Rusijai peržiūrėti ir Turkmėnijos dujų Europai tiekimo, nutrūkusio šių metų pradžioje, sutartį (žinoma, Rusijai priimtinomis sąlygomis) ir kt.

Šiuo metu Rusijos įgyvendinamą dujų tiekimo Vakarų kryptimi infrastruktūros plėtros (paminėtini didieji jos proteguojami projektai „Nord Stream“ ir „South Stream“) politiką galima vertinti kaip pastangas ilgainiui Rytų, Vidurio bei Vakarų Europą apraizgyti energetiniais tinklais ir taip diktuoti savo sąlygas Senajam žemynui. Šių tikslų jau artimiausiu metu didžiajai kaimynei turėtų padėti siekti ir šiuo metu sumažėjusio rusiškų dujų poreikio Europoje klausimas.

Galiausiai nederėtų atmesti, kad sumažėjusio rusiškų dujų vartojimo Europoje klausimas gali tapti Maskvos politinio spaudimo Europos valstybėms priemone. Rusijos sprendimas dėl neišnaudotų dujų netaikyti sankcijų Ukrainai ir tai, kad „Gazprom“ nesulaukė jokių sankcijų iš Turkmėnistano už dujų pirkimo sutarties iš šios valstybės nevykdymą, sukuria prielaidą Rusijos ir ES valstybių deryboms dėl dujų tiekimo sąlygų peržiūrėjimo. Šia aplinkybe Maskva greičiausiai bus linkusi pasinaudoti jau artimiausioje ateityje, siekdama iš Bendrijos įvairių politinių ir ekonominių energetinių dividendų.

Išvados

Nuo ekonominės krizės kenčiančiai Europai nebepajėgiant vykdyti savo įsipareigojimų dujų monopolistui „Gazprom“, Rusijos padėtį galima vertinti kaip itin patogią. Žongliruodama milžiniškų ekonominių sankcijų, numatytų dujų tiekimo sutartyse, klausimu, ši valstybė jau greitu metu turėtų pradėti aktyviai siekti savo strateginių tikslų. Tai leidžia teigti, kad Rusija šiemet turi gerokai daugiau svertų nei pernai politizuoti dujų tiekimą Ukrainai, o per ją – ir ES.

Nors Europos valstybės ir nėra pajėgios nupirkti dujų kiekio, numatyto jų sutartyse su „Gazprom“, itin griežtų Maskvos sankcijų dėl to jos neturėtų sulaukti. Pirma, sunkmetį išgyvenančiai Rusijai šiuo metu būtini mokūs dujų pirkėjai, pajėgūs laiku atsiskaityti už tiekiamus energetinius išteklius. Antra, Maskvai reikia politinės paramos ir finansinių investicijų į įvairius Rusijos energetinius projektus (dujotiekių „Nord Stream“ ir „South Stream“ tiesimą, dujų gavybos plėtrą Jamalo pusiasalyje ir kt.). Trečia, pasak JAV energetikos eksperto Marshallo Goldmano, šiuo metu energetika Maskvos rankose yra politinis ginklas, stipresnis už branduolinį ginklą per šaltąjį karą. Rusija neabejotinai suvokia turimų energetinių svertų taikymo Europos Sąjungai galimybes. Todėl derėtų tikėtis, kad Europai tiekiamų rusiškų dujų kvotų klausimas jau artimiausiu metu gali būti įtrauktas į įvairių Rusijai svarbių regioninės ir tarpregioninės reikšmės politinių ar/ir ekonominių klausimų sprendimo procesą ir taps ne ekonominio susidorojimo, o politinio šantažo priemone.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Aivaras Bagdonas

(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)