Kai susiduria medžiaga ir antimedžiaga (4)
Japonijos RIKEN tyrimų instituto mokslininkai, bendradarbiaudami su kolegomis iš Danijos, Jungtinės Karalystės bei Vengrijos, atskleidė, jog antiprotonai – tos pačios masės, tiktai priešingo krūvio ženklo (neigiamo) dalelės – su molekulėmis susiduria visiškai kitaip nei su atomais. Gautas rezultatas gali turėti įtakos tobulinant atomų susidūrimus aprašančias teorijas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Mes į patį paprasčiausią molekulinį taikinį – molekulinį vandenilį (H2) – paleidome pačias paprasčiausias neigiamo krūvio daleles – lėtuosiuos antiprotonus“, – pasakoja RIKEN instituto mokslininkas Jasunoris Jamazakis (Yasunori Yamazaki). Lėtieji antiprotonai pasižymi tuo, jog juos patogu naudoti atomų ir molekulių tyrimams, nes jų neigiamas krūvis netraukia elektronų. Tai gerokai palengvina teorinį modeliavimą, be to, mažesni greičiai reiškia ilgesnes bei kur kas stipresnes sąveikas, kurioms įvertinti nebūtina atlikti sudėtingų reliatyvistinių skaičiavimų.
CERN laboratorijos mokslininkai antiprotonus sukuria smarkiai įgreitintų protonų pluoštelį nukreipdami į iridžio taikinį. Tuomet įrenginyje, kuris vadinamas antiprotonų lėtintuvu, magnetai sufokusuoja gautus antiprotonus ir galiausiai stiprūs elektriniai laukai juos pristabdo ligi maždaug 10 proc. šviesos greičio. J. Jamazakis ir jo kolegos "sugauna" ir dar kartą sulėtina šiuos antiprotonus iki 0.01 proc. šviesos greičio. Tada atskyrę pavienius antiprotonus įgreitina juos iki norimų energijų. Įgreitinti antiprotonai nukreipiami į molekulinio deuterio, dar vadinamu sunkiuoju vandeniliu (dėl vandenilio branduolyje šalia protono esančio papildomo neutrono), dujas ir jautriais prietaisais registruojami susidūrimo vyksmai.
J. Jamazakiui ir jo bendradarbiams pavyko išsiaiškinti, jog deuterio molekulių jonizacijos tikimybė tiesiškai priklauso nuo antiprotonų greičio. Ši priklausomybė nepasireiškia sąveikos su pavieniais vandenilio atomais atveju. „Tai buvo didelis netikėtumas, reiškiantis, kad mūsų supratimas apie atominių susidūrimų dinamiką, netgi žvelgiant kokybiškai, yra dar pačioje kūdikystėje“, – teigia mokslininkas. Tyrėjai mano, jog molekuliniai bandiniai pasižymi tam tikru mechanizmu, kuris slopina jonizacijos procesą. Kai antiprotonas ima artinis prie vieno iš molekulės protonų, dėl antro protono poveikio elektronų debesėlis persiorientuoja. Kuo antiprotonas skrieja lėčiau, tuo elektronai turi daugiau laiko prisitaikyti prie pakitusio aplinkos poveikio, todėl jonizacijos tikimybė sumažėja.Dabar J. Jamazakis ir jo mokslininkų komanda ketina tyrinėti, kaip jonizacija priklauso nuo atstumo tarp antiprotonų šaltinio ir apšaudomo taikinio bei jo erdvinės orientacijos susidūrimo metu.
When matter and antimatter collide
