The Economist: naujas saugumo balansas Europoje  (6)

Teoriškai, prie NATO akredituoti Rusijos diplomatai yra laukiami draugai. Realybė yra niūresnė. Daugiau negu dešimtmetį Rusijos atstovams buvo leista klaidžioti į labirintą panašioje Aljanso būstinėje Briuselyje kaip dar vienos „šalies-partnerės“ (tokios kaip Švedija, Suomija ar Malta) pasiuntiniams.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Praktikoje, kaip teigia vienas diplomatas, „Rusijos diplomatinė misija – vieni šnipai“. Tai veda prie „katės ir pelės“ žaidimų, turinčių tiek rimtą (vasario mėnesį 12 metų kalėjimo už NATO paslapčių pardavinėjimą Rusijai buvo nuteistas Estijos pareigūnas), tiek komišką (prie salės, kurioje turėjo posėdžiauti pilnateisės NATO narės, buvo pastatyta sargyba po to, kai pastebėta, kad Rusijos atstovai, norėdami patekti į vidų, slepia savo korteles) išraišką. Rusijos santykiai su Europos Sąjunga yra beveik tokie pat dviprasmiški. Abi pusės turi daugybę bendrų interesų – ES perka daugiau nei pusę viso Rusijos eksporto, o jos investicijos sudaro du trečdalius visų tiesioginių užsienio investicijų į Rusiją. Tačiau Rusijos ir ES santykiams yra būdingas nesuprantamas abejingumas. Formalaus Prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir ES vadovų susitikimo lapkričio 18 d. metu buvo pasiekti tik keli techniniai susitarimai, nors abi pusės turėjo aptarti daug dalykų, pradedant dujų eksportu ir baigiant stringančia Rusijos politika klimato kaitos srityje. Kaip teigia diplomatai, dalis problemos slypi tame, kad Kremliaus interesas Europoje sumažėjo po santykių su Amerika „perkrovimo“ šiais metais. Tačiau vyksta kažkas daugiau. Nuo Šaltojo karo pabaigos Europos ir Amerikos politiką Rusijos kryptimi užtemdė NATO, o vėliau – ES plėtros į Rytus procesas. Tai atkreipė Rusijos dėmesį ir privertė ją sunerimti. 2007 m. tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino NATO plėtrą „rimta provokacija“. Rusijos pareigūnai teigia (jų pozicija yra diskutuotina), jog Šaltojo karo pabaigos metu jie buvo užtikrinti, kad pokomunistinėse valstybėse nebus užsienio valstybių karinių pajėgų. Todėl Kremlių labai sunervino tai, kad 2008 m. balandį vykusiame NATO suvažiavime Bukarešte Aljanso lyderiai sutarė, jog vieną dieną Ukraina ir Gruzija „taps NATO narėmis“. Praėjus keliems mėnesiams po rugpjūčio konflikto Gruzijoje, aukštas Vokietijos diplomatas nedvejodamas pareiškė, kad tai buvo „karas dėl plėtros“.

Šiandien, kada plėtros procesas labai sulėtėjo, gali susiformuoti nauja galios pusiausvyra tarp Europos, Rusijos ir Amerikos. Pastaruoju metu Rusija neaiškiai, bet aktyviai kalba apie naujos „Europos saugumo architektūros“ sukūrimą. Daug kam tai atrodo kaip bandymas sugriauti NATO. Tačiau Amerika, atrodo, klausosi, tik neaišku, ar girdi, ko nori Rusija. B. Obama administracija privačiai pritarė Carnegie fondo (Carnegie Endowment for International Peace – Amerikos „smegenų centras“) iniciatyvai suburti buvusius Rusijos, Europos ir Amerikos politikus bei diplomatus, kad šie kaip galimą atsaką Rusijos iniciatyvai apmastytų, kokia galėtų būti „bendra euroatlantinio saugumo sistema“.

