Populiacijos paradoksas: Kodėl turtingesni žmonės turi mažiau vaikų (18)
Atsiradus daugiau išteklių, dauguma gyvūnų veda daugiau palikuonių, tačiau žmonių atveju vyksta priešingas procesas. Kodėl? Ir kaip mūsų pasirinkimai paveiks žmonijos ateitį?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gyventojų perteklius, ko gero, yra didžiausias žmonijai kylantis iššūkis. Iki 1800-ųjų metų mūsų skaičius pasiekė 1 milijardą. Dabar žmonių daugiau, nei 7 milijardai ir iki 2085-ųjų šis skaičius taikosi pasiekti 10 milijardų. Nors tai ir kelia problemų, tačiau kartu tai yra mūsų, kaip rūšies, sėkmės liudijimas. Pasaulyje, kur žmonės vis geriau maitinasi, yra vis sveikesni ir saugesni, galima tikėtis populiacijos sprogimo. Iš tiesų, keista, kad žmonių nedaugėja sparčiau. Toli gražu nuo tokio spartėjimo, kokio būtų galima laukti tokiomis geromis sąlygomis, žmonių vaisingumas visoje planetoje smunka. Kyla klausimas – kodėl?
Akivaizdus atsakymas yra, kad kontraceptinių priemonių prieinamumas leidžia mums kontroliuoti savo reprodukcinį likimą ir riboti turimų vaikų skaičių. Bet kodėl pasirinkome tai daryti, evoliucijos biologams lieka mįslė. Galų gale, juk esame gyvi ir skaitome šį tekstą tik todėl, kad esame ilgos sėkmingai pasidauginusių protėvių grandinės palikuoniai. Kai laikai buvo sunkūs ir išteklių trūko, jie sėkmingai perdavė savo genus tolesnėms kartoms.
Dabar išgyvenimas daugeliui mūsų daug lengvesnis, tad, kodėl nesinaudojame biologiniu pranašumu ir nesusilaukiame daug vaikų? Iš tiesų, kodėl žmonės turtingiausiose pasaulio dalyse linkę turėti mažiau vaikų? Ir, žinant, kad kai kurie žmonės vis vien renkasi turėti gausias šeimas, kokie bus tokio elgesio atgarsiai mūsų rūšies ateičiai?
Tradicinėse ir besivystančiose visuomenėse, reprodukcijos lygis auga kartu su didėjančiu turtu, bet turtingesnėse, pramoninėse visuomenėse šis modelis pasikeičia – šis fenomenas vadinamas demografiniu tranzitu. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje, vidutinis vaikų skaičius, tenkantis vienai moteriai, yra maždaug 1,6, gerokai mažesnis už 2,1, kurio reikėtų, norint išlaikyti populiaciją. Demografinis tranzitas biologams nedavė ramybės ištisus dešimtmečius, nes tai veikia visiškai prieš evoliucinius principus. Iš pirmo žvilgsnio, tendencija turėti mažiau vaikų, kai sukaupiame daugiau turto, visiškai nepadeda prisitaikyti – evoliuciškai klaidingas kelias. Bet gal taip ir nėra. Mažas vaisingumas ilgainiui iš tiesų gali būti evoliuciškai pranašus, jei, daug investuodami į mažiau vaikų, tėvai galiausiai padidina turimų palikuonių skaičių, taip užtikrindami savo genų linijos išlikimą.
Pirmieji tvirti šios idėjos turimo racionalaus grūdo įrodymai pasirodė 2008 m., kai Davidas Lawsonas ir Ruth Mace išUCL publikavo 14 000 JK vaikų tyrimų rezultatus. Jie parodė, kad vaikai didesnėse šeimose kenčia nuo mažesnio tėvų lako ir pinigų indėlio ir tai turėjo neigiamų pasekmių jų edukacijai ir fiziniam vystymuisi. Tuo tarpu ne tokių gausių šeimų atžaloms mokykloje sekėsi geriau ir netgi vidutiniškai aukštesni už vaikus iš didesnių šeimų (The International Journal of Epidemiology, vol 37, p 1408).
