Svetima civilizacija galėtų perkelti šešias ar septynias planetas į kruopščiai išdėstytas orbitas kaip kelrodį, rodinatį savo buvimo vietą. Norėdami tai pastebėti, turime tiesiog mąstyti matematiškai.

Keletas kūnų egzistuoja tokiose orbitose, kurias astronomai vadina rezonansinėmis orbitomis aplink pagrindinį kūną.

Orbitiniu rezonansu vadinamas reiškinys, kai du dangaus kūnai, besisukantys aplink trečiąjį, periodiškai gravitaciškai veikia vienas kitą, paprastai dėl to, kad jų orbitinių periodų santykis yra santykis tarp dviejų nedidelių sveikųjų skaičių. Pavyzdžiui, 2:3 orbitinis rezonansas tarp Plutono ir Neptūno reiškia, kad Plutonas aplink Saulę per tam tikrą laiko tarpą apsisuka 2 kartus, o Neptūnas – 3.

Orbitinis rezonansas žymiai sustiprina bendrą kūnų gravitacinę sąveiką. Dauguma atvejų tokia sąveika nėra stabili, t. y. abiejų kūnų judesio kiekio momentai ir orbitos kinta tol, kol rezonansas daugiau nebeegzistuoja. Tačiau kai kuriais atvejais rezonansinė sistema būna stabili ir save koreguojanti, pavyzdžiui, 1:2:4 rezonansas tarp Jupiterio palydovų Ganimedo, Europos ir Ijo, arba jau minėtas 2:3 rezonansas tarp Plutono ir Neptūno.

Neseniai žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbtame straipsnyje planetų mokslininkas Matthew Clementas iš Carnegie mokslo instituto Žemės ir planetų laboratorijos ir jo kolegos teigia, kad pakankamai galinga ir motyvuota ateivių civilizacija galėtų „pertvarkyti“ visas Saulės planetų sistemas į rezonansines orbitas su sudėtingesniais santykiais.

Šis ambicingas planetų maišymas ne tik dėl estetikos, bet ir galėtų padėti ateiviams nurodyti apie savo buvimą tokiems tolimiems ieškotojams kaip mes – nereikia radijo signalų ar lazerinių švyturių.

Pasak Klemenso ir jo kolegų, tai teoriškai įmanoma. Jie modeliavo žvaigždių sistemas su keliais rezonansinių orbitų rinkiniais, įskaitant tokias, kurių santykiai nurodo visus pirminius skaičius iki 11, taip pat dvi kitas skaičių sekas, vadinamas „Lazy caterer's sequence“ (tingaus maisto pjaustytojo) seka ir Fibonačio seka (kiekvieną skaičių Fibonačio sekoje gausite pridėdami paskutinę skaičių porą: 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13 ir t. t.). Imituotos saulės sistemos pasirodė esančios stabilios mažiausiai 10 milijardų metų arba maždaug visą mūsų Saulės gyvavimo laiką.

Planetos ir mėnuliai dažnai nusėda į rezonansines orbitas natūraliai, pavyzdžiui, trys Jupiterio palydovai rezonanso santykiu 4:2:1. Tačiau kai kurie rodikliai yra labiau paplitę nei kiti. Atrodo, kad fizika ypač mėgsta tokius santykius kaip 4:3, 3:2 ir 2:1, kuriuos astronomai vadina „pirmosios eilės rezonansais“, nes skaičiai skiriasi vienetu.

Kita vertus, orbitos su vadinamuoju „aukštesnio laipsnio“ rezonansu – santykiu 7:1 arba 13:1 – gamtoje yra daug rečiau paplitusios. Ir jei tų orbitų santykiai parodytų kažką panašaus į Fibonačio seką, kurią iš karto atpažintų matematikos mėgėjai visoje galaktikoje, tai beveik neabejotinai būtų užuomina, kad protinga civilizacija turi įrankį pertvarkyti kosminę erdvę.

Jei būtumėte labai išsivysčiusi ateivių civilizacija ir norėtumėte pertvarkyti planetų orbitas savo žvaigždžių sistemoje, kaip tai padarytumėte?

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()