Vladas Lašas. Turime šansų būti lyderiais  (3)

Keletas faktų, nusakančių technikos mokslų daktaro Vlado Lašo gyvenimo būdą: mėgsta keliauti, aplankė daugiau kaip 60 šalių, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms – akmenų griūčiai atskyrus nuo grupės – vienas užkopė į vadinamąjį Europos stogą, aukščiausią alpių viršukalnę – 4808 m. Monblaną. Mažiuku lėktuvu keturiese perskrido Atlantą, apskriejo aplink pasaulį. Jis yra bendrovės UPS Skubių siuntų įkūrėjas ir generalinis direktorius, galvą pametęs dėl kosmoso technologijų.

V. Lašui pastaruoju metu priimtina britų milijardieriaus Richardo Bransono, garsiosios „Virgin Group“ kompanijos įkūrėjo, gyvenimo filosofija. Jo posakis: „Dirbk žaisdamas, žaisk dirbdamas“, – visiškai atitinka V. Lašo požiūrį į darbą ir gyvenimą. Gal todėl verslininką lydi sėkmė, ir jis yra tinkamas pavyzdys jauniems, savo kelio beieškantiems žmonėms. Ne veltui kai kurie V. Lašo verslo sprendimai pateko į Anglijos vadovėlius.

Su V. Lašu kalbėjosi Lietuvos radijo laidos „Žinių amžius“ vedėja ir žurnalistė Jolanta Jurkūnienė.

Kaip pradėjote savo verslą, ilgainiui tapusį pasauliniu?

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, po pirmos kelionės į Ameriką, kuriantis nepriklausomybei, pastebėjau, ko man trūktų pačiam. Po pirmo susitikimo Pasaulio lietuvių mokslo simpoziume Čikagoje kolegos tvirtino, jog su mumis nei mokslo, nei verslo negalima pradėti, juk visi grįšime atgal, už geležinės uždangos, ir vėl tapsime nepasiekiami.

Man reikėjo tiesioginio ryšio su pasauliu: noriu išsiųsti savo mokslinį darbą į konferenciją ir nežinau, ar tai pavyks padaryti. Kad galėtume keistis žiniomis, suradau būdą, kaip bendrauti su tarptautinėmis kompanijomis. Iš pradžių to reikėjo man, o vėliau pasirodė, kad reikia ir kitiems.

Pasauliui prisistatėme lietuvių bendruomenėms išsiuntę laikraščius su Kovo 11-osios aktu. Tais laikais, kai nebuvo interneto, informacija galėjo būti perduota tik tokiu būdu.

Kaip Jums pavyko verslą Lietuvoje išauginti iki tokio, kuris atitiktų pasaulinius standartus?

Mokaisi, kaupi žinias ir tampi pasaulinio verslo dalimi. Pavyzdžiui, lygiai prieš trejetą metų sutiktas draugas papasakojo, ką daro jo sūnus. Tada susitikau su tuo vaikinu ir jo bendraminčiais, sukūrusiais įdomią įrangą kokybiškai garso aparatūrai.

Mes jiems pasiūlėme ne tik logistikos paslaugas, bet sukūrėme interneto rinkodarą, sujungimą su mokėjimais, su eletroninėmis parduotuvėmis. Dabar jų sumanymas tapęs mažu, tačiau pasauliniu verslu, turinčiu klientų ir Amerikoje, ir Naujojoje Zelandijoje.Tai geras pavyzdys, kad net ir labai maža kompanija gali būti globali.

Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadorius Lietuvoje Džonas Teftas yra sakęs, kad esate geras amerikietiškos kompanijos Lietuvoje pavyzdys. Pavyzdžiui, kai kurie Jūsų sprendimai pateko net į britų vadovėlį ir yra laikomi originalios vadybos pavyzdžiu.

Būnant labai įdomios kompanijos – UPS – partneriais, mes daug ko išmokome. Kita vertus, iki šiol esame lietuviška kompanija, tad turime nepriklausomybę. Galime perimti tarptautinio UPS tinklo žinias ir ryšius, bet turime galimybę eksperimentuoti, kurti, laisvai ir nepriklausomai priimti sprendimus, ką kartais didelėje kompanijoje padaryti sunku.

Kaip patekote į britų vadovėlį?

Vyko projektas „Pasiskirk atlyginimą pats“. Prieš trejus metus savo kolegas ir koleges prikalbinau, kad jie pamėgintų pasiskirti sau atlyginimą. Projekte dalyvavo 54 nuolat dirbantys žmonės.

O eksperimentas pasiteisino?

