Nuomonė: ar 2009 m. taps lemiami Lietuvos energetikai?  (0)

Jau tapo įprasta, kad metų pabaigoje atgyja diskusijos dėl kitų metų dujų kainų, galimų tiekimo per Ukrainą ar Baltarusiją sutrikimų, su dujų tiekimu susijusių politinių ar ekonominių Rusijos reikalavimų.

Tai, kad šitiek laiko nerandama ilgalaikio sprendimo, rodo paprastą dalyką – vien dvišalėmis derybomis su Rusijos dujų koncernu „Gazprom“ pašalinti visas su dujų tiekimu iš šios šalies susijusias grėsmes yra neįmanoma. Pakeisti gamtines dujas alternatyviais ištekliais (atsinaujinančiais energijos šaltiniais, branduoline energija) bent jau vidutiniu laikotarpiu daugelyje sektorių taip pat nerealu – jau vien tik dėl atsinaujinančių išteklių plėtros kaštų ir pačių šių išteklių (pvz., biodegalai, saulės, vėjo, vandens energija) stokos.

Alternatyvių tiekėjų paieška ir naujų vamzdynų tiesimas taip pat ne išeitis – per 30 metų (nuo 1980 m.) Rusijos dujų dalis bendrame ES dujų balanse sumažėjo nuo 80 iki 40 proc., [1] tačiau depolitizuoti ES ir Rusijos santykių dujų prekybos srityje tai nepadėjo.

Todėl vienintelė išeitis Europos Sąjungai (kaip didžiausiai rusiškų dujų vartotojai) – pertvarkyti arba, tiksliau, sukurti vidinę ES dujų rinką. Rinką, kurią reguliuotų aiškios ir visiems jos dalyviams privalomos teisės normos, įskaitant tas, kurios numato dabartinių monopolijų restruktūrizavimą. Tik taip įmanoma pasiekti, kad aktualūs dujų tiekimo (kainos, patikimumo) klausimai nepriklausytų nuo dvišalių politinių santykių su tiekėju, kad atsirastų fizinės galimybės energetiniam ES solidarumui pasireikšti ir kad atkristų „energetinio šantažo“ grėsmė.

Atrodytų, bendros rinkos sukūrimas, užkertantis kelią naujiems Rusijos dujų tiekimo projektų skatinamiems konfliktams ES viduje, turėtų būti natūralus ir visų ES šalių remiamas tikslas. Vis dėlto deklaratyviai jo siekiama jau daugiau nei dešimt metų, tačiau rezultatų iki šiol beveik nematyti. Vokietijai ir Prancūzijai abejojant dėl tokios rinkos sukūrimo būtinumo, iš esmės nevykdomos 1998 ir 2003 m. Europos Komisijos direktyvos dėl dujų tiekimo ir pardavimo galutiniams vartotojams atskyrimo.

2007 m. Europos Komisija pateikė trečiąjį teisės aktų pasiūlymų paketą dėl ES elektros ir dujų rinkos sukūrimo. Tačiau ir jis esminio persilaužimo šioje srityje neatnešė: „Gazprom“ lobistai sugebėjo sušvelninti esminius reikalavimus tiekėjams iš trečiųjų šalių, o Vokietija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai nepanoro atsisakyti nacionalinėms kompanijoms palankios protekcionistinės politikos.

Skeptišką kai kurių didžiųjų ES valstybių požiūrį į dujų rinkos liberalizavimą galima bent iš dalies suprasti. Juk, priešingai nei įprasta manyti, Rusija ar „Gazprom“ Europos energetikos rinkoje nedominuoja. Visos ES šalys iš Rusijos importuoja tik maždaug ketvirtadalį suvartojamų dujų. Be to, Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Slovakijoje bei Lenkijoje, dujos sudaro apie trečdalį visos suvartojamos pirminės energijos, o ES šis rodiklis nesiekia 7 procentų [2].

Kitaip tariant, priklausomybės nuo dujų tiekimo iš Rusijos mažinimas ir visų su tuo susijusių grėsmių neutralizavimas iš esmės yra ne Italijos ar Prancūzijos, o Vidurio Europos valstybių problema. Todėl mes ir reikalaujame statyti jungtis, kurios susietų Baltijos šalis su Vakarų ir Šiaurės Europa. O Vakarų Europa į dujų rinkos liberalizavimą žiūri pro pirštus.

Atrodytų, nėra dėl ko džiaugtis: tarsi būtų negana didžiųjų ES valstybių skeptiško požiūrio į bendros dujų rinkos sukūrimą, 2009 m. pabaigoje Lietuvoje uždaroma atominė elektrinė, Baltijos šalis su Vakarais tejungia vienintelis mažo pajėgumo kabelis tarp Suomijos ir Estijos. Elektros tiltai į Lenkiją ir Švediją dar tik planuojami, techninių galimybių importuoti dujas iš Lenkijos (arba per Lenkiją) – nėra. Nacionalinio ar bendro Baltijos šalių suskystintų dujų terminalo statybą stabdo skaidrumo stoka.

Vis dėlto yra pagrindo tikėtis, kad kaip tik šiais metais nacionaliniu ir europiniu lygmeniu priimti sprendimai turės lemiamos įtakos mūsų šalies bei visos Vidurio Europos energetiniam saugumui. Kitaip tariant, yra pagrindo teigti, kad 2009 m. priimti dokumentai pagaliau „sueuropins“ dvišalius santykius su „Gazprom“ ir padės Baltijos šalims ištrūkti iš „energetinės salos“ Europos Sąjungoje.

