Kodėl Putinas tyli, liaudis laido juokelius ir kiti branduoliniai karo reikalai.

Praėjusią parą labiausiai aptarinėtas Krymo tilto sprogdinimas — buvo sugriauta viena automobilių juosta ir pažeista geležinkelio linija. RF specialiosios tarnybos pateikia versiją, kad ant tilto galėjo sprogti sunkvežimis, kurio vairuotojas galėjo nežinoti, kad veža sprogmenis. Kai kurie nepriklausomi žurnalistai tvirtina, kad sprogimas galėjo įvykti konstrukcijos apačioje.

Ekspertai pažymi, kad Krymo tiltas buvo pagrindinė Rusijos kariuomenės okupuotame Kryme ir Chersono srityje aprūpinimo linija. Be to, jie pažymi simbolinę tilto reikšmę. The Guardian nuomone, „tai didžiulė Kyivo propagandinė pergalė, kuri bus pateikiama kaip ženklas, kad jis ne tik nebijo grasinimų branduoliniu ginklu, bet ir tiki laimintis šiame kare“.

Kaip bebūtų, politologas Ivanas Preobraženskis mano, kad dalinis tilto sugriovimas nepaklibins Putino pozicijų plačiosiose masėse ir vargu ar privers elitą ieškoti jam pamainos. Farida Kurbangalejeva išsiaiškino, kokių diversijos pasekmių verta tikėtis iš tiesų, o taip pat, kodėl pats Putinas tyli, šalis — laido juokelius, kam prisireikė generolo Surovikino ir kodėl Rusijos regionai gali tapti nebevaldomi.

– Komentuodami naujieną, kad jungtinių kariuomenės pajėgų vadu „specoperacijos“ rajone paskirtas armijos generolas Sergejus Surovikinas, pavadinote tai Kremliaus reakcija į Krymo tilto sprogdinimą. Ką ši reakcija byloja?

— Esmė ta, kad Surovikinas — mylimas Putino generolas, kuris absoliučiai tiksliai, ką patvirtina daugelis šaltinių, mano, kad galima kariauti, naudojant branduolinį ginklą. Jo nuomone, tai leistina. Tai žmogus su tvirtais įsitikinimais nuo 1991 metų — jis buvo tarp bandžiusių nuslopinti protestus [prieš pučą] 1991 metais. Surovikinas — artimiausias Putino draugas, iš esmės, jo asmeninis „draugas Žukovas“, kuriam galima patikėti bet ką. Jo paskyrimas — viena vertus, agresyvus signalas, tačiau iš kitos — karinės operacijos vadas sprendimų apie branduolinio ginklo panaudojimą nepriima. Kad būtų panaudotas branduolinis ginklas — netgi taktinis — būtini trys sprendimai: prezidento — GM vadovo — Generalinio štabo vado. Be to, dar yra komandinis centras, ir betarpiškai [raketą] paleidžiantis žmogus. Tai yra, grandinėlė gana ilga ir joje jokio [specoperacijos] vadovo nėra.

Savaime suprantama, Putinas įstatymą gali pažeisti, kaip ir ligi šiol darė, kai prieš karą faktiškai sukūrė paralelinį Genštabą, išstumdamas [RF GP Generalinio štabo viršininką Valerijų] Gerasimovą. Tačiau kyla kausimas — ar jam pavyks? Manau, šis paskyrimas — didžia dalimi bauginimo aktas, kurį visi turėtų aiškiai priimti, be viso kito, kaip pasirengimą panaudoti branduolinį ginklą.

– Tai branduolinio smūgio grėsmė išaugo?

— Aš manau, kad padidėjo emocinė jo galimybė. Tačiau kadangi šio sprendimo neįmanoma priimti akimirksniu, — ji veikiausiai padidėjo nežymiai. Nes, netgi jei Putinas dabar emociškai linkęs pateikti komandą suduoti taktinį branduolinį smūgį kaip atsaką į Krymo tilto sprogdinimą, tai dar reikia parengti ir galima dešimt kartų persigalvoti — per tą laiką iki jo prasibraus kažkiek žmonių, turinčių „priėjimą prie kūno“ (dabar Rusijoje tai svarbiausia), kurie gali pabandyti jį perkalbėti.

