Astronomai Visatoje aptiko tolimiausią kvazarą (6)
Kvazaras, pavadinimu „ULAS J1120+0641“, aptiktas „UK Infrared Telescope Deep Sky Survey“ teleskopu, o po kurio laiko detaliau ištyrinėtas kitais teleskopais. Naujasis giliojo dangaus rekordininkas yra ne tik tolimiausias kvazaras, bet ir ryškiausias objektas ankstyvajame Visatos raidos tarpsnyje – objektas šviesos išspinduliuoja maždaug 63 mlrd. kartų daugiau nei Saulė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Astronomų vertinimu, atstumas iki atrastojo kvazaro siekia maždaug 12,9 mlrd. šviesmečių. Lyginant su Visatos amžiumi, išeitų, jog šis dangaus kūnas iš Žemės matomas toks, koks jis buvo po Didžiojo sprogimo praėjus vos 770 mln. metų.
Tačiau šis kvazaras nėra tolimiausias objektas kosminėje erdvėje. Anksčiau mokslininkai yra užfiksavę dar tolimesnių ir senesnių galaktikų bei gama spinduliuotės šaltinių. Tiesa, „ULAS J1120+0641“ yra bene įspūdingiausias iš jų visų, kadangi jis už savo tolimuosius kolegas šviesesnis šimtus sykių.
Kvazarai švyti dėl to, jog į jų centruose glūdinčią supermasyvią juodąją bedugnę krintanti medžiaga ne tik įgyja didžiulį greitį, bet ir smarkiai įkaista. Astronomai mano, jog atrastojo kvazaro šerdyje tūnančios juodosios bedugnės masė prilygsta dviem milijardams Saulės masių. Kaip juodoji bedugnė spėjo per tokį sąlyginai neilgą laiko tarpą (770 mln. metų) „priaugti tiek svorio“, mokslininkai paaiškinti kol kas negali.
Astrofizikai spėja, jog Visatos „jaunystėje“ egzistavo daug darinių, kuriuos jie metaforiškai vadina juodųjų bedugnių sėklomis. Viena tokia „sėklelė“, kaip manoma, turėjo sverti tiek, kiek svertų 1000 Saulių. Neatmestinas variantas, jog tuo metu Visatoje gana dažnai vykdavo juodųjų bedugnių susiliejimai, o juodųjų bedugnių masės augimas nebūdavo spindulingas dėl į bedugnes krintančios medžiagos stokos. Todėl bedugnių augimo procesai ir nebuvo pastebimi.
Nors kvapą gniaužiančio dydžio atrastasis kvazaras mokslininkas iškėlė nemažai klausimų apie ankstyvąsias juodąsias bedugnes, jo charakteristikos padės astronomams paaiškinti procesus, vykusius vadinamosios rejonizacijos eros metu (nuo 150 iki 800 mln. metų po Didžiojo sprogimo) – laikotarpiu, kai po kosminę erdvę plintantis neutralus vandenilis dėl ankstyvųjų galaktikų spinduliavimo susiskaidė į protonus ir elektronus.