Tikrai taip. Mes daug kam tai pasakojome, kvietėme kitus pamėginti, daugiau pasitikėti žmonėmis.

Galbūt ir valstybėje galėtume pasiekti, kad po penketo metų prasidėtų projektas „Pasiskirk mokesčius pats“... Vienas mokslininkas lietuvis iš Šveicarijos man neseniai pasakojo, kad ten gyventojai gali susitarti su bendruomene ir patys sau pasiskirti mokesčius.

Bet tai liudija apie labai aukštą sąmoningumo lygį.

Jei pasitikime žmonėmis, bendradarbiais, tokia galimybė jiems suteikia daugiau atsakomybės.

Dabar paminėkime Richardą Bransoną – britų milijardierių. Jo žaliųjų inciatyvų sąraše yra ir lietuviškas vardas, rašo JAV verslo leidinys „Forbes“.

Tai „Carbon War Room“ – nepelno siekianti organizacija. Jau dabar, pasinaudojant verslo jėga, galimybėmis, entuziazmu, diegiamos prieinamos technologijos, saugančios gamtą, stabdančios klimato kaitą. Šios technologijos sukuria daugiau vertės jas taikantiems kūrėjams, išradėjams.

Tarp steigėjų yra verslininkų iš JAV, Pietų Afrikos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Ten iškelta mintis, kad daug ką galima padaryti patiems ir nelaukti, kol, pavyzdžiui, susirinks vyriausybės. Jūs parodėte, jog žmonijos labui vienijasi verslininkai.

Mūsų gyvenimas pasikeitė, dabar mes jį vadiname „žinių amžiumi“ vien dėl daugelio informacinių, komunikacinių, technologijų pokyčių, kurių neprognozavo valstybės, tarptautinės organizacijos. Tie pokyčiai daugeliu atvejų netikėti net srities profesionalams ir didžiosioms kompanijoms. Daugelis naujovių, iniciatyvų kyla iš apačios. Jas pradeda ne didysis verslas, o jauni, iniciatyvūs žmonės. Pavyzdžiui, Steve Jobs didiesiems verslininkams parodė, kad padėtis visai ne tokia, kokią jie įsivaizdavo.

Daugelyje sričių keičiantis technologijoms ir daugėjant galimybių, mes turime šansų būti greta lyderių. Tačiau turime būti ne tik proceso stebėtojais, bet ir dalyviais. Tai galima padaryti net ir su labai mažais resursais, labai nedidelei grupei žmonių, kurie turi idėją, tiki ja ir sparčiai juda.

Dabar kalbame globaliai, o ką galima padaryti čia, Lietuvoje?

Lietuva yra to paties pasaulio dalis. Technologijų srityje, komunikacijų srityje, jaučiamės vis mažiau apriboti. Kaip ir minėjau, unikali kabelių gamintojų kompanija yra nedidukė, ji dirba Lietuvoje, tačiau produktus parduoda visame pasaulyje.

Jei kažką sukūrei sau ar savo draugams, ir tai yra tikrai geras dalykas, atrasi ir daugiau žmonių, kuriems to reikės.

Jūs esate populiarios pasaulyje TED konferencijos rėmėjas. Ir vėl noriu grįžti prie Jungtinės Karalystės milijonieriaus Richardo Bransono. Su juo susipažinote Kalifornijoje TED konferencijoje.

Pirmą kartą susitikome TED konferencijoje Kalifornijoje (JAV), Richardui Bransonui įteikiau neseniai išleistą Gražinos Sviderskytės knygą apie Romualdą Marcinkų – legendinę asmenybę, lietuvį, daug nuveikusį ir Didžiosios Britanijos labui. Tą knygą jis prisiminė, kai susitikome vėliau, steigiant „Carbon War Room“.

Pernai teko nemažai su juo bendrauti, svečiuotis jo vasarnamyje, saloje Karibuose. Ten vyko „Carbon War Room“ steigėjų ir vadovų konferencija. Pusę dienos klausydavomės paskaitų, diskutuodavome, o kitą pusę dienos pramogaudavome, tačiau kad ir kur būtume, visąlaik vyko diskusijos: ar prie baseino, ar katamaranų lenktynėse aplink salą, ar žaidžiant kauliukais.

Ar kai mažiuku lėktuvu keturiese perskridote per Atlantą, tai taip pat buvote Richardo Bransono įkvėptas? Jis, kiek žinau, su bičiuliu perplaukė Atlantą motorine valtimi.

Tai panašios dvasios nuotykiai. Tai buvo prieš keturiolika metų, tad tuo metu dar net nesvajojau, kad kada nors susipažinsime.