O ir ankstesnės karinės vadovybės jis iki galo dar neatsikratė. Ekspertai gan užtikrintai mano, kad nei Šoigu, nei Gerasimovas nepasirengę panaudoti branduolinė ginklą. Tad, būtinų sąlygų branduoliniam smūgiui dabar nėra, net jei Putinas emociškai nutarė tai įvykdyti.

– Kokios yra kitos akivaizdžios Krymo tilto sprogdinimo pasekmės?

— Atsakomoji Rusijos reakcija, atakuojant kokius nors Ukrainos infrastruktūros objektus. Pradėti kontrpuolimo, ji, suprantama, negali — tam nėra jokių resursų, — tačiau akivaizdu, kad gali atakuoti strateginius objektus, kaip tai buvo Charkive. Kelias dešimtis didelio tikslumo raketų ji dar turi, ir, deja, esu praktiškai įsitikinęs, kad tai yra labiausiai tikėtina Rusijos reakcija į susiklosčiusią situaciją.

Rusijos armijai Chersono apskrityje problemos garantuotos bent artimiausią mėnesį. Didžiausios problemos garantuotos taikiems okupuoto Krymo ir Chersono srities civiliams gyventojams,

nes dabar akivaizdu, kad dabar šimtaprocentinis prioritetas atiteks karinių krovinių gabenimui tilto likučiais, o civilio tiekimo praktiškai neliks. Šiose teritorijose kils prekių deficitas — iš esmės, vietiniams gyventojams teks gyventi pusbadžiu, ir į tai irgi reikia atsižvelgti. De facto ir ten, ir ten bus įvesta pusiau karinė padėtis, nes šioje situacijoje kitokio varianto nėra.

Žmonės masiškai vyks iš Krymo. Žmonės mesis iš ten, vos atsiras techninės galimybės. O prasidėjus šiam bėgimui, kaip sakoma, kontinente, „vietinės“ Rusijos liaudies nuotaikos ims pamažėle keistis. Kol kas viskas tuo ir apsiribos, nes tai jau ne pirmas smūgis Krymui. Ukrainos armija tokią galimybę atvėrė jau seniai, ir jos už tai niekas nepasmerkė. Taigi, ji tęs tai ir toliau.

– Ką manote apie karino korespondento Poddubno pareiškimą, kad „„mirkymo tualete“* koncepcija vėl aktuali“, ir iš esmės, pareikalavo likviduoti Ukrainos politikus. Ar Maskva gali tai įvykdyti?

— Šiaip jau nemanau. Jei Rusijos valdžiai to nepavyko atlikti pirmąjį karo mėnesį, kai didelės diversantų žvalgų grupės patekdavo į patį Kyivo centrą, tai kaip jie galėtų atlikti dabar — kai keletą mėnesių iš Ukrainos išstumiama visa rusiška agentūra? Jie jau negali niekur prieiti, ir Ukraina savo teritoriją kontroliuoja gerokai tvirčiau, nei Rusija – saviškę. Veikiau viskas bus atvirkščiai. Rusijos gubernatorių pašalinimą įsivaizduoju lengviau, nei Ukrainos politikų.

– Kodėl Putinas lig šiol įvykio nepakomentavo ?

— Nes Vladimiras Putinas — psichopatinio elgesio žmogus. Jei eiliniam rusui toks įvykis didelio įspūdžio nepaliks, tai Putiną — o jis yra psichopatas — tikrai įsiutins ir gan ilgam išmuš iš vėžių. Dabar jo rodyti negalima — jis nesulaikys. Ir niekas gyventojams nerodys seilėmis telekameras taškančio žmogaus. Prisiminkime jo vasario 21-osios kreipimąsi į Saugumo tarybą, kai jį [montažo metu] karpė, tačiau vis viena matėsi, koks jis neadekvatus, ir kokį neįtikėtiną įspūdį tai padarė netgi jo šalininkams. O čia būtų visiškas neadekvatumas.

Be to, gali būti, kad jis panikuoja. Krymo tiltas jam — labai svarbus, ir šiam įvykiui jis gali suteikti pernelyg didelę reikšmę. Pamažėle prezidento aparatas, draugai bičiuliai jį normalizuos. Jis atsitokės, ir kažkoks pasisakymas bus. Be to, jis kategoriškai nenori šio įvykio legitimizuoti. Pamenate, kaip buvo su Navalnu? „Jeigu jį paminėsiu — jį legitimuosiu — tokia, grubiai tariant, mintis. Taip ir čia. „Nieko baisaus nenutiko, kam apie tai kalbėti, jei tiltas sveikas ir beveik nepažeistas, ir per mėnesį jį atstatysim“.