Ką visa tai reiškia praktiškai, lieka paslaptimi. Aukšti Rusijos pareigūnai kalba apie „teisiškai įpareigojančias“ garantijas savo šaliai arba kažką panašaus į europietišką Jungtinių Tautų Saugumo tarybą, kurioje Rusija turėtų savo vietą. Jie siūlo, kad saugumo sutartis būtų pristatyta kitais metais. Tai yra neperspektyvus sumanymas. Kaip teigia vienos iš Rytų Europos šalių užsienio reikalų ministras, jeigu Rusija nori garantijų, kad NATO niekada jos neužpuls, galima „pasirašyti ir užantspauduoti atitinkamą sutartį, nes mes neturime tikslo jų pulti“; tačiau jeigu Rusija nori veto teisės jos kaimynų sprendimų, susijusių su jų saugumu, srityje (pavyzdžiui, Amerikos PRGS elementų dislokavimas jų teritorijoje), tai peržengia ribas.

Bet kuriuo atveju sunku įsivaizduoti, kaip toli gali nuvesti ši diskusija, turint galvoje tuos nesutarimus, kurie egzistuoja Europoje dėl Rusijos. Vienas iš 5 straipsnio (kolektyvinės gynybos garantija) pranašumų yra tas, kad jis nedetalizuoja grėsmių Aljanso nariams šaltinio. Naujoms narėms iš buvusio komunistinio bloko 5 straipsnio esmė – apsidraudimas nuo Rusijos. Prancūzijai ar Vokietijai Rusijos ataka prieš jas yra neįsivaizduojama – ir dviprasmiškumas, susijęs su dokumentais šiuo klausimu, yra nesutarimų tarp sąjungininkų veiksnys. Diskusija dėl teisiškai įpareigojančių garantijų Rusijai (net dėl neužpuolimo) rizikuojama šiuos nesutarimus išryškinti ir sustiprinti.

Jeigu atvirai, rusai greičiausiai jau pasiekė daug iš to, ką norėjo, teigia Europos diplomatai. Didysis Rusijos tikslas buvo sustabdyti NATO plėtrą ir Amerikos planus dislokuoti PRGS elementus Čekijoje ir Lenkijoje. Dabar Amerika teigia, kad sistema bus dislokuota jūroje kartu su radaru kažkur arčiau Irano. O Ukrainos ir Gruzijos narystė NATO tapo tolima perspektyva.

Panašiai ir su ES plėtra. Rusijos lyderiai būkštauja dėl „Rytų partnerystės“ programos, apimančios šešias šalis, kurias Rusija vertina kaip savo įtakos sferą, t.y. Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą. Tačiau ES neplečia savo įtakos. Priimta programa yra dovana valstybėms, kurių ES nesiruošia kviesti pas save (todėl ši programa greičiausiai neturės jokio rezultato).

Geriau Amerikos įtakos sferoje nei Rusijos

Praėjus dvidešimčiai metų po Šaltojo karo ir Amerikai atsisakius savo vienašališkos politikos, prasideda naujas Europos saugumo etapas. Kai kurių iliuzijų būtina atsisakyti – ir pradėti reikėtų nuo idėjos, kad Europa, Amerika ir Rusija yra draugai su bendromis vertybėmis. Tačiau jie neprivalo būti priešais (pavyzdžiui, nepaisant šnipinėjimo, Rusiją vertėtų palikti NATO būstinėje). Rusija turi teisę siūlyti naujas koegzistavimo taisykles. Tačiau Europa ir Amerika turi teisę paprašyti Rusijos vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus – ypač „teisinės valstybės“ srityje. Rusija artimiausiu metu tikrai netaps Europos saugumo garantu. Šiai dienai tik Amerika gali patikimai vykdyti šią misiją, tačiau jai vis dar trūksta pasiryžimo.

Tad nekeista, jog tokia situacija neramina Europos Rytų bloko valstybes. Nepaisant nuolatinių patikinimų, Rytų Europos šalys nerimauja dėl savo saugumo, ypač po to, kai Rusija neseniai surengė didelio masto karines pratybas, kurių kulminacija, pareigūnų teigimu, tapo netikras Lenkijos atominis antpuolis. Didžiausią nerimą Baltijos šalims kelia NATO, kurios atstovai turi kurti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ginimo planus nenumatytiems atvejams, tačiau vargiai kas nors daroma.

