Karas ir taika: ko Lietuvai reikėtų pasimokyti iš žydų? (Video)  (10)

Už sienos – galingi priešai. Jų daug, jie agresyvūs ir praeityje ne kartą veržėsi į tavo šalį. Kaip elgtis tokios grėsmės akivaizdoje? Atsakymų į šį Lietuvai aktualų klausimą galima rasti kitoje mažoje valstybėje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Įžengęs į erdvią salę su daugybe spintų pirmiausia pamatai ją. Didelę kaip pernokęs agurotis bombą su geltonu žiedu ant smaigalio. MPR-500 – viena naujausių ir moderniausių pasaulyje bombų – dunkso kampe atokiau nuo kitų sparnuotųjų užtaisų, kurių prikimštas šis slaptas kambarys.

Į jį duris man atvėrė Shimonas Naimanas, bendrovės „Israel Military Industries“ (IMI) rinkodaros direktorius. Čia prašalaičiai užsuka nedažnai: šie žmonės moka saugoti savo paslaptis.

Tel Avivo gyventojai žino, kas vyksta už aukštų sienų Ramat Hašarone netoli jų miesto.

Čia jau daug dešimtmečių kuriami moderniausi pasaulyje ginklai, be kurių ši nė 8 mln. gyventojų neturinti valstybė jau seniai būtų buvusi sunaikinta.

Nuo automatų iki bombų

Izraelyje yra ir kitų ginkluotės gamintojų, bet IMI, ko gero, garsiausia. Tiksliau, ne ji pati, bet jos legendinis kūrinys – automatas „Uzi“.

Tiesa, šiais laikais jau beveik nenaudojamas, pakeistas modernesniais ginklais, pavyzdžiui, automatais „Tavor“.

Rekomendacijos jau patikrintos, žurnalistas ir jo krepšys peršviestas.

Arbatos įpylęs Sh. Naimanas neslepia: prasidėjus karui Ukrainoje svečių iš Rytų Europos sulaukia vis dažniau. Visi dabar nori ginklų. O jų čia – įspūdinga galybė. Ne šiaip blizgučiai paradui, bet išmėginti tikruose gatvių mūšiuose. Būtent gatvių, nes hibridinių karų epochoje tankų mūšiai – retenybė, nors irgi pasitaiko.

Ta žalioji bomba su geltonu žiedu – IMI inžinierių šedevras, keliantis siaubą teroristams.

MPR-500 – ne šiaip sprogmuo, tai išmanioji bomba, panašiai kaip jūsų telefonas ar televizorius. Ji prieš paleidimą programuojama pirštu perbraukus per LCD ekraną.

Nuo šio pasirinkimo priklausys, kaip bomba elgsis.

Vienas pasirinkimas – pramuš nedidelę skylę sienoje, 4 vidinėse pertvarose, sprogs viduje ir sunaikins visą pastatą ir visus ten esančius.

Kitas variantas – driokstelės atsimušusi į gelžbetonio sieną ir pražiodys metro gylio angą, pro kurią į vidų sugužėję kariai išvaduos įkaitus.

Dar vienas variantas – bomba gali tiesiog praskristi virš pylimo ir išsitaškyti įkaitusiu metalu ant pasislėpusių priešo pėstininkų.

Nuskinti sugedusius vaisius

Ten išmanios ne tik didžiosios bombos – panašiai elgtis išmokyti ir mažesni sviediniai, pliekiami iš granatsvaidžių ar minosvaidžių.

Visi sviediniai ar juo labiau raketos – su GPS siųstuvais, varikliais ir sparnais, todėl jau iššautos pačios patikslina taikinio koordinates, o ne šluoja ištisus kvartalus.

„Tie, su kuriais tenka kovoti, dažnai slepiasi gyvenamuosiuose kvartaluose, už taikių gyventojų nugarų.

Jų tikslas – kuo didesnis šalutinis poveikis, kad žūtų kuo daugiau nekaltų žmonių“, – pasakojo Sh. Naimanas.

Todėl ir IMI, ir kiti dabar kuria tokius ginklus, kurie skintų tik sugedusius vaisius, nekliudydami sveikų. Optika, aviacija, vamzdžiai, kulkos – ši šalis pati pasigamina beveik visko, ko reikia norint atremti karingų kaimynų antpuolius.

Eksportuoja į visą pasaulį

Vien IMI per dieną pagamina milijoną NATO standarto šovinių. Patiems tiek nereikia, dabar taika, todėl daugelį nuperka amerikiečiai.

Taikiai nusiteikęs gyventi pasaulis ginkluojasi.