O kad jį atstatys — 100%. Šis tiltas iš dalies stovi ant slenkančių, judančių uolienų. Jo atramos sistema turi būti itin galinga, o pats jis turi būti kuo lengvesnis. Jis kaip japoniškas namelis: kai įvyksta žemės drebėjimas, jo sienelės sugriūna, o nešančios konstrukcijos lieka, ir sieneles galima gan greitai atstatyti. Nors, suprantama, karo sąlygomis ir mėnesis — labai daug.

– Ar gali eilinis Putino apsižioplinimas paklibinti jo, kaip valstybės vadovo, įtaką?

— Tai nėra Putino apsižioplinimas. Nelabai suprantu, kodėl visa stengiamasi pateikti kaip kažkokį Putino pralaimėjimą. Tai, kad, Putinas dievina didžiulius projektus ir jam kažkokia diktatoriška gigantomanija — akivaizdu. Tačiau kaip tų didelių projektų žlugimas kenkia jam? Visiškai neįsivaizduoju, kad dėl naujienos apie degantį Krymo tiltą eilinis Rusijos pilietis imtų mažiau tikėti Vladimiro Vladimirovičiaus, kaip RF prezidento, „genialumu“.

Rusijos armijos silpnumu — įmanoma. Jos negebėjimu apginti jį — įmanoma. Žmonėms gali padidėti panikos jausmas, tačiau vis viena ne taip radikaliai, kad rytoj išeitų protestuoti su lozungais „Mes nebetikime į Vladimirą Putiną“. Todėl man atrodo, kad čia akivaizdžios dvi emocinės reakcijos — neišvengiama paties Putino ir Kremliaus emocinė reakcija, artimiausiu metu būtinai atsiliepsianti represijomis ir naujomis kriminalinėmis bylomis prieš opoziciją pačioje Rusijoje, Ukrainai simpatizuojančius žmones Kryme.

Iš kitos pusės — emocingesnė reakcija pasisakančių prieš Putiną ir laikančių šį karą nusikaltimu, tačiau kažkodėl manančių, kad tilto pažeidimas gali lemti kokias nors rimtas pasekmes. Be to, tiltas nenugriautas visiškai, tiltas išliko ir bent jau kariniam tranzitui tikrai gali būti naudojamas.

– O tai, kad jis buvo pastatytas Putino įsakymu, ir jis pats asmeniškai jį atidarė už sunkvežimio vairo, nekuria asociacijų su žlungančia Putino valdžia?

— Pateiksiu mintis vidutinės namų šeimininkės, kuri yra pagrindinė Putino rinkėja, mintis: „Toks geras dalykas [tas tiltas], tiek pinigų į jį sukišo, ir tiek niekšai jį sugadino“. „Tie niekšai“ — ukrainiečiai, kas gi daugiau. Kur šioje schemoje Putinas? Dabar, žinoma, pasklis 250 įvairiausių gandų [apie tai, kas surengė sprogimą], kuriuos rusų propagandistai taip mėgsta platinti — jie gi negali pralaimėti kažkokiems ten ukrams. Atsiras britų specialiosios tarnybos, amerikiečių jūrų ruoniai, Izraelio specialiosios paskirties daliniai, islamo teroristai, nelaimingi [Rusijos uždraustos teroristinės organizacijos] Hizb ut-Tahrir pasekėjai. Jų, tiesą sakant, Kryme jau neliko, tiesiog vėl kažkiek Krymo totorių paskelbs šios organizacijos sekėjais. Suprantama, visa tai bus pametėjama po truputį, palengva.

Privalome suprasti, kad yra dvi gyventojų grupės, kurios rimtai domisi tuo, kas vyksta. Tai karo priešininkai, ir karo šalininkai. Prasidėjus mobilizacijai priešininkų aiškiai padaugėjo, o šalininkų — sumažėjo. Iš viso jų yra apie 30–35% gyventojų — tai maksimumas. Visi likę stengiasi laikytis [nuo karo] kuo atokiau, ir nors mobilizacijos pradžia juos labai suneramino, jie savo baimių ir siaubų dėl to kas vyksta, į visaverčius politinius lozungus netransformavo. Šiems žmonėms joks rimtas pokytis neįvyko. Tai svarbi katastrofa, ji prisideda prie to, kad viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi, tačiau nemanau, kad ji rimtai sumažins Putino palaikymą, nematau tiesioginio loginio ryšio.

