Knygos „Kas sveikai maitinasi, trumpiau gyvena“ autorius Udo Pollmeris teigia, kad sveikatos patarėjų ir gydytojų patarimai neturi jokios prasmės. Mitybos ekspertas aiškina, kodėl šimpanzės turi ėsti daug žalumynų, bet žmonėms to daryti nereikia. Ir kodėl vyrai užsiaugina alaus pilvą, kai šeimoje gimsta kūdikis.

Udo Pollmeris – gyvena jam tinkančioje aplinkoje – pilyje netoli Heilbronno. Atskiroje patalpoje – įspūdinga biblioteka. Įspūdingos yra ir žymiausio Vokietijos maisto chemiko žinios bei iškalba. Pollmeris nepavargdamas gali kalbėti trejetą valandų. Tai, ką jis sako, apverčia aukštyn kojomis viską, ką iki šiol manėme žiną apie sveiką mitybą, o daugelis gydytojų ir sveikatos ekspertų Pollmerio tiesiog negali pakęsti.

Pristatome žurnalistės Daniela Niederberger iš Weltwoche.ch paregtą interviu su garsiuoju mokslininku.

Norėčiau maitintis sveikai, bet esu sutrikusi: iš pradžių girdžiu, kad galima suvalgyti ne daugiau kaip du kiaušinius per savaitę, paskui – kad kiaušinius galima valgyti kasdieną. Kartais perskaitau, kad salotos – sveika, po to – kad jų maistinė vertė tokia pat, kaip popierinių nosinių. Iki šiol šokoladas buvo blogai, o dabar ima atrodyti, kad jis – kone vaistas nuo visų ligų. Kodėl viskas taip keičiasi?

Nereikia taip rimtai žiūrėti į viską, ką sugalvoja ekspertai. Rekomendacijos keičiasi, jos priklauso nuo laiko ir vietos. Kai buvau mažas, motinos tempė vaikus pas gydytoją: „Pone daktare, mano vaikas nevalgo“. Tuo metu mėsa buvo laikoma gyvybinės energijos šaltiniu. Po karo ji buvo brangi, valgyti daugiausia teko subproduktus. Jeigu vaikas purtydavosi, mama nerimaudavo. Gydytojas turėdavo vaikui liepti valgyti žalius inkstukus ir plaučių faršą.

Vėliau atėjo metas, kai plėšrūno skrandžio man visai nebereikėjo, vietoj jo geriau būčiau turėjęs snapą, nes reikėjo maitintis sveikais grūdais. Gūžys ir raumeningas skrandis taip pat būtų labai pravertę juos virškinant. Šiandien man praverstų karvės skrandis, kad galėčiau suvirškinti tą daugybę vegetariškų ražienų, kurių priaugina mūsų žiniasklaida. Būtent žurnalistės labai domisi sveika mityba. Daugelis jų nori girdėti, kad vegetarės maitinasi protingiausiai. Tačiau kai pabandau paaiškinti, kad karvei ėsti žolę yra teisinga, o žmonės iš maisto psichologijos pozicijų negyvena žolės pagrindu, jos labai nusivilia.

Galite tai paaiškinti?

Kiekviena gyva būtybė – tiek žmogus, tiek gyvūnas egzistuoja baltymų pagrindu. Turite daug galimybių gauti jo pakankamai: valgyti dešrą ar daug baltymų turinčias pupeles, kurias turėsite ilgai virti. Arba pasigaminate baltymus skrandyje. Karvės skrandyje baltymai fermentuojasi – atsiranda daug mikroorganizmų, turinčių baltymų. Iš jų karvė ir gyvena. Jei neturite karvės skrandžio, baltymus turite pasiimti papildomai.

Ką sako mitybos konsultantai, kai kalbate apie karvės skrandį ir bakterijas?

Jie prieštarauja: triušis neturi tokio skrandžio, kaip karvė, ir vis tiek ėda žalius produktus. Triušis yra gyvūnas, kuriam reikia greitai bėgioti. Turėdamas milžinišką pilvą, kaip karvė, jis žūtų. Todėl triušis iš pradžių suėstą maistą fermentuoja už skrandžio, specialioje žarnos atkarpoje. Dėl tos priežasties kiekvieną rytą jis nuėda nuo užpakalio savo išmatas, kad apsirūpintų baltymais. Dažnai sakau mieloms kolegėms: „Jeigu jūsų mylimasis vegetaras, galite tik tikėtis, kad jis rytinio tualeto metu atliks mitybos požiūriu teisingą sprendimą prieš pirmą ryto bučinį.“

Taigi viskas – melas? Visi sveikatos patarėjų patarimai?