Kiekybė prieš kokybę
Taigi, tėvai, nusprendę turėti mažiau vaikų, gali daugiau investuoti į turimus. Bet iš evoliucinio požiūrio taško klausimas išlieka: ar turto ir mažos šeimos teikiami privalumai perduodami per kartas ir galiausiai palieka daugiau palikuonių? Atsakymui į šį klausimą reikia duomenų apie kelių kartų̃ išsilavinimą, turtą ir sveikatą. Nuostabu, kad ši informacija prieinama apie 14 000 švedžių, gimusių XIX a. Uppsala'oje ir jų palikuonis iki šių dienų. Lawsonas su kolegomis neseniai išanalizavo šiuos duomenis. Tad, ką jie mums byloja?
Kaip ir ankstesnėje studijoje, labiau tikėtina, kad moterų, susilaukusių mažiau vaikų, palikuoniai įstos į universitetą ir daugiau uždirbs. Tačiau ilguoju laikotarpiu šios gausių investicijų linijos nebuvo sėkmingesnės. Iš radžių daugiau vaikų susilaukusių moterų palikuonių dabar yra daugiau (Proceedings of the Royal Society B, vol 279, p 4342). „Tai labai tamprus ryšys, rodantis, kad mažesnis vaikų skaičius nesuteikia geresnio prisitaikymo – jokio tinkamumo pranašumo,“ sako Lawsonas.
Teorija subyra į šipulius. Bet dar gali būti evoliucinis demografinio tranzito pagrindimas.
Evoliucijos antropologė Sarah Hrdy, Kalifornijos universiteto Davise profesorė emeritė, pažymi, kad natūrali atranka gali nebūti palankesnė moterims, siekiančioms susilaukti daug vaikų, paprasčiausiai dėl to, kad per didžiąją mūsų istorijos dalį, bet kuri moteris, kuriai vyksta ovuliacijos, santykiaudavo, pastodavo ir nešiodavo kūdikius. Tuo tarpu evoliucija buvo palankesnė moterims, sėkmingiausiai besivaržančioms dėl statuso, suteikiančio joms daugiau išteklių, didesnį asmeninį saugumą ir kokybiškesnių partnerių pasirinkimą. Ir būtent tai veikia mūsų elgesį klestinčiose dabartinio pasaulio šalyse. „Jei gyveni visuomenėje, vertinančioje aukštą statusą ir pajamas, kur padėtį ir galią apsprendžia turimas darbas, gautas išsilavinimas, tada prioritetus teiksite šiems dalykams, o ne vaikų turėjimui,“ sako Hrdy.
Lawsonas mano, kad išsivysčiusi statuso siekimo tendencija paaiškina ryšį tarp didėjančio turto ir mažėjančio vaisingumo. „Žinome, kad siekis įgyti statusą ir turtą yra universali, aiški, sąmoninga strategija – visi nori būti sėkmingi ir mėgiami, ir turėti išteklių.“ Didžiąja žmogaus egzistavimo dalį, sako jis, mūsų reprodukcijai maksimizuoti pakako vien lytinio potraukio, tačiau dabartinėse, įgūdžiais grįstose, apmokamo darbo ekonomikose, kyla statuso siekimo ir vaikų turėjimo konfliktas. Atrodytų, turtingi žmonės gali sau leisti turėti daugiau vaikų, bet jeigu jie jaučiasi privalantys savo atžaloms suteikti statuso įpareigojamus atributus, kaip, tarkime, privačias mokyklas ir gerą sveikatos apsaugą, vaikai tampa ne tokia jau maža prabanga. Nedidelis vaisingumas tampa turtingųjų pranašumo išsaugojimo strategija, sako Lawsonas. Dėl statuso siekimo darome prisitaikymui nepalankius reprodukcinius sprendimus, sumažinančius mūsų galimybes perduoti savo genus.
Tačiau panašu, kai kuriuos iš mūsų ši prastesnį prisitaikymą lemianti jėga veikia silpniau, nei kitus. Žinoma, yra daug faktorių, lemiančių individualius reprodukcinius sprendimus (žr. „Priežastys būti bevaikiais“), bet iš evoliucinio požiūrio taško, vienas yra ypatingai svarbus. Atrodo, iki tam tikro lygio, vaikų susilaukimo siekis yra mūsų genuose: tyrimas Danijoje parodė, kad labiau tikėtina, jog identiški dvyniai susilaukia po tiek pat vaikų, nei kad neidentiški dvyniai. Šis atitikimas buvo dar stipresnis tarp dvynių moterų XX a. viduryje, kai kontraceptikai tapo plačiai prieinami, nei kad buvo XIX a. pabaigoje, o tai rodo, kad motyvavimas turėti vaikų yra paveldimas (Population and Development Review, vol 25, p 253).