– Jeigu plačiosiose masėse nemažina, tai kaip reikalai klojasi jo aplinkoje? The Washington Post neseniai pranešė, kad JAV žvalgyba žino vardą žmogaus, tiesiogiai Putinui pasakiusiam apie karo Ukrainoje klaidas.

— Esu tikras, kad žmonių, Putinui sakiusių, kad karas vyksta netinkamai ir jį reikia užbaigti — nuo karo pradžios buvo jau kelios dešimtys. Jei tokia informacija pasirodo žiniasklaidoje, vadinasi, yra žmogus jau pakankamai pasirengęs užtikrinti savo saugumą — arba evakuavosi iš Rusijos, arba bendradarbiauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir užsiima informacijos skleidimu. Bet kokiu atveju, apie Putino aplinkos nuotaikas reikia spręsti ne iš nutekintos informacijos. Nutekinta informacija – paskutinis informacijos šaltinis, kuriame gali būti teisingų žinių. Nes ten vyksta nuolatinės provokacijos ir žmonės bando žaisti sudėtingus žaidimus.

O spręsti verta pagal viešus pareiškimus, ir šioje vietoje esate visiškai teisi — vyksta nesutarimai. Vyksta susidūrimai tarp kariškių ir netgi kai kurių jėgos struktūrų, ir gubernatorių, nepriklausomų nuo valdžios hierarchijos, tokių kaip Kadyrovas ir Prigožinas. Tai sukuria konfliktą sistemoje. Pats Putinas jį konfliktą skatina. Jį labai erzina jo pastatyta sistema, nes ši sistema jį varžo. Ir jis iš esmės ima pats su ja kovoti.

Ir jau nelabai svarbu —kas ką ten nori suvalgyti. Svarbiausia, kad sistema iš tiesų nebėra monolitiška. Tai, be abejonės, pozityvus faktorius visiems Putino ir šio karo priešininkams.

Tačiau akivaizdu, kad tai nėra trumpas procesas. Žmonės rytoj neateis į jo miegamąjį su pagalve ar tabakine**.

– Ir tuo, kad elitas dabar ieško Putinui įpėdinio, kaip kalba kai kurie jūsų kolegos, irgi netikite?

— Rusijos politinis elitas, kaip vieninga esatis – neegzistuoja. Todėl, norint ką nors pasirinkti, elitas privalo bendrauti tarpusavyje, tačiau tarpusavio nepasitikėjimo lygis gerokai didesnis už dabartinių įvykių baimę.

Jie aiškiai apie tai galvoja nuo karinių veiksmų pradžios, tačiau nemanau, kad sprogimas ant Krymo tilto gali tapti faktoriumi, paskatinsiančiu sąlyginį Abramovičių paskambinti Šoigu, o šis pasikvies Deripaską, jie susės ir ims spręsti [kas taps įpėdiniu]. Įtariu, jie visgi lig šiol jo bijo. Ir bandymų jį pakeisti jie bijo labiau, nei to, ką jis gali padaryti su jais savo beprotiška politika. Tai yra, jie kaip įkaitai — nemato išeities iš šios situacijos.

Į pensiją Putinas irgi neišeis — nebent jei atsistatydinimą įsivaizduosime kaip dvaro perversmo variantą, kai mums paprasčiausiai paskelbs, kad Vladimiras Putinas „atsistatydino“.

Ką ši situacija gali realiai sukelti — tai konfliktą tarp federalinio centro ir regionų. Regionai, pradedant pandemijos periodu, atsiriekė sau labai daug valdžios. Paskui atsirado regioniniai savanorių batalionai ir taip toliau. Galiausiai paaiškėjo, kad, be Ramzano Kadyrovo, dar egzistuoja daugybė jėgų, nepaklūstančių federalinio centro nustatytoms taisyklėms. Jie ima derėtis, formuoti pajėgas ir perimti regioninių jėgos struktūrų kontrolę. Jie turi pinigų, kuriuos federalinis centras oficialiai leido naudoti mobilizacijai, savanoriams ir taip toliau. Milžiniški biudžetai nuteka pirkti ginklus pilkomis ir juodomis schemomis. Ir tikrai negali būti, kad visi šie ginklai pirkti vien karui.