NATO atstovai dėl visko kaltina "sutarimo stoką". Vakarų Europos šalys, ypač Vokietija ir Italija, nenori imtis nieko, dėl ko nesutarta su Rusija. Greičiausiai dėl to gruodį trims Baltijos šalims bus pateiktas bendras planas, kuriame nebus kalbama apie jokias konkrečias grėsmes.

Niekas iš tiesų nesitiki karinio konflikto. Tačiau jei NATO leis suprasti, kad daugiau nebeketina užtikrinti visų savo narių saugumo, tai gali paskatinti Rusiją vėl kelti tokius klausimus, kaip rusų teisės Baltijos šalyse ar tranzitas į Kaliningradą.

Rytų Europos šalys taip pat yra nepatenkintos tuo, kaip neseniai Europos Sąjungoje (ES) buvo pasidalinti aukšti postai. Vokietija ir Prancūzija parodė, kad jos priima sprendimus dėl ES užsienio politikos, o į rytiečių nuomonę neatsižvelgiama, sakė vienas Rytų Europos šalies ministras.

Jungtinių Valstijų viceprezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) neseniai lankėti svarbiausiose Amerikos sąjungininkėse Vidurio Europoje, o taip pat buvo nuvykęs ir į Ukrainą bei Gruziją, siekdamas nuraminti šias šalis, jog Amerika jų neapleido. Grėsmingas JAV karinis laivas patruliavo Baltijos jūroje tuo metu, kai vyko Rusijos karinės pratybos. Per praėjusius 12 mėnesių Latvijoje apsilankė šeši aukšto rango JAV generolai; kitąmet planuojamos bendros karinės pratybos. JAV administracija Lenkijai siūlo surengti karines pratybas panaudojant "Patriot" raketas su kovinėmis galvutėmis. Anksčiau Amerika siūlė rengti pratybas tik su netikromis raketomis.

Niekas nepasigenda buvusio Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush), tačiau daug kas pasigenda jo komandos narių, kurie sprendė Rytų Europos problemas. Naujasis JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) ėmėsi kitokios politikos. Dabar svarbi reali politika, o ne kalbos apie bendras vertybes. Rytų Europos šalys nerimauja vis dažniau girdėdamos žodį "partnerės" ir taip retai nugirsdamos žodį "sąjungininkės".

Šiuo metu B. Obamos administracija sprendžia vidines ir kitas svarbias problemas. Visa Europa, ne tik Rytų Europos šalys, negali tikėtis, kad jas nuolat globos. Tačiau net pačiame Vašingtone auga nerimas. "Kodėl populiariausias žmogus pasaulyje, vadovaujantis stipriausiai pasaulyje valstybei, negali sutvarkyti santykių su Amerikos artimiausiomis sąjungininkėmis?" - klausia vienas buvęs JAV diplomatas.

Priežasčių gali būti daug. Viena iš jų - patirties stoka. Europos ir Amerikos apžvalgininkai kalba apie organizacijos stoką JAV administracijos Nacionalinėje saugumo taryboje. Vienas Europos pareigūnas teigia, kad čia žioji "juodoji skylė". Kai kas sako, kad B. Obamos administracijos pareigūnai nori skirtis nuo Dž. V. Bušo administracijos darbuotojų. Jei pastarieji buvo palankūs Rytų Europos šalims, naujos politikos atstovai turi būti "šaltesni" jų atžvilgiu.

Tokia padėtis paskatino Lenkiją reikalauti, kad Amerika prisiimtų didesnių dvišalių saugumo užtikrinimo įsipareigojimų. Tokia Lenkijos politika ambicinga, bet taip pat ir rizikinga. Jei ši politika žlugtų, kiltų dar didesnis paliktumo jausmas. Jei tokia politika bus sėkminga, gali susidaryti "dviejų lygių" NATO Europos rytuose: kelios šalys palaikys tiesioginius santykius su Amerika, o kitos bus apleistos. Aukšto rango Lenkijos diplomatas atmeta teiginius, kad tai kelia grėsmę pareikšdamas, kad į Lenkijos karinius planus jau įtraukta ir Lietuvos gynyba. Kuo stipresnė bus Lenkija, tuo geriau ji galės apginti savo kaimynes. Deja, tokie pareiškimai kažkodėl neguodžia.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: politika.lt
(1)
(0)
(0)

Komentarai (6)