Vis daugiau ginklų – prieštankinių, priešlėktuvinių raketų, automatų reikia Indijai, Pietryčių Azijos šalims. Jei reikia, Izraelis parduoda. Bet ne visiems.

„Su Rusija ir Baltarusija mes nedirbame, nors jos labai norėtų“, – jau pokalbio pradžioje apie nepatikimus partnerius paaiškino IMI atstovas.

Įmonė, kurią šiais metais ketinama privatizuoti ir perkelti toliau nuo didmiesčių, nesunkiai galėtų apginkluoti gerokai didesnę už Lietuvą valstybę. Apie vizitus ir siūlymus Sh. Naimanas nekalba, bet žiūrėdamas į tai, ką jis rodo, nejučia imu galvoti, kaip mūsų kariams praverstų štai šitas arba anas išradimas.

Pavyzdžiui, „Wave 300“. Išmanus, stabilizuotas, nuotoliniu pultu valdomas šaudymo bokštelis, tvirtinamas ant šarvuočio ar karinio visureigio.

Šaulys sėdi viduje apsaugotas šarvų, žiūri į ekraną, į kurį per kameras perduodamas vaizdas, o 12,7 mm kalibro kulkosvaidis pliekia į taikinius sukdamasis 360 laipsnių.

Galima pagalvoti ir apie specialiomis plokštėmis padengtus šarvuočius.

Tos plokštės – puikus išradimas. Pajunta, kai į tanką ar šarvuotį lekia sprogmuo, ir pačios susprogsta paskleisdamos apsauginę oro bangą ir susilpnindamos smūgį į šarvus.

Tokius šarvus izraeliečiai deda ant tokių pačių šarvuočių, kurie naudojami ir Lietuvos kariuomenėje, – M-113.

Jau nekalbant apie aktyvios apsaugos sistemą „Iron Fist“ – jutikliai užfiksuoja atlekiantį sprogmenį, kompiuteris žaibiškai apdoroja svarbiausius duomenis – skrydžio trajektoriją, kampą, greitį ir į priešininko sprogmenį automatiškai paleidžiama mina.

Tankai, laivai, lėktuvai ir bepiločiai orlaiviai – visa tai, žinoma, labai įspūdinga, tačiau ne čia slypi žydų valstybės galia. Kad tuo įsitikintum, nebūtinai turi apsilankyti uždarame objekte. Įrodymų pilna miestų gatvėse.

Tvirtas valstybės stuburas

Kai 1948 metais Palestinos žemėse buvo įkurta žydų valstybė, mažai kas tikėjo, kad ji ilgai išsilaikys.

Ir palestiniečiai, ir kaimyninės arabų šalys tai suprato kaip istorinę klaidą, kurią reikia skubiai ištaisyti.

Tuo metu naujoje valstybėje gyveno 10 kartų mažiau žmonių nei dabar – tik apie 800 tūkst. Tačiau žydai dar iki nepriklausomybės paskelbimo puikiai suvokė, kas bus.

Jie rengė karius, pogrindyje gamino šovinius, kontrabanda gabeno užsienyje iš dalių surinktus ginklus.

Nepriklausomybės karą jie laimėjo, šalis išliko. O nykštukinės šalies kariuomenė tapo jos stuburu. Tačiau Egiptas, Sirija, Jordanija savo gyventojų skaičiumi ir ginkluotomis pajėgomis Izraelį ir toliau lenkė dešimtimis kartų.

Norėdama išlikti, ši valstybė turėjo sukurti stebuklą.

Didelės reguliariosios armijos ji niekada nebūtų pajėgi išlaikyti. Ne kopijuoti tradicinę iki tol šias žemes valdžiusių britų karybos koncepciją, o kurti kai ką visiškai kitokio.

Taip atsirado iki šiol galiojanti visuotinės karinės tarnybos sistema.

Šauktiniai nuo 18 metų ten yra visi. Dvejus ar trejus metus tarnauja ir vyrai, ir moterys.

Po to lieka aktyviame rezerve, kad pavojaus atveju su ginklu per trumpą laiką atvyktų į paskirstymo punktą. Tarnyba rezerve trunka iki 45 metų amžiaus.

Gatvėse daugybė ginkluotų kariškių, jie mielai fotografuojasi su turistais, patys lanko muziejus ir gyvena vos ne civilių gyvenimą. Tai – taikos ženklai.

Kai pakvimpa paraku, viskas žaibiškai pasikeičia. Prie reguliariųjų pajėgų (175 tūkst.) per kelias paras gali prisijungti dar kone pusė milijono šalies gynėjų.