Jei kas triūsia, siekdamas statuso, vaikų turėjimo kaina, kai tuo tarpu kiti dauginasi, nepaisydami finansinių ir karjeros pasekmių, tai gali būti dėl šio paveldimumo. „Pirmą kartą žmonijos istorijoje natūrali atranka veikia neigiamai turto kaupimui ir teigiamai didesniam vaisingumui, nepaisant ekonominių kaštų,“ pažymi Lawsonas.
Asmenybės auginimas
Tad, ar bulvarinių laikraščių gąsdintojai teisūs? Ar pamažu neturtingos žemiausios klasės linijos nustelbs elito nykstančias linijas?
Nepanašu. Pirmiausia, nėra pagrindo manyti, kad genai, motyvuojantys vaikų darymą yra susiję su socioekonomine klase. Nors paveldimas komponentas dar menkai suprantamas, nauja Anna'os Rotkirch iš Populiacijos tyrimų instituto Helsinkyje, Suomijoje, ir kolegų studija rodo, jog didelę įtaką vaikų turėjimui ir nėštumo planavimui ar neplanavimui turi asmenybė (Journal of Research in Personality, vol 47, p 296). „Ekstravertai vyrai turi daugiau vaikų kaip ir nuolankesnės moterys,“ sako ji. „Sąmoningos moterys turi mažiau vaikų, nes daro viską teisingai ir nepamiršta kontracepcijos.“ „Atviros patirčiai“ irgi turi mažiau vaikų, kadangi randa daug kitų jaudinančių dalykų, ką veikti. Tokie asmenybės bruožai žinomi, kaip ryškiai paveldimi, tačiau su asmens socioekonomine klase nesusiję.
Be to, nors Lawsono atradimai rodo, jog turėjimas daugiau vaikų žmones padaro neturtingesnius, skurdas nebūtinai skatina žmones turėti daugiau vaikų. Iš tiesų, jo tyrimas parodo, kad dabartinėje vakarietiškoje visuomenėje yra tik mažas skirtumas tarp vaikų skaičiaus, gimstančių turtingiems ir vargšams. Lawsonas tvirtina, kad išsivysčiusiose šalyse visi esame toje pačioje demografinio tranzito pusėje, ir šeimos dydis paprastai mažesnis visose pajamų lygiuose. Iš 7,7 milijonų šeimų, turinčių išlaikomų vaikų, tik vienoje iš septynių buvo daugiau, nei 2 vaikai. Iš tiesų, daugelio Europos šalių statistika rodo, kad bevaikystė aukščiausia tarp neturtingiausių piliečių. Tai vis labiau ryškėjo per pastarąją ekonominę recesiją, sako Rotkirch, ir sutampa su augančiu jaunų žmonių skaičiumi, turinčių pasilikti tėvų namuose dėl įsidarbinimo galimybių trūkumo.
Taigi, nebepanašu, kad neturtingesni žmonės turės didesnes šeimas už turtinguosius. Bet individualūs vaikų skaičiaus pasirinkimo skirtumai tebegali turėti svarią įtaką žmonijai. Vis daugiau žmonių Vakaruose nusprendžiant neturėti vaikų, ateities kartos bus palikuoniai žmonių su polinkiu daugintis. Dėl to demografinis tranzitas gali apsisukti ir vėl išaugti gimstamumas. Natūrali atranka gali gana staigiai iškelti tokius paveldimus asmenybės bruožus ir polinkį „vaikų ilgesiui“, sako Rotkirch.
Bet tai tebėra tik spekuliacijų lygyje, nurodo Rotkirch. „Turėtume modeliuoti atrankos spaudimą ir žinoti hormonines priežastis bei genetinius pagrindus, bet nežinome.“ Hrdy yra dar atsargesnė. „Gimstamumo kontrolė dar per trumpai veikia, kad natūrali atranka būtų padariusi juntamą įtaką,“ sako ji. „Jei ji bus taikoma pakankamai ilgai, tada – galbūt, bet manau, čia kalba apie tūkstančius metų.“
Be to, kad yra lėti, bet kokie evoliuciniai pokyčiai bus veikiami kultūrinių faktorių, svarsto Danielis Nettle'as, elgesio tyrinėtojas iš Newcastleo universiteto, JK. Jei visuomenė, suteikdama prieinamą, kokybišką vaikų priežiūrą ir lankstų darbo grafiką, palengvina žmonėms vaikų ir karjeros derinimą, tada nereikia rinktis tarp daug reikalaujančio darbo ir norimų auginti vaikų skaičiaus. „Moterys labai strategiškai reaguoja į pokyčius darbo rinkoje – ir visur kitur, – ir vaisingumas smarkiai kyla ir leidžiasi, netgi gretimais metais,“ sako jis.