– Kokie regionai gali pirmiausiai tapti nekontroliuojami?

— Sekčiau visus regionus, kurie pirmieji paskelbė apie užbaigtą mobilizaciją — jų kiek daugiau, nei dešimt. Ir dar tokius regionus, kaip Altajus, kuriuose, tvirtinama, mobilizacija neprasidėjo. Tai yra regionai, aiškiai užsiimantys kažkokia „saviveikla“. Juk nežinome, kokie [mobilizacijos] rodikliai buvo nuleidžiami regionų viršininkams — kiek žmonių jie privalo pasiųsti į frontą. Sprendžiant iš visko, jokių ribinių rodiklių nebuvo: kiek surinksite — tiek ir gerai. O jei taip, tai bet kuriuo momentu galima paskelbti, kad „mes savo normą išpildėme“. Ir viešai su tuo ginčytis sunku.

Man atrodo, kad dėl to kyla konfliktai, ir daugelis, kaip Kadyrovas — suprantama, jis čia pirmosiose grandyse, — tiesiog 100 procentų įsitikinę, kad jau gali komanduoti patys. Pavyzdžiui, vyksta kažkokie keisti karinių komisarų pašalinimai ir paskyrimai: Magadano srityje pašalino, Chabarovsko krašte pašalino, o paskui vėl paskyrė. Tai aiškiai vyko pagal skambutį iš Gynybos ministerijos — tiesa, nežinau, juo skambučiu iš GM šalino ar sugrąžino. Tačiau [matomas] aiškus konfliktas. Tuo pat metu mažai kas kreipia dėmesį, kad pagal mobilizacijos įstatymą, mobilizavimo komisijoms vadovauja vietos administracijos vadovai, kas automatiškai smarkiai pakelia jų įtaką.

Mačiau naujieną, kad kažkoks vietinės savivaldybės vadovas mobilizacijai [į frontą] pasiuntė visus savo giminaičius iš kaimo. Kažkur tai vyksta tokiu [menku] lygiu, o štai Magadano srityje, gubernatorius asmeniškai nurodo mobilizuoti regione veikiančių kompanijų, kurios atsisakė su juo bendradarbiauti, vadovus. Ir suprantama, kad tai sukelia gubernatoriaus susidūrimus su vietos pramonės elitu. Tai yra, nesutarimas vyksta visais lygiais.

Mano požiūriu, svarbiausias priešpriešos centras — regionai [ir federalinis centras]. Antra konflikto linija — Putino „piratai“: Kadyrovas, Prigožinas ir panašūs prieš reguliariąją armiją. Čia priešprieša irgi akivaizdi.

– Tačiau juk mobilizacijos nurodymą – „kūrybiškai“ ar ne – regionai vykdo?

— Mes juk nesakome, kad už lango 1991 metai — pagal Sovietų Sąjungos griuvimo analogiją. Lyginant su SSRS, dabar, daugių daugiausiai, 1988–1989-ieji. Netgi tikriausiai 1988-ieji, nes dar net neprasidėjo sąlyginis Karabacho karas. Tačiau pamažėl aštrėja tarpregioniniai konfliktai arba tarp regionų or federalinio centro. Kol kas akivaizdžiai auga priešpriešos ir formuluojami politinių aktorių interesai — nepriklausomai nuo Vladimiro Putino ir federalinio centro. Šoigu turi savo interesus, Kadyrovas – savus. Kažkur šie interesai sutampa su Putino interesais, ir ten jo nurodymai vykdomi. Jei interesai nesutampa — jo nurodymai arba buksuoja, arba nevykdomi.