Būkime nuoseklūs: šiuos patarimus reikia protingai priimti. Taigi: mes stebime pro langą, kas vyksta: saulė teka rytuose, apsisuka aplink žemę ir leidžiasi vakaruose. Visi tai mato. Todėl visiškai aišku, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Tačiau jei sugebėtumėt atsitraukti pakankamai toli, pamatytumėt, kad yra priešingai – Žemė sukasi aplink Saulę.

Jei negalite sėsti į erdvėlaivį ir stebėti Žemės iš kosmoso, privalote turėti tam tikrų astronomijos žinių, kad tai suprastumėte. Štai, pažvelkime į mitybos mokslo „juodąją dėžę“ – virškinimo traktą. Palyginkime žmogaus ir žmogbeždžionės virškinimo traktą. Matome, kad žmogaus veidas visai kitoks.

Kuo čia dėtas veidas?

Virškinimo procesas prasideda burnoje. Įsivaizduokite nudobtą šerną. Atlėks alkanų šimpanzių būrys ir netrukus šernas bus sudorotas. Aišku, aplink bus pridrabstyta ir išterliota, bet šimpanzės bus sočios. Jei aš Jums ir redakcijos darbuotojams pasiūlyčiau dabar pasivaišinti, mes visi neįstengtume suvalgyti šerno. Kaip mes su juo elgiamės? Mes jį išmėsinėjame, pakabiname, kad mėsa pabręstų, nuneriame kailį, išimame kaulus. Skerdieną pakabiname kamine, kad būtų dar minkštesnė, o tada kišame į krosnį arba orkaitę. Kadangi to vis dar nepakanka, supjaustome kepsnį gabalais, o tada susėdame prie stalo ir peiliais bei šakutėmis pjaustome mėsą mažais gabaliukais. Matote, kad mes „pritaikyti“ paruoštam maistui. Mes nebeturime snukio, o tik nepavojingus mažus dantis, kurie tinka virtam, lengvai kramtomam maistui. Nesuprantu, kodėl to niekas nemato. Juk pakanka pasižiūrėti į veidrodį.

Kodėl tuomet visi klysta ir siūlo salotų lėkštę?

Dėl dviejų priežasčių. Pirma: vieną kartą supratus, kad Žemė sukasi aplink Saulę, senasis pasaulio modelis nebepataisomai suyra. Tačiau tai sunkiai pakeliama! O antra, kiekvienas laikotarpis turi savo įsitikinimus. Jei mano vaikystėje kas nors būtų viešai pasakęs, kad nekaltos mergelės negali pagimdyti kūdikio, jis būtų palaikytas melagiu. Juk visi žinojo, kad mergelė Marija buvo nekalta. Neatremiama tiesa. Paracelso laikais neginčijamas faktas buvo tas, kad raganos atneša nelaimes.

Bet juk ir gydytojai rekomenduoja valgyti žalias daržoves ir daug vaisių. Vadinasi, jie – tiesiog užsispyrėliai, vengiantys keisti savo pažiūras?

Jei kas nors iš kūno svorio ir dydžio apskaičiuoja KMI (kūno masės indeksą) ir nustato, kad žmogus yra per storas – jis visiškas kvailys. Lygiai taip pat sėkmingai iš mitybos patarėjos kaukolės apimties ir tūrio galima bandyti apskaičiuoti jos intelekto koeficientą. Jei esate vyras ir jūsų pečiai platūs, sveriate per daug. Jei esate moteris ir turite krūtis ir užpakalį, sveriate per daug. Visos moterys su trumpomis šlaunimis yra „per storos“. Jei sprendimas, ar žmogus yra normalus, ar per storas, priklauso nuo pečių ir klubų apimties, tai kažkas ne taip. Kaip gydytojui gali ateiti į galvą matuoti vienu matu vyrus ir moteris, senus ir jaunus?

