Nepaisant to, tyrėjai mano, kad gamtai kažkam prisireikė keršto. Michaelas McCullough, psichologas, Majamio universiteto Žmogaus evoliucijos ir elgsenos laboratorijos direktorius ir knygos apie kerštą ir atleidimą autorius, daro prielaidą, kad noras trenkti skriaudėjui turi evoliucinę paskirtį.

Jis mano, kad kerštas gali būti apsauginio mechanizmo elementas: įkąsiu tau arba trenksiu, kad tu nepakenktum man. Kadangi, kaip išsiaiškinta, žmogaus smegenys kerštaudamos patiria malonumą, galima daryti prielaidą, kad visuomenės dauguma yra linkusi kerštauti. O jei taip, svarsto McCullough, visuomenėje įsitvirtina supratimas, kad, agresija susilauks atpildo. Tą patį efektą sukelia ir tai, kad noras atkeršyti būna stipresnis, jei mus įžeidė kitų akyse. Kitaip tariant, kerštas – sulaikymo instrumentas. Panašūs mechanizmai – padidinti netinkamo elgesio „kainą“ bendruomenės nariams – užfiksuoti ir paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų populiacijose. Kartais, priduria Chesteris, kerštas gali palaikyti žmogaus jėgas ir gyvybę – toks pavyzdys pateikiamas filme „Išgyvenęs“, kuriame nukamuotas Leonardo di Kaprio herojus, nepaisant visų sunkumų, pričiumpa savo sūnaus žudiką.

Įdomu, kad kerštas ne visus veikia vienodai. 2006 metais publikuotas tyrimas rodo, kad kerštaudami vyrai patiria didesnį malonumą už moteris, kurios, savo ruožtu, linkusios patirti empatiją kenčiančiam žmogui (nors jis kenčia ir pelnytai). Kitas eksperimentas parodė, agresyvus elgesys patyrus skriaudą, priklauso nuo asmenybės psichotipo.

Be to, nors Chesteris su kolegomis savo bandyme ir stebėjo, kad kerštas kelia ūpą, yra eksperimentų, rodančių priešingą vaizdą. 2008 metais psichologas iš Colgate universiteto Kevinas M. Carlsmithas aprašė eksperimentą, kuriame grupė skirdavo pinigus bendram reikalui, kai tuo tarpu vienas dalyvis (specialiai instruktuotas) veikė prieš bendrą interesą ir galiausiai uždirbo daugiau, palikdamas kitus be pinigų. Po to, kai žmonėms buvo suteikta galimybė atkeršyti egoistui (skirti baudą), tyrėjai apklausė juos, teiraudamiesi apie nuotaiką. Paaiškėjo, kad nubaudusieji nesąžiningą dalyvį jautėsi blogiau už tuos, kurie tokios galimybės neturėjo, nors iki keršto įvykdymo tikėjosi priešingo rezultato – jie manė, kad nubaudimas pagerins jų nuotaiką. Tai yra, atkeršiję žmones tapo nelaimingesni.

Psichologai spėja, kad kerštas pasitenkinimą suteikia tik atitinkamomis sąlygomis. Viena iš jų – skriaudikas turi ne tik gauti neigiamą potyrį, bet ir privalo suprasti jo priežastį. Tada keršytojas gali galvoti, kad jis „atkūrė teisingumą“. Tačiau teisingumo atstatymui gali pasitarnauti ne tik kerštas: pasak psichologo ir elgesio tyrinėtojo Dano Ariely'io, skriaudiko atsiprašymas nuskriaustajam teikia panašų pasitenkinimą – žmonės bent jau nustoja ieškoti būdų ką nors nubausti.

Net laikant keršto troškimą evoliucijai reikalingu bruožu, nesame jam pasmerkti. Idant kerštas netaptų uždaro ratu, elgesio specialistai pataria visų pirma suprasti, kad kerštingumas – bazinė žmogiška reakcija į išdavystę. Prieš nubaudžiant skriaudiką, mums atrodo, kad tai suteiks malonumą, tačiau iš tiesų gali suteikti tik nemalonumų – toliau griauti pasitikėjimą, ardyti ryšius ir kitas visiems kenkiančias pasekmes.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Komentarai ()