Nuomonė. Kodėl šildome Elektrėnų, Drūkšių ežerus?  (19)

Vienas svarbiausių faktorių, lemiančių bendrą biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės nuskurdimą yra aplinkos tarša energetikos srityje, todėl ir diskusijos dėl atominės elektrinės Lietuvoje, bet kuo toliau, tuo labiau aštrėja. Tik ar nebus tai jau „švaistymasis kumščiais po muštynių“?

Labai gražios ir viliojančios perspektyvos buvo prieš keturis dešimtmečius, kuomet buvo statoma pirmoji AE Lietuvoje. Ir auganti pramonė, ir sparčiai besivystančios technologijos, ir net šildymui nebuvo gailima „pigios“ ir „aplinkos neteršiančios“ elektros energijos. Niekas tuomet nesusimąstė, kodėl ji tokia pigi, kas sumokės tikrąją jos kainą ir ar iš tiesų ji nepavojinga aplinkai?

Branduolinės energetikos šalininkai (jau ne visi) laužo ietis, siekdami apginti branduolines idėjas, tačiau visos idėjos baigiasi kalbomis – nė vieno realaus žingsnio, išskyrus nemažų pinigų išeikvojimą, nebuvo padaryta. Tuo tarpu laikas valandas skaičiuoja branduolinės energetikos priešininkių naudai…

Pirmiausia – gerokai pasikeitusi ekonominė padėtis mažina vidaus vartojimą, nes savaime nunyko vienas didžiausių sovietiniais metais energijos vartotojų – daug darbo vietų šaliai davusi karinė bei kita „sąjunginio pavaldumo“ pramonė. Darbo vietų gamyboje sumažėjimas, savo ruožtu, atsiliepė ir kitoms – švietimo, sveikatos apsaugos, aptarnavimo sferoms. Elektros energijos vidaus vartojimas mažėja ir dėl prasidėjusios masinės gyventojų emigracijos. Be to, nuolat tobulėja ir technologijos, o naujų kartų pramonės įrengimai, buitinė technika ir kt. sunaudoja vis mažiau energijos. Tuo tarpu su perteklinės energijos realizavimu sunkumų vis daugės. Pirma, čia pat šalia Lietuvos statomos dvi atominės jėgainės. Antra, jau dvi dešimtys metų nesiseka nutiesti elektros tinklų jungties nei su Lenkija, nei su Švedija.

Energetikos ūkio padėtis verčia ieškoti ne tik geriausių šių problemų sprendimo būdų, bet ir keisti požiūrį į vietinius energijos išteklius. Tad kokią, iš trijų galimų, strateginę kryptį Lietuvai pasirinkti?

  1. Aplinkai palankiausia galimybė – visą trūkstamą elektros kiekį nusipirkti pas kaimynus. Tokiu atveju aplinka tikrai nebus teršiama, bet yra vienas trūkumas – reikia „prasimanyti“ pinigų, kad turėtume už ką pirkti.
  2. Statyti naują „aplinkos neteršiančią“ atominę elektrinę. Bet čia – jau du trūkumai: neturime nei pinigų statybai, nei rinkos produkcijai (elektros energijai).
  3. Vadovaujantis 1994 m. Madrido deklaracija, toliau skatinti atsinaujinančių energijos išteklių įsisavinimą ir naudojimą.

Taigi, ekonominio stimulo statyti branduolinę jėgainę lyg ir nebeliko. Tad, matomai, geriausia būtų įvertinti paskutiniuosius ekonominius, socialinius ir demografinius pokyčius ir, siekiant išsaugoti natūralią aplinką, susirūpinti alternatyvių energijos šaltinių paieška ir įsisavinimu. O jų pas mus nemažai ir jie labai įvairūs. Pagal Europos Bendrijos energijos direktorato bei studijas, techniškai įsisavinamų atsinaujinančių energijos resursų potencialas Lietuvoje, pasiskirstęs taip: biomasė ir biodujos – 65 proc., hidroenergija – 10 proc., geoterminė energija – 5 proc., saulės energija – 19 proc., vėjo energija – 1 proc. Ekonomiškai ir techniškai įvertinus nustatyti pagrindiniai vietinio kuro ištekliai ir jų naudojimas pagal svarbą. Pirmiausia – mediena ir jos atliekos, durpės, šiaudai, iš dalies biodujos, vietinė nafta. Juo labiau, kad net šalys, turinčios stiprias ekonomikas ir gerai išvystytą branduolinę energetiką, vis rimčiau žvelgia į atsinaujinančių išteklių naudojimą.

Tiek pavienės Europos Sąjungos šalys ir pati ES, kaip struktūra savo energetines strategijas, kuria ir organizuoja savų, vietinių ir atsinaujinančių išteklių naudojimo kryptimi. Danija priėmė sprendimą, kad 2050 m. visa energetika bus iš atsinaujinančių energijos išteklių. Lietuvai, kuri priklausoma nuo importuojamos naftos, Vakarų šalių patirtis ypač naudinga vystant vietinio kuro gamybą.