Tai rimta jėga, padėjusi įveikti priešus 1967-aisiais, 1973-iaisiais ir kitus konfliktus su arabais. Bet sukūrę efektyvią gynybos sistemą žydai padarė dar kai ką labai svarbaus.

Kaip paaiškėjo gerokai vėliau, ši tvarka padėjo pamatus vienai veržliausių ir kūrybingiausių planetos visuomenių.

Į verslą – iš mūšio lauko

Uri Golani – buvęs kibuco gyventojas, artilerijos pulko karys. Vėliau dirbo IMI gamyklose, o dabar – gidas, rodantis svečiams Izraelį. „Kur tarnavai?“ – toks yra jo antras klausimas tautiečiui, prisėdusiam prie mūsų išgerti alaus erdviame Jeruzalės bare pirmąjį viešnagės vakarą.

Paskui tą klausimą girdėjau daug kartų. Tarnyba kariuomenėje palieka ryškų pėdsaką žydo gyvenime.

Jauni karininkai ten išmoksta priimti esminius sprendimus, nuo kurių priklauso dešimčių ar šimtų žmonių gyvybė.

Kartu tarnaudami ir kovodami, o vėliau likę rezerve, jie turi didžiulį pažįstamų ratą. Būsimi valdybos pirmininkai susitinka su paprastais darbininkais, bet ten visi lygūs.

Kaip aiškino Uri, po tarnybos daugybė žydų eina padirbėti, kad susitaupytų pinigų „galvos pravėdinimo“ kelionei, o tada traukia į JAV, Australiją, Europą.

Po pusmečio ar metų grįžę pradeda mokslus, kuriuos baigia maždaug 26-erių. Daugelis jau vedę, labiau subrendę nei absolventai kitose šalyse. O dar svarbiau – įgiję neįkainojamos patirties karo tarnyboje, regėję pasaulio, užmezgę pažintis.

„Nuo pat Izraelio įkūrimo daugelis puikiai suvokia, kad ateitis visuomet miglota, o dabartis, kiekviena akimirka labai vertinga.

Nežinia, ar po savaitės dar bus taika, o gal vėl teks kariauti. Todėl nemažai žmonių čia mėgsta gyventi iš paskolų, nesuka galvos dėl to, kas bus po 5 ar 10 metų“, – sakė Vadimas Prusanas, kurį sutikau bendrovėje „Intel“.

Ginklas, vėliava, kompiuteris

Žydų naujakurių gyvenvietėje Vakarų Krante įsikūręs Danielis Lupšicas visur vežasi automatą ir radijo stotelę.

Vilniuje gimęs ir į Izraelį išvykęs vyras po tarnybos karinėse pajėgose yra rezerve, todėl turi būti pasirengęs bet kada prisidėti prie tarnybos draugų. Taip ir buvo pernai, kai „Hamas“ iš Gazos Ruožo į Izraelio miestus ėmė šaudyti savo mėgstamas savadarbes raketas „Katiuša“.

Ant D. Lupšico namo plevėsuoja Lietuvos trispalvė ir balta vėliava su mėlyna Dovydo žvaigžde, jis puikiai išmano karybą ir savo žiniomis galėtų būti naudingas mūsų krašto gynėjams.

Tačiau dabar jo kasdienybė – ne frontas ir ne įkaitų vadavimo operacijos.

Vyras darbuojasi labai sėkmingai dirbančioje reklamos agentūroje, kaip ir daugelis tarnybos draugų, kompiuterio klavišus spaudo dažniau nei automato M-4 nuleistuką.

Jis turi labai aiškią nuomonę apie gynybos koncepciją, šauktinius ir tai, kaip reikia kalbėtis su priešu. Izraelis šia prasme labai skiriasi nuo Lietuvos, kurioje dalis piliečių efektyviai praplautomis smegenimis iki šiol svarsto, kas yra Rusija: galbūt ji vis dėlto yra draugiška valstybė, tik jos vadas blogas?

Suvokimas, kad esi mažas, žydams netrukdo priešintis didesnėms galybėms.

Netgi atvirkščiai – neturėdami kur trauktis jie sukūrė efektyviausią gynybos sistemą ir įspūdingą ekonomiką, kuri išradimais ir technikos naujovėmis aprūpina visą planetą.

O gyvenimas realių grėsmių akivaizdoje juos išmokė džiaugtis tuo, ką turi dabar, ir nesukti galvos dėl miglotos ateities. Paprastos biblinės tiesos, bet kaip gerai būtų jas išmokti lietuviams.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Liudas Dapkus
(72)
(12)
(60)

Komentarai (10)