Mano pažįstamas iš prezidento administracijos pasakojo, kad per Kirijenko surengtą reviziją, šiam atėjus į prezidento administraciją, paaiškėjo, kad realiai įvykdyta apie 60% Putino nurodymų. Tarkime, kad dabar rodiklis nusileido žemiau 50%. Tai kritiška reikšmė, ir jeigu aukštesnio nei 50% lygio atkurti nepavyks, tai pamažėl subyrės visa sistema. Atkurti ją dar galima, nes dar nepraeitas negrįžtamumo taškas. Svarbu, kad visi šie žmonės veikia vis augančio visuomeninio nestabilumo fone. Tačiau visuomenė turi du variantus: arba nepasitenkinimas toliau augs, arba pamažu prisitaikys, kaip tai vyko po vasario 24-osios, ir po poros mėnesių, link žiemos, stebėsime praktiškai visuotinį mobilizacijos priėmimą — bent jau viešą. Tai reiškia, kad visuomenė jokiems rimtiems protestams nepasirengusi.

Ir tuomet regionų elitas irgi atsargiai trauktis atgal, nes neturės į ką remtis. Juk matome, kaip antikarinius mitingus jie naudoja savo interesais. Tai buvo visuose regionuose, kur jie vyko, išskyrus Buriatiją, ir, tikriausiai, Dagestaną. Vietinės valdžios žinia buvo tokia: „Aš negaliu, pas mane čia vyksta protestai, čia ypatinga padėtis“.

O, pavyzdžiui, Dagestane, visiškai aiškiai matėsi priešprieša su dabartiniu respublikos vadovu (Sergejumi Malikovu. — Republic). Jis pusiau rusas, pusiau lezginas, tai yra, ne pačios didžiausios vietinės tautos atstovas. Jei gerai pamenu, naujausio surašymo duomenimis, Dagestane lezginų buvo apie 13% — respublikoje jie treti ar ketvirti pagal skaičių, o jų įtaka gan didelė. Tuo tarpu didesni etnosai — avarai ir darginai — šią įtaką prarado, ir įtariu, kad šiuos protestus kurstė jie, ir stengėsi panaudoti juos prieš respublikos vadovą, stengdamiesi jį pakeisti. Tai yra, konfliktai kyla visuose lygiuose.

– O netikėtas propagandistų retorikos pasikeitimas irgi rodo konfliktą sistemos viduje ir įvyko nurodžius iš viršaus?

— Esu tikras, kad taip. Paprasčiausia analogija, kurią galima prisiminti, — tai Vanios Golunovo byla. Tada iš pradžių propagandistai aiškiai melavo, kaip jiems buvo liepta. O paskui partijos ir vyriausybės politika pasikeitė, jie išgėrė viskiuko su pagrindiniais nepriklausomos žiniasklaidos redaktoriais, ir jų retorika ganėtinai neilgam netikėtai visiškai pasikeitė. Vanią išlaisvino, o įtakingiausių nepriklausomos žiniasklaidos priemonių redakcijos pasisakė prieš protestų tęsimą. Taip šie protestai nesusiliejo su protestais prieš rinkimų falsifikavimą, ir staigaus protestų augimo pavyko išvengti.

Bet svarbiausia, kad jie gavo aiškų Gromovo (Aleksejus Gromovas — pirmasis RF Prezidento administracijos vadovo pavaduotojas. — Republic) nurodymą, tvarkingai jį įvykdė, o paskui ramutėliai įsijungė į tą patį režimą. Esu tikras, kad ta pati istorija vyksta ir dabar. Jei Solovjovas suteikia savo aikštelę buvusiems kariškiams kritikuoti esamus kariškius, kaip tai daro buvęs Gynybos ministro pavaduotojas Kartapolovas — tai visiškai akivaizdu, kad Solovjovas šį klausimą sprendė kassavaitiniame pasitarime Kremliuje, ir niekaip kitaip.

Man atrodo, kad šiuo atveju išties vyksta kova prieš Sergejų Šoigu, galbūt, prieš Valerijų Gerasimovą, galbūt, prieš juos abu. Putinas jais nepatenkintas, tačiau dabar negali kad ir to paties Šoigu tiesiog dabar pašalinti, nes nereikia manyti, kad Putinas visagalis. Šoigu — žmogus, valdžioje pasirodęs gerokai anksčiau nei Putinas, ir pažymėtina, daugiau neliko nieko, kas būtų sėdėjęs taip ilgai. Taigi, jei negali proceso sustabdyti, tai reikia pradėti jam vadovauti. O paskui jau nukreipti kita linkme.

