Mykolas Drunga. Didžiųjų valstybių energijos politika (1)
„Sek paskui pinigus “. Tai patarimas, kurio pigiuose kriminaliniuose trileriuose dažnokai sulaukia sekliai. O tiems, kas nori suprasti tarptautinės politikos bangavimus, siūlau variantą „Sek paskui naftą“. Taip rašo apžvalgininkas Gideonas Rachmanas dienraštyje „Financial Times“. O gal tai tikrovės supaprastinimas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Bet kokia užuomina, kad energijos šaltinių paieška iš esmės lemia Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politiką, dažnai laikoma truputį nešvankia“, – rašo G. Rachmanas ir tęsia:
„Pastarosiomis dienomis Britanijos vyriausybė piktinosi įtarimais, jog sprendimas paleisti Adelbasetą Alį Mohmedą al-Megrahį, dėl sprogdinimo virš Lokerbio nuteistą Libijos pilietį, turėjo ką nors bendro su Libijos nafta ir dujomis.
Jungtinės Karalystės teisingumo ministras Jackas Straw paskelbė laiškus, kuriuose jis kalbėjo apie kalinių perdavimą Libijai „platesnių derybų“ ir Jungtinės Karalystės „lemiamų interesų“ kontekste. Jis nenaudojo žodžio „nafta“, tačiau didėjant spaudimui jis vis dėlto pripažino, jog prekyba ir naftos interesai „labai ženkliai prisidėjo“ prie Britanijos noro Libiją „susigrąžinti į savųjų ratą“.
Tiesa, nafta – ne vienintelis Britanijos interesas Libijoje. Tačiau saugesnių ir įvairesnių energijos šaltinių paieška Jungtinės Karalystės užsienio politikai vis svarbesnė. Britanijos ištekliai Šiaurės jūroje senka, ir šalis susirūpinusi dėl galimos energetikos krizės. Libija atrodo kaip daug žadantis galimas tiek naftos, tiek gamtinių dujų tiekėjas, kuris itin prieinamas užsienio naftos bendrovėms. […]
Šiaip jau Britanijos ir Libijos santykiai – tik mažas kur kas platesnės apraiškos pavyzdys. Energija yra daugelio svarbiausių tarptautinės politikos klausimų centre. Tai dėl to, kad nė viena iš pasaulio didžiųjų ekonominių galybių – nei Jungtinės Valstijos, nei Kinija, nei Europos Sąjunga – neturi pakankamai savų naftos ir dujų rezervų.
Globalinė energijos paklausa nuolat didėja, ir didžiosios galybės tarpusavy grumiasi, kad užsitikrintų jos tiekimą.
Neseniai išėjusioje knygoje „Kylančios galybės, mažėjanti planeta“ amerikiečių mokslininkas Michaelas Klare`as rašė, jog „kylančių galybių ir susitraukiančių išteklių pasaulyje neišvengiamai susidarys intensyvi konkurencija tarp vis daugiau energiją vartojančių šalių“. Knygos viršelyje – šilta Denniso Blairo, JAV Nacionalinio saugumo direktoriaus, rekomendacija.
Yra jau daug pavyzdžių, kaip ši „intensyvi konkurencija“ dėl energijos formuoja didžiųjų galybių užsienio politiką. Įtemptus Rusijos ir Europos Sąjungos santykius lemia faktas, kad Europos Sąjunga vis labiau priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių.
Kai pernai tarp Rusijos ir Gruzijos trumpai įsiplieskė karas, Vakarų susirūpinimas dar padidėjo, nes Gruzija siūlo vienintelį priimtiną kelią Rusiją apeinančiam dujotiekiui iš Vidurinės Azijos į Europą.
Tikėtina, kad vėliau šį mėnesį Vakarų galybės sugriežtins sankcijas Iranui dėl jo branduolinės programos. Tačiau čia Kinija ir Indija abi būgštauja, nes Iranas yra joms svarbus energijos tiekėjas. Indai nori nutiesti dujotiekį Irano dujoms į Indiją atsivesti, o kinams Iranas yra trečias pagal apimtį naftos tiekėjas.
Kinai ir šiaip sudarinėja energijos sandorius kur tik gali. Štai kodėl jie taip domisi Afrika. Angola jiems yra antras naftos tiekėjas po Saudo Arabijos.
Beje, Angola pritraukia vis daugiau pasaulio lyderių. Aną mėnesį ją aplankė Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministrė Hillary Clinton. Birželį Angoloje lankėsi Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. [...]
Aišku, ir toliau lieka klausimas, kurių galų Amerika veržėsi į Iraką. Be abejo, tam buvo daug priežasčių. Tačiau Alanas Greenspanas, neseniai į pensiją išėjęs JAV centrinio banko pirmininkas, savo memuaruose apgailestavo, jog „politiškai nepatogu pripažinti tai, ką žino visi: Irako karas – daugiausia dėl naftos“.
Teisus ar klysta A. Greenspanas dėl Irako, negalima paneigti, jog Amerikos vadovai daug jaudinasi dėl naftos prieinamumo ir kainos. Negali jų kaltinti. Du naftos šokai aštuntąjį ano šimtmečio dešimtmetį sukėlė tą stagnaciją ir infliaciją, kuri tada kamavo ne tik Ameriką, bet ir Europą.
Priešingai, ilgą R. Reagano ir B. Clintono laikų ekonominį pakilimą sąlygojo žemos naftos kainos. Jų kritimas devintąjį dešimtmetį nemažai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos bankroto. O naftos kainų padidėjimas per pastarąjį dešimtmetį privedė prie turtingesnės ir aktyviau besireiškiančios Rusijos.
Danielio Yergino, žymaus naftos pramonės istoriko, žodžiais tariant, „tai nafta lemia, kur gyvename, kaip gyvename, kaip vykstame į darbą. [...] Nafta ir dujos yra esminiai komponentai trąšų, nuo kurių priklauso pasaulio žemės ūkis, nafta leidžia vežti ir tiekti maisto pasaulio didmiesčiams, kurie visiškai nepajėgūs apsirūpinti patys“.
Politikai visa tai žino. Jie žino, kad rinkėjai juos nubaus, jeigu benzino kainos šoktels į aukštumas arba jei dėl elektros stygiaus užges miestai. Bet jie žino taip pat, kad jei naftos paieškas atvirai paskelbs savo užsienio politikos šerdimi, jie bus pasmerkti kaip amoralūs cinikai.
Energetinio saugumo atveju Vakarų politikai traktuoja rinkėjus kaip vaikus, o privačiai elgiasi kaip suaugę“, – baigia savo straipsnį „Financial Times“ Gideonas Rachmanas.
Energetikos klausimais tarptautinėje spaudoje buvo ir kitų straipsnių. Štai Šveicarijos portalas swiss.info rugsėjo 10-ąją paskelbė pokalbį su „fiziku, tikinčiu saulės energija“. Tai Gerhardas Kniesas, projekto „Desertec“ prezidentas. Pagal šį projektą, Sacharos dykumoje būtų dideliais kiekiais gaminama iš saulės energijos gaunama elektros energija, kuri būtų eksportuojama į Šiaurės Afriką ir Europą.
Vis dėlto klausimu, kiek, kada, ir kokios naudos iš šio dabar tik planavimo fazėje esančio projekto įgyvendinimo gali būti, ekspertai visiškai nesutinka.