Pirmiausia dėmesį reikėtų atkreipti į Lisabonos sutartį – šiame strateginės reikšmės dokumente numatyta sukurti efektyviai veikiančią ES energetinę rinką, suformuoti jungčių tinklą, kuris užtikrintų saugų energijos išteklių tiekimą šalims narėms. Antra, 2009 m. birželio 17 d. Europos Komisijos pirmininkas ir Baltijos jūros regiono valstybių atstovai pasirašė memorandumą dėl Baltijos energetikos rinkos jungčių plano (angl. Baltic Energy Market Interconnection Plan, BEMIP).

Tai – beprecedentis ES energetikos politikos dokumentas tiek formos, tiek turinio požiūriu. Planą inicijavo Europos Komisija, o Lietuva atliko svarbią informavimo apie energetinio saugumo problemas po Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymo funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos energetikos rinkos jungčių planas yra Lietuvos aktyvios politikos ES lygmeniu rezultatas, planas iš esmės turėtų padėti spręsti svarbiausią mūsų šalies energetinio saugumo problemą – energetinę izoliaciją nuo kitų ES valstybių.

2009 m. lapkričio 6 d. Baltijos Ministrų Pirmininkų Taryba Vilniuje pritarė BEMIP, pabrėždama, kad planas svarbus kaip priemonė ilgalaikiam energetiniam saugumui Baltijos jūros regione užtikrinti, Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos tinklams į ES energetikos vidaus rinką integruoti. Lapkričio 25 d. Vilniuje įvyko regioninė konferencija, kuria buvo oficialiai pradėtas BEMIP įgyvendinimas. Konferencijoje dalyvavo BEMIP Veiksmų plane numatytais projektais suinteresuotos energetikos kompanijos, vyriausybių atstovai, europinės energetikos asociacijos, tarptautinės finansinės institucijos ir bankai, energetikos rinką ir kainas reguliuojančios institucijos bei energetikos ekspertai iš devynių Europos šalių (Lietuvos, Estijos, Latvijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos, Norvegijos, Lenkijos ir Švedijos). Visa tai leidžia tikėtis, kad šis dokumentas įgaus turinį – visų pirma bus išspręstos finansinės su dujų ir elektros sektoriaus projektų įgyvendinimu susijusios problemos.

BEMIP Veiksmų plane numatytos trys pagrindinės veiklos sritys: elektros energijos rinkos integravimas, elektros energijos jungtys ir gamyba bei dujų vidaus rinka ir infrastruktūra. Svarbu tai, kad BEMIP yra gana konkretus dokumentas, jame nurodyti konkretūs projektai, pinigų sumos ir įmonės, atsakingos už projektų, kurie sukurtų veikiančią integruotą energijos rinką Baltijos jūros regione, įgyvendinimą.

Dėl šios priežasties netgi galima teigti, kad BEMIP yra reikšmingiausia iš iki šiol buvusių Baltijos regionui skirtų Europos Komisijos energetikos iniciatyvų. Tai pabrėžė ir už energetiką iki šių metų gruodžio buvęs atsakingas Europos Komisijos narys Andris Piebalgas. Jo nuomone, „BEMIP yra vienas svarbiausių ES projektų, ES energetikos tiekimo patikimumo ir solidarumo veiksmų plano dalis ir europinės Baltijos jūros strategijos ašis“. Kitaip tariant, jei planuojami jungčių projektai, padedant ES, bus įgyvendinti, jie neabejotinai paskatins rinką, konkurenciją, sudarys sąlygas netrukdomai prekiauti elektra ir dujomis, parodyti solidarumą tuo atveju, jei viena iš šalių susidurtų su tiekimo problemomis.

Finansavimas bus viena opiausių visų BEMIP Veiksmų plane numatytų energetinės infrastruktūros projektų įgyvendinimo problemų. Akivaizdu, kad ekonominio nuosmukio laikotarpiu investuotojai tapo atsargesni, bankų reikalavimai paskolų gavėjams taip pat sugriežtėjo. Kol kas nelabai aišku ir koks bus atsakomasis Rusijos žingsnis. Vis dėlto BEMIP Veiksmų plane numatyta, kad už energetikos infrastruktūros projektų finansavimą pirmiausia yra atsakingos projektą įgyvendinančios įmonės.

Kita vertus, dalis finansinės paramos projektams įgyvendinti gali būti gauta iš Europos investicijų banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Šiaurės investicijų banko, Sanglaudos fondo, TEN-E programai finansuoti skirto fondo. Be to, Baltijos jūros regiono valstybių susitarime buvo numatyta, kad dalis BEMIP siūlomų infrastruktūros projektų bus įgyvendinami pagal Europos ekonomikos gaivinimo programą. Tai reiškia, kad jiems remti papildomai gali būti skirta apie pusę milijardo eurų. Pradžia įspūdinga, belieka tikėtis, kad į BEMIP sudėtos viltys pasiteisins ir bendros Europos Sąjungos energetikos rinkos kūrimas galų gale pajudės.

Dr. Arūnas Molis, mag. Regina Molytė

Aut. teisės: TV3
TV3
Autoriai: Arūnas Molis

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)