Paskutiniu metu pasaulyje vis plačiau naudojamos biodujos. Rengiant biodujų jėgaines, daug padaryta ES šalyse. Pavyzdžiui, Vokietijoje Didžiojo Miulingeno biodujų jėgainėje biodujos gaminamos ne tik iš greta esančios fermos tiekiamų srutų, bet ir iš įvairių gamybos objektų atvežtų organinių atliekų. Sudeginusi gautas dujas ir pardavusi pagamintą elektros energiją, jėgainė gauna tik maždaug trečdalį lėšų, reikalingų jai eksploatuoti. O iš kur kitos? Paaiškėjo, kad iš visų aplinkinių objektų organinės atliekos vežamos ne į sąvartyną, o į Didžiojo Miulingeno biodujų jėgainę. Žinoma, už atvežtų atliekų perdirbimą imamas tam tikras mokestis. Iš organinių medžiagų išsiskyrus biodujoms gaunamas humusą, kuris parduodamas daržininkams. Taigi šios jėgainės svarbios ne tik dėl biodujų, iš kurių gaminama elektros energija, bet ir mažina gamtos taršą.

Pagrindinė medienos, kaip kuro, perspektyva, pirmiausia sietina su geresniu miško ruošos atliekų naudojimu, nes dabar miško ruošos atliekos kurui katilinėse mažai naudojamos – deginama malkinė mediena ir dalis medienos apdirbimo pramonės atliekų, o dalis biomasės, gautos iš miško kirtimų, apskritai nepanaudojama, tiesiog supūva. Nėra tinkamos infrastruktūros, todėl didelėse miškų teritorijose surinkti atliekas yra brangu ir technologiškai sudėtinga. Taip pat nepakanka įrangos medienos atliekoms smulkinti ir gabenti energijos gamintojams. Tačiau įrengus reikiamas infrastruktūras, vietinis kuras būtų naudingas ir ekonomiškai, ir ekologiškai, šiam kurui ruošti, gabenti ir naudoti būtų sukurta papildomų darbo vietų.

Toliau atsinaujinančių energijos šaltinių eiliškume pagal svarbą užima vandens, geoterminė, vėjo ir saulės energija. Tiesa, kai kurie aplinkosaugos diletantai klykauja, kad užtvankos trukdo neršiančių žuvų migracijai. Netiesa! Šimtus metų Lietuvoje veikė vandens malūnai ir dėl to žuvims jokių trukdžių nebuvo: tereikia įrengti žuvų migracijai specialius latakus.

O kuo skiriasi dabartiniai vėjo energijos generatoriai nuo tradicinių vėjo malūnų? Ar jų sparnai paukščiams uodegas kabina, ar jų vibracija kaimiečių nervus gadina? Juk beveik visoje Vakarų Europoje ir hidroelektrinės, ir vėjo energijos generatoriai paplitę, o bioįvairovė daugiau kenčia ne nuo jų, o nuo taršos dėl pramonės ir transporto išmetamų dujų…

Tai gal švariausia, ekologiškiausia ir mažiausią poveikį netoliese gyvenantiems žmonėms turi branduolinė energija? Vargu. Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo Ignalinos AE veiklos pradžios, įvykiai kaimyninėje Černobilio AE parodė, kokia tai „švari“ technologija, neseniai tai dar kartą patvirtino įvykiai Japonijoje (Fukušima), o dabar jau ir Indijoje užfiksuotas radioaktyvių medžiagų nutekėjimas į aplinką. Reikia pastebėti, kad naujoji atominė elektrinė geriausiu atveju gamins 675 megavatus per valandą, t. y., pusę Lietuvai reikalingos elektros energijos arba tik 12–13 proc. visos Lietuvos ūkiui reikalingos energijos. Tuo pat metu biomasės kogeneracijos pagrindu galime gaminti 600 megavatų, t. y., tą patį elektros kiekį. O juk vienu metu bus sprendžiamos ir aplinkos taršos problemos! O kur dar 500 megavatų vėjo ir kitų šaltinių energija, kurią galime gauti visai neteršdami aplinkos?

Taigi, reikia į viską žiūrėti ūkiškai, galvoti kur tikrasis mūsų potencialas, o ne šildyti orą. Tuo tarpu mes šildome Elektrėnų, Drūkšių ežerus, šildome gatves virš šiluminių trasų ir t. t., o energija vis brangsta. Kodėl net viena stipriausių ekonomikų – Vokietija, turinti gerai išvystytą branduolinę energetiką, kalba apie tai, kad 2020 m. gali pusę savo energetinių poreikių patenkinti atsinaujinančių energijos išteklių sąskaita? Gal jie pagalvoja kas laukia ateities kartų po 50–100 metų. Pagalvokime ir mes, kokį poveikį Lietuva gali patirti po daugelio metų: gali tapti Lietuva „mutantų – milžinų“ šalimi, gali sudykumėti, o gali… Visko gali būti.

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt
Autoriai: Šarūnas Laužadis

(0)
(0)
(0)

Komentarai (19)