Nei juodųjų dėžių, nei kūnų. Paslaptingiausios XX amžiaus aviakatastrofos istorija.  (3)

2016 metų vasara ir ruduo (žiema ir pavasaris šiauriniame pusrutulyje) buvo anomaliai šilti ir lietingi, sąlygos buvo palankios trijų dešimtmečių senumo nuolaužų paieškai. Ekspedicija prasidėjo gegužės gale. Kaip rašo Frick-Wrightas, artindamiesi prie katastrofos planuotos vietos, jie aptiko lėktuvo dalis, kurias, tikėtina, rado ir čia atnešė šalia esančių kalnakasybos šachtų darbuotojai. Pačią pirmąją oficialių paieškų dieną jie rado mumiją primenantį žmogaus dubens fragmentą, – ant kaulo dar matėsi oda, riebalų sluoksnis ir raumuo. Gali būti, dėl ledyno tirpimo ši kūno dalis pirmą kartą nuo katastrofos momento atsirado paviršiuje.

Jeigu juodosios dėžės būtų rastos, visi būtų supratę, kad lėktuvu buvo pervežami narkotikai Ronaldui Reiganui

Tą pačią dieną komanda aptiko dar kelis kūnų fragmentus. Žurnalisto liudijimu, visos ekspedicijos metu jie regėjo, kaip dideli ledyno gabalai atitrūkdavo nuo šlaito, virš kurio sudužo laineris, ir riedėjo žemyn, link paieškų vietos, gali būti, nešdami dar daugiau nuolaužų ir liekanų. Jaunuoliai kasdien rasdavo naujas žmonių palaikų dalis ir vis daugiau lėktuvo fragmentų – fiuzeliažo, šasi dalių, prietaisų, variklį, laidų, gelbėjimo liemenių. Dar žygio dalyvius pribloškė „didžiulė daugybė“ krokodilų ir gyvačių odų – akivaizdu, kad sudužęs reisas iš tiesų vežė į Majamį kontrabandą, nors tąkart tai nebuvo narkotikai.

Galiausiai, jau netekdami vilties, Futrellas ir Stoneris aptiko tai, ko nepavyko niekam aptikti, – neatpažįstamai suniokotą oranžinį objektą su styrančiais laidais ir užrašą: CKPT VO RCDR – cockpit voice recorder, reiso 980 kabinos pokalbių savirašį. Avarijos metu savirašio korpusas buvo taip smarkiai pažeistas, kad komanda iš viso rado šešias jo dalis ir, spėjama, iš savirašio iškritusios magnetinės juostos atkarpą.

Tai, kas nutiko su „juodąja dėže“ vėliau, keistumu nenusileidžia visai istorijai. Nuotykių ieškotojai nusprendė, kad jeigu savirašį atiduos Bolivijos valdžiai, įrašo dešifravimas virs begaline biurokratine painiava, ir išsivežė aparato nuolaužas į JAV. Ten, bandydami surasti, kas tuo užsiimtų, sužinojo, kad pažeidė vieną iš Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos punktą, skelbiantį, kad aviakatastrofų tyrimų prioritetas priklauso šaliai, kurios teritorijoje tai įvyko. Todėl NTSB atsisakė priimti savirašį be oficialaus Bolivijos prašymo.

Čia verta priminti, kad Bolivijos ir JAV santykių vadinti draugiškais nebūtų galima – tai prezidentas Evo Moralesas amerikiečių pasiuntinybę ar vyriausybinę agentūrą apkaltina valstybės perversmo rengimu ir amerikiečius išgina iš šalies, tai pačiam Moralesui užveriama dangus virš Europos, įtariant Edwardo Snowdeno skraidinimu privačiu lėktuvu. Per kelis mėnesius ekspedicijos dalyviai nesugebėjo rasti nieko, kas galėtų imtis dešifravimo, – tai atlikti atsisakė visi – nuo Boeing iki aviacijos muziejų. Nei valdžia La Pase, nei Bolivijos pasiuntinybė Vašingtone susidomėjimo radiniu neišreiškė.

Kaip bebūtų, aptikti žmonių palaikai ir „juodoji dėžė“ leidžia nors kiek praskleisti tragedijos paslaptį. Bent jau paaiškėjo, kad žmonių iš salono per skylę nuo sprogimo neištraukė, o alpinistas į katastrofos vietą atvyko ne siekdamas išnešti savirašius – jis gan noriai papasakojo Frick-Wrightui, kaip viskas buvo. Pasak jo, kai lėktuvo nuolaužos buvo lokalizuotos iš oro, su juo susisiekė JAV pasiuntinybė ir sraigtasparniu nugabeno prie Iljimanio – viskas įvyko taip greitai, kad alpinistas net nespėjo pasiimti fotoaparato.

Lipant į kalną, oras buvo toks prastas, kad, nors ir jautėsi aiškus aviacinio kuro kvapas, Guarachi negalėjo įžvelgti lėktuvo nuolaužų, kol jos neatsirado po kojomis. Sudužimo liudijimai mėtėsi visur: lagaminai, popieriai, apavas, ir, taip, – krokodilo oda. Nei kūnų, nei jų dalių iš tiesų nebuvo, tačiau kraujo pėdsakus regėjo. Kitą dieną, nesulaukęs gelbėtojų, alpinistas su dviem pagalbininkais nusileido atgal į savo stovyklą; pakeliui, sniege jie matė kažkieno, ėjusio paskui, pėdsakus, gali būti, komandą sekė, pasakojo Guarachi. Grįžusią į bazinę stovyklą ekspedicijos dalyvių trijulę išskyrė, kelis kartus apklausė ir išsiuntė į miestą. Pasak alpinisto, jam primygtinai rekomendavo „galvoti, ką kalbėti“ apie tai, ką jie matė – būtent todėl jis vengė ką nors plačiau pasakoti.

 
Ira Solomonova

World Press rubrikos redaktorė

Labiausiai tikėtina įvykio versija susideda iš daugelio gabalėlių. Ekipažo vadui Larry'iui Campbellui 1985 metų sausio 1-osios skrydis į La Pasą buvo vos antrasis, tai yra, jis praktiškai neturėjo lėktuvo tupdymo sudėtingame kalnų oro uoste patirties. Oro uosto dispečeriai neturėjo radarų, kurie galėtų padėti vairuoti lėktuvą, ir pilotams tekdavo kliautis tik savimi. Lėktuvo ekipažo turima navigacijos įranga irgi nebuvo itin patikima – viena sistema kaip tik Iljimanio apylinkėse imdavo rodyti 4 mylių nuokrypį nuo kurso, o antroji kurso nerodė iš viso – pilotai orientuodavosi pagal regiono radijo bokštų padėtį. Pats įrangos netikslumas lėktuvo į kalnus nebūtų nukreipęs, tačiau tądien La Paso pietryčiuose kaip tyčia žaibavo. Labiau patyręs ekipažas tikriausiai audrą būtų aplenkęs iš pietų pusės, tačiau mažai ten skraidęs Campbellas galėjo pasukti lėktuvą šiaurėn, į kalnų pusę.

Atsitiktinai iš Bolivijos dviejų nuotykių ieškotojų išvežta magnetinė juostelė, dabar gulinti kažkieno virtuvėje, gali atsakyti į dalį klausimų ir maksimaliai priartinti paslaptingiausios XX amžiaus aviakatastrofos įminimą. Bet ar kas nors kada nors šį įrašą išgirs?

Ира Соломонова

Aut. teisės: www.technologijos.lt

1 | 2

(41)
(3)
(38)

Komentarai (3)