Šiuo metu plačiai kalbama apie vitamino B12 trūkumą. Sveikai atrodantys žmonės staiga turi pradėti gerti geležies preparatus arba vartoti tabletes. Kas už to slypi?

Daugeliu atveju – tik verslas. Žvilgtelėkime į virškinimo traktą; skrandis procentiškai užima tokią pat dalį tiek žmonių, tiek ir žmogbeždžionių kūnuose. Prie skrandžio prijungta plonoji žarna. Žmogaus plonoji žarna palyginti ilga, ji atsakinga už greitą lengvai virškinamo maisto pasisavinimą. Ką tai reiškia? Kad žmogus yra sukurtas greit pasisavinti didelius kiekius lengvai virškinamo maisto, kad gautų reikalingų kalorijų. Jo storoji žarna yra atsakinga už balastinių medžiagų atskyrimą ir pašalinimą. Ką tai reiškia?

Kad mes negalime gerai suvirškinti balastinių medžiagų?

Kaip tik taip. Mes „pritaikyti“ keptoms bulvėms, kukuliams ir dešrai, o ne didelei lėkštei salotų. Aišku, galite suvalgyti truputį žalumynų. Žmogbeždžionės gali suėsti daugybę žalėsių, nes jos turi ilgą, tam pritaikytą storąją žarną. Joms trūksta kaitlentės.

Intuityviai mes norime keptų dešrelių, bet protas liepia pasiimti salotų ir visadalių grūdų duonos.

Šimpanzė teturi vieną trečdalį žmogaus smegenų masės, tačiau daug didesnį virškinimo traktą. Žmogaus virškinimo traktas yra 40 procentų mažesnis, nei tokio pat dydžio beždžionės. Tuos 40 procentų mes perkėlėme į išorę – į virtuvę. Virtuvė yra biologinis žmogaus skiriamasis ženklas. Žmogiškumo pamatas yra sugebėjimas užkurti ugnį ir virti, o ne kalorijų skaičiavimas. Dalį virškinimo mes gauname tarsi iš šalies. Priežastis – mūsų smegenys yra kalorijų rijikės par excellence. Jos įkurdintos toliau nuo šildančių kūno ertmių ir turi būti nuolat laikomos 37 laipsnių temperatūroje. Kad tas smegenis dieną ir naktį aprūpintume energija, mums reikia virtuvės. Smegenys sudaro tik 2 procentus kūno masės, tačiau reikalauja 20 procentų kalorijų. Jei norite grįžti prie kitokio maitinimosi būdo, turite tik vieną galimybę: reikia dideles savo smegenis iškeisti į 4 metrus storosios žarnos.

Jūs jau seniai kritikuojate visagrūdžių produktų vartojimą. Kodėl?

Gyvoms būtybėms nepatinka, kai jas ėda. Gyvūnai gali apsiginti arba pabėgti. Įsivaizduokite, kad esate krūmas lauko pakrašty. Kas nors ateina ir nori jus nuskabyti. Jūs negalite įkąsti ar pabėgti. Taigi ginatės sumedėdami, užsiaugindami spyglius ar gamindami antikūnus. Daugelis augalų turi antikūnus, skirtus priešams. Grūdiniai augalai savo sėklas laiko varpose. Jei varpos suėdamos, nauja grūdinių augalų karta pražūva. Taigi grūdinės kultūros ginkluojasi iki dantų, o žmonėms nuo jų kyla virškinimo problemų.

Mitybos patarėjai sako, kad visagrūdžiai produktai pasotina ilgesniam laikui.

Jie kelia skrandžio spaudimą, o tai užmuša apetitą. Cukraus kraujyje matavimas rodo, kad visagrūdžių produktų, skirtingai nei teigia teorijos, fiziologiškai ilgiau neužtenka, nes juose esama medžiagų, trukdančių gerai pasisavinti krakmolą. Iš dalies nesuvirškintas krakmolas galiausiai patenka į storąją žarną – o ten tyko žarnyno mikroflora. Ji gali suardyti krakmolą. Taip atsiranda iš pradžių cukrus, vynuogių cukrus, toliau virstantis mielėmis, alkoholiu, anglies dvideginiu ar metanu. Iš čia – skausmingas pilvo pūtimas.

Interviu tęsinį surasite paspaudę šią nuorodą

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Udo Pollmeris

Komentarai (46)