Žinoma, jei Lawsonas teisus, šeimos dydis yra ne vienintelis evoliucionuosiantis žmonijos aspektas. „Panašu, dabartiniame pasaulyje apsprendžiantis faktorius yra statusas, bet taip pat tikėtina, jog tai gali keistis,“ svarsto jis. Tai gali ilgai trukti, bet ir turėti savų pranašumų. Gyventume daug labiau atsipalaidavusiame pasaulyje, kuriame žmonės mažiau rūpintųsi savo vieta eilėje prie lesyklėlės.
Priežastys būti bevaikiais
Dvynių tyrimai rodo, kad individo motyvacija daugintis yra iš dalies genetinė. Šis paveldimas komponentas sudėtingas, bet kai kurie bruožai ima ryškėti. Pirmiausia, nustatyta, kad asmenybė – turinti stiprų genetinį komponentą – daro įtaką dauginimuisi (žr. pagrindinį pasakojimą). O tyrime, kuris bus netrukus publikuotas, Melinda'os Mills iš Groningeno universiteto Nyderlanduose vadovaujama komanda praneša moteryse ir vyruose aptikusi keletą genų, siejamų su pirmo gimdymo laiku ir vaikų skaičiumi.
Giminaičiai turi neginčijamą genetinį interesą į mūsų reprodukciją. Siekdami sudaryti vaizdą, kaip šeima veikia vaisingumo modelius, Rebecca Sear ir Paulas Mathewsas iš Londono Higienos ir tropinės medicinos mokyklos išanalizavo 1900 JK moterų duomenis. Jie išsiaiškino, kad labiau tikėtina, jog moterys, palaikančios artimus ryšius su plačia šeima, pastos, netgi atsižvelgiant į kitus faktorius, tokius kaip pajamos, išsilavinimas, religija ir priklausomybė etninei grupei. „Giminaičiai suteikia praktinę paramą, pavyzdžiui, vaiko priežiūrą,“ sako Sear. „Taip pat tai gali būti dėl tokių dalykų, kaip emocinė parama ir drąsinimas turėti vaikų.“
Daug uždirbančios karjeros alfa moterys paprastai turi labai mažai vaikų, bent jau JK ir JAV. Darbo ir šeimos pasidalijimas alfa moterims yra visiškai kitoks, sako Alison Wolf iš Londono Karališkojo koledžo, knygos The XX Factor (Profile Books, 2013) autorė. „Likdama namie, prarandi ne tik uždarbį. Jei visiškai atsiduodi, išnyksti iš akiračio, negauni paaukštinimo, atsilieki nuo naujienų, todėl ir vėliau karjeroje tikriausiai seksis prasčiau. Moterims, esančioms žemiau socioekonominiame spektre, tokia dilema nekyla,“ sako ji.
Žvelgiant bendrai, tarp socioekonominės klasės ir šeimos dydžio stipraus ryšio nėra, bet pažvelgus iš arčiau, vaizdas sudėtingėja. Danielis Nettle'as ir Thomasas Polletas iš Newcastle'o universiteto išsiaiškino, kad JK mažiau uždirbančios moterys linkusios turėti daugiau, nei vidutiniškai vaikų, bet vyrams pajamos teigiamai koreliuoja su vaisingumu, o neturtingiausi vyrai tikėtina, lieka bevaikiai. Nedaug išteklių turinčiam vyrui labai nelengva patraukti partnerę, su kuria būtų galima susilaukti vaikų, sako Nettle'as.
Įtaką gali daryti netgi toks paprastas dalykas, kaip vietinis lyčių santykis. Kristina'os Durante'ės iš Texaso universiteto, San Antonio, vadovaujama komanda paskaičiavo 50 JAV valstijų santykinį vaisingo amžiaus nesusituokusių vyrų ir moterų skaičių. Žvelgdami į uždarbius, jie išsiaiškino, kad moterys, gyvenančios valstijose, kur vyrų dalis maža, labiau linkusios užimti gerai mokamus darbus. Durante mano, kad tinkamų partnerių trūkumas skatina rinktis portfelį, o ne vaikus.
Mairi Macleod
New Scientist, № 2940