Pastaruoju metu R. Bransonas ėmėsi plėtoti kosmoso turizmą. Per artimiausius penkerius metus į kosmosą jis planuoja nuskraidinti iki 3 tūkst. žmonių. Kompanijos „Virgin“ užsakymu statomas specialus kosminis laivas. Įdomu tai, jog kosminio turo kaina jau numatyta: 200 tūkst. dolerių. Dabar R. Bransonas svajoja apie viešbutį Mėnulyje. Jo idėjos nesvetimos ir Jums, nes Kopenhagos garaže yra kuriamas kosminis aparatas, kuris atvers kelią žmogaus skrydžiui į kosmosą. Šią iniciatyvą remiate ir Jūs. Kaipgi sekasi?

Domiuosi šia tema jau nuo penkerių metų, nors ta sritis gal kažkurį laiką buvo apleista.Tačiau per pastaruosiuss keletą metų naujų technologijų dėka ši sritis keičiasi.

Spalio mėnesį dalyvavau konferencijoje Naujajame Meksike, Alytaus dydžio miestelyje Las Cruses (JAV), kur vyko personalinių ir komercinių kosminių skrydžių simpoziumas. Prieš penkerius metus į jį susirinko 20–30 žmonių, o dabar tai viena solidžiausių konferencijų kosmine tematika JAV, į kurią susirenka beveik 400 žmonių, įtakingų, naujų, labai agresyviai ir aktyviai besiplečiančių firmų.

Jūsų minėtąjį „Copenhagen Suborbitals“ įkūrė du entuziastai. Vienas jų yra dirbęs su NASA projektais, o kitas – fenomenalus architektas ir konstruktorius, apie kurio sukurtą povandeninį laivą sukurtas „Discovery“ filmas. Dabartinis jų projektas – ne pelno siekianti iniciatyva. Visais savo darbo rezultatais entuziastai dalijasi atvirai. Dėl entuziazmo ir išorinės paramos jie sugeba dirbti be jokių valstybinių ar didelių korporacijų paramos. „Copenhagen Suborbitals“ būtų ypač pigių skrydžių kompanija.

Kai vyko variklio bandymai, Kopenhagos pakraštyje susirinko apie 700 žiūrovų, o pirmuosius bandymus Baltijos jūroje buvo galima stebėti per vieną Danijos nacionalinių televizijų.

Dabar kosmoso aparatų kūryba yra kaip naujai atsivėrusi rinka: kas daugiau, kas geriau, kas greičiau?

Taip, ji plečiasi, vystosi ir tai pradeda suprasti ne tik valstybės. Bet tai vyksta ne tik turizmo tikslais. Darbas su kosmoso technologijomis skatina technologijų vystymą žemėje. Juk anksčiau žmonės lygiai taip pat žiūrėjo į jūrą: ji buvo sunkiai pasiekiama, iš jos ne visi grįždavo, reikėjo naujų laivų, naujų technologijų.

Dabar tas laikmetis, kai kosmoso, erdvės supratimas greitai keičiasi. O tie žmonės, kurie dalyvaus, bus ateities lyderiai, taps tuo, kuo tapo nedidelė kompanija „Boeing“, pradėjusi savo veiklą prieš beveik 80 ar daugiau metų.

Ką galėtumėte pasakyti apie žinių visuomenę Lietuvoje? Ar tuo, ką kuriame Lietuvoje, turėtume būti patenkinti?

Ir taip, ir ne. Dažnai mes turėtume tiesiog imti ir daryti: dalyvauti negalvodami, nebūti stebėtojais. Kartais trūksta paprasto veiksmo ir drąsos surizikuoti. Niekada neturėsi žinių tiek, kad būtų garantuota ateities sėkmė, kad būtum tikras, jog sprendimai yra absoliučiai teisingi.

Reikia drąsinti mūsų jaunimą, judėti greičiau, bandyti tai, kas nauja ir siekti sėkmės, kuri galbūt ne po kiekvieno bandymo ateina. Tačiau atkakliai ir kryptingai bandant gaunama naujų žinių. Kartais mes turėtume tiesiog padrąsinti, paskatinti, uždegti jaunesnių žmonių ambicijas. Taip pat paskatinti juos pagalvoti apie tai, ką jie nori daryti gyvenime, kaip jie nori tai pasiekti ir ką jiems reikia daryti šiandien, o ne rytoj.

Lietuvos radijas, laida „Žinių amžius“
Laidos vedėja žurnalistė Jolanta Jurkūnienė

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Vladas Lašas

(16)
(0)
(3)

Komentarai (3)