– Grįžtant prie Krymo tilto sprogdinimo, tai neegzistuoja varianto, kuris priverstų Putiną nutraukti karinius veiksmus?

— Esu įsitikinęs, kad Putinui tokių minčių sukelti negali niekas, išskyrus verifikuotą, visišką karinį pralaimėjimą su Rusijos armijos kapituliacija. Todėl praktiškai neabejotinai bus atsakomoji eskalacija. Jis ir taip ieško būdų šį konfliktą įšaldyti. Iš okupuotų teritorijų pasitraukti jis nepasirengęs, tačiau užšaldžius esamą konflikto būseną, jis pasirengęs taikos susitarimą pasirašyti nors ir šiandien. Jis ir pats šią žinią transliuoja viešai, ir neoficialiai ji transliuojama dar aktyviau jau pastaruosius 1,5 – 2 mėnesius.

Čia klausimas tas, kad Ukraina visiškai aiškiai supranta, kad Jis nesirengia sustoti netgi pasirašęs kokias nors paliaubas. Tai bus tokios „paliaubos“, kaip 2014 metais, o paskui jis sutelks jėgas ir patrauks toliau. Reikia galutinės, negrįžtamos taikos, kai bus garantuota — ir ne paties Putino, — kad Putinas negalės niekur toliau mestis.

– Beje, kodėl Ukraina neprisiima atsakomybės už tilto sprogdinimą? Nors kai kurie Ukrainos politikai atvirai užsiminė, kad Kyivas tokiu būdu pasveikino Putiną su 70-mečiu.

— Jie taip elgėsi ir anksčiau. Šio [prisipažinimo] ir nereikia. Visiems aišku, kas tai atliko. Estijos UR ministras tiesiogiai pasveikino Ukrainos specialiosios paskirtis tarnybas.

Čia yra labai svarbus momentas, kurio kol kas niekas rimtai nesvarstė. Kas nutiko sunkvežimio vairuotojui, jeigu jis susprogdino sunkvežimį? Ar spėjo iš jo pasišalinti? Ir jei ne, ar žinojo apie sprogmenis? Nes jeigu Ukrainos pusė naudoja mirtininkų taktiką, tai butų absoliučiai nauja šio karo istorija. Suprantame, kad vykstant karo veiksmams tikriausiai buvo žmonių, uždengusių ką nors krūtine, ar ėjusių sprogdinti. Tačiau bendrai, visiškai akivaizdu, kad tai tiesiog revoliucija, jeigu žmonės pasirengę žudytis tegul ir dėl tokių globalių objektų — tai reiškia, kad Rusijai daugiau iš viso neįmanoma apie jokią pergalę kalbėti.

Jeigu lig šiol karas buvo santykinai konvencinis, tai dabar tai gali tapti arabų ir Izraelio konflikto lygio karu.

– Ką manote apie Ukrainos prezidento biuro patarėjo Michailo Podoliako pareiškimą, kad šis sprogimas — FSB ir rusų kariškių santykių aiškinimosi pasekmė, tai yra, kad jį surengė patys rusai?

— Ši prielaida panašesnė į sarkazmą nei realią hipotezę. Tai jau tapo ukrainiečių tradicija tokiose situacijose, ją galima perteikti fraze „reikia mažiau rūkyti“.

Rusijos jėgos struktūrų priešprieša vyksta kaip informacinis karas, o ne tiesioginio veikimo akcijos, kaip strateginių objektų sprogdinimas. Jei tai būtų tiesa, valdžios sistemos Rusijoje būtų paskutinėje irimo stadijoje, ko kiti požymiai kol kas nerodo.

republic.ru

* žarg. netikėtai užklupti ir negailestingai su kuo nors susidoroti; naikinti, žudyti ką nors be teismo ir tyrimo. Šį išsireiškimą 1999 metų rugsėjo 24 dieną, Astanoje vykusioje spaudos konferencijoje viešai pavartojo tuo metu RF premjero pareigas ėjęs V.V. Putinas, komentuodamas vakarykščius Antrojo Čečėnijos karo įvykius, konkrečiai, Rusijos aviacija atliktą Grozno bombardavimą.
** aliuzija į 1801 metais įvykusį perversmą, kai į imperatoriaus Pavelo I miegamąjį įsiveržę gvardiečiai nužudė jį, trenkę auksine tabakine ir uždusinę.